"Netflix" metų perliukas

Tai labai tikroviškai skambanti serialo "Kalmaro žaidimas" (angliškas pavadinimas "Squid Game") istorijos preambulė. Filmų transliavimo platformoje "Netflix" spalį pradėtas rodyti Pietų Korėjos serialas pagerino ankstesnį rekordą – mažiau nei per mėnesį sulaukė 111 mln. žiūrovų, šiandien jį pamatė kone 150 mln. iš 90 šalių. Skaičiuojama, kad "Netflix" serialas sukraus 900 mln. dolerių – 37 kartus daugiau, nei kainavo. Per keletą 2020 m. pandemijos mėnesių vykusio filmavimo savikaina, beje, taip pat buvo rekordiškai maža. Nenuostabu, kad "Netflix" jau pranešė apie kuriamą antrą serialo sezoną.

Tačiau "Kalmaro žaidimas" įdomus ne vien kaip pelningas popkultūros produktas. Jis tapo hitu tarp skirtingų kultūrų, amžiaus grupių, išsilavinimo žmonių, apie jo fenomeną diskutuoja ne tik ir ne tiek kino kritikai, kiek filosofai, sociologai. Neatpažindamas vizualinių jo simbolių – smaragdinio sportinio kostiumo, baltų sportbačių, purpurinių kombinezonų, tuščiavidurių trikampio, kvadrato, apskritimo ir skėčio figūrų – rizikuoji likti pokalbių apie nūdieną paribiuose.

Kuo ypatingas serialas, kokia jo fenomeno priežastis? Ar netaps "Kalmaro žaidimas" nauju ne tik įvaizdį, bet ir turinį, idėjas peršančiu ir ne vien paauglių judėjimu? Juk akivaizdu, kad jis – iš tų kūrinių, kurie išpopuliarėja neatsitiktinai, bet todėl, kad atliepia laikmečio dvasiai, yra net savotiškas globalus sociologinis tyrimas, fiksuojantis milijonų žmonių prioritetus.

Nevaikiški žaidimai

Tikroviškai prasidėjusi Gi-hun Seongo istorija netrukus virsta metaforišku pasakojimu apie šiuolaikinę visuomenę. Susiviliojęs nepažįstamojo pasiūlymu mechanikas atsiduria mistiniame autobuse, yra apsvaiginamas ir atsipeikėja uždaroje erdvėje, kur kartu su dar 455 vyrais ir moterimis pradeda dalyvauti išlikimo žaidime. Išlikimo – tikrąja prasme. Tik iš pradžių to nežino nei pagrindinis filmo herojus, nei jo likimo broliai ir seserys.

Žaidėjai – skirtingo amžiaus, išsilavinimo (pagrindinis herojus čia sutinka ir savo vaikystės draugą, kvartalo pasididžiavimą, investavusį į rizikingas akcijas, oficialiai – sėkmingai kopiantį karjeros laiptais, tačiau iš tikrųjų atsidūrusį policijos ieškomųjų sąrašuose). Visus šiuo žmones sieja ta pati problema – milžiniškos skolos ir noras iš aklavietės ištrūkti stebuklingu būdu – laimėjus 45,6 mlrd. vonų (38,5 mln. dolerių) prizą.

Iš beveik pusšimčio dalyvių jau po pirmojo turo lieka tik pusė: kiekvienas šou etapas – lengvai modifikuotas vis kitas klasikinis korėjiečių vaikiškas žaidimas. Nevaikiškas jame tik pralaimėjimas: neįvykdę užduoties nušaunami. Kraujas čia liejasi laisvai – budeliai nesileidžia į derybas ir dirba nekreipdami dėmesio į liudininkus.

Tai vienoje, tai kitoje šalyje ekspertai įspėja apie riziką, jei šį serialą žiūrės jaunesni nei šešiolikos ar net aštuoniolikos metų žiūrovai. Ką tik praūžusio Helovino šventėse JAV mokyklos net draudė savo auklėtiniams puoštis "Kalmaro žaidimo" kostiumais.

Kadras iš serialo

Nūdienos metafora

Vis dėlto didesnį siaubą serialo istorija kelia ne dėl kraujo klanų. Matydami juos, žinodami, kad kiekvienas žaidimas yra mirtinai pavojingas, dalyviai nepasinaudoja galimybe jį nutraukti.

Pagal šou organizatorių sumanymą – tarsi demokratinėje utopijoje – visi absoliučiai lygūs, o mirtinas lenktynes galima sustabdyti balsavimu, tereikia paprastosios daugumos, vieno balso persvaros. Tačiau sykį pasinaudoję tokia galimybe, trumpam grįžę į ankstesnius skolų slegiamus gyvenimus, pagrindiniai serialo herojai vėl pasirenka mirtiną žaidimą.

Jie buriasi į trumpalaikes sąjungas, tačiau, vos pažymėję bendrą pergalę, vėl pasiduoda savisaugos instinktui, o priversti bėgti per naują minų lauką, paiso tik savo interesų. Pagauti azarto laimėti jie nebepastebi, kad tampa mirtinais savo artimiausių žmonių, sutuoktinių, meilužių, draugų priešais. Tie, kurie nežuvo, galvoja tik apie pergalę. Kiekvienas žuvęs žaidimo dalyvis pagausina milžiniškos kiaulės-taupyklės turinį 100 mln. vonų – tiek mistiniai žaidimo organizatoriai yra įvertinę kiekvieną gyvybę.

Galiausiai paaiškėja, kad su vidiniu žvėrimi kovoja tik du žmonės – pagrindinis herojus ir slapta žaidimą stebintis, jį demaskuoti bandantis policininkas. Pastarasis pralaimi – tarsi teigdamas, kad teisėsauga yra per silpnas saugiklis ir nebegali apsaugoti visuomenės nuo avarijų.

Išlikti pagrindiniam herojui padeda ne tik taktiniai sprendimai, bet ir humanizmas. Laimėjimas, žinoma, jo galiausiai nedžiugina, o ir pinigus jis investuoja ne į sėkmingų kompanijų akcijas, bet į žmones.

Devyniose serialo serijose svarbiausia ne žiaurumai, ne intriga (nors žaidimo nugalėtoją galima numanyti nuo pirmosios serijos), bet tai, apie ką diskutuoja serialą vertindami solidūs visuomeninių reiškinių ekspertai: "Kalmaro žaidimas" – šiuolaikinio laisvojo pasaulio metafora. Primityviam, nebegebančiam suprasti ilgesnių tekstų XXI a. žmogui jis – vaizdinis filosofinis traktatas apie šių dienų visuomenę, jos sąrangą, žmonių santykius ir tikslus.

Milžiniška socialinė nelygybė, didžiulis spaudimas bet kokia kaina siekti sėkmės: seriale demaskuojamos beveik visos pagrindinės šios šalies problemos.

Atvira socialinė kritika

Serialas – gerokai daugiau nei vien sėkmingas kino industrijos produktas, kurio vizualūs sprendimai atliepia skaitmeninių subkultūrų principus, yra išgryninti iki primityvumo, todėl tiesiog negali netapti lengvai atpažįstamais simboliais ar lengvai monetizuojamais socialinių tinklų ir aprangos rinkos produktais.

Pietų Korėjoje "Kalmaro žaidimas" išpopuliarėjo pirmiausia dėl atviros socialinės kritikos. Milžiniška socialinė nelygybė, didžiulis spaudimas bet kokia kaina siekti sėkmės: seriale demaskuojamos beveik visos pagrindinės šios šalies problemos.

Serialas atkreipė dėmesį į Pietų Korėjos gyventojų kasdienybę. Savus "Kalmaro žaidimus" yra priversti žaisti visi – nuo moksleivių iki samdomų darbuotojų, taksi vairuotojų ir verslininkų. Tuo metu, kai Vakarai ne be pavydo žvelgia į PISA pasiekimų lenteles, kuriose jaunieji Pietų Korėjos gyventojai – tarp pasaulio lyderių.

Dabartiniai keturiasdešimtmečiai tik iš pasakojimų žino apie buvusį Pietų Korėjos klestėjimo laikotarpį, kai buvusi agrarinė Japonijos kolonija, nualinta pilietinio karo, pakilo kaip iš Feniksas iš pelenų. Šiandien jie gimtinę lygina su kitu istoriniu laikotarpiu – Joseono epocha, penkis šimtmečius trukusia era, kai dauguma korėjiečių buvo baudžiauninkai, o apklausos atskleidžia jų nenumaldomą norą emigruoti.

Kadras iš serialo

Skęsta nevilties liūne

Serialui baigiantis paaiškėja, kad šis žaidimas su tikromis mirtimis ir net tikrais pinigais – gašlių turtuolių užgaida. Filme jų veidų nematyti – tik vieno jų pasturgalis. Mirtino šou organizatorių veidus dengia auksinės kaukės – akivaizdi aliuzija į turtinės nelygybės universalumą. Dėl to serialas dažnai vadinamas kairuolišku, kuriame vaizduojama didžiulė kapitalizmo ir marksizmo priešprieša.

Vis dėlto žinant situaciją pačioje Pietų Korėjoje, jis pirmiausia atliepia namų auditorijos lūkesčius. Serialas pasirodė kitais metais vyksiančių Pietų Korėjos prezidento rinkimų išvakarėse, jame keliami klausimai atsidūrė kandidatų programoje.

Šiandien 20 proc. Pietų Korėjos piliečių priklausantis turtas 166 kartus didesnis nei 20 proc. skurdžiausių šalies gyventojų pajamos. Nuo 2017 m. šis atotrūkis išaugo dvigubai. Statistikos duomenimis, daugiau nei 40 proc. vyresnių kaip 65 metų Pietų Korėjos gyventojų kenčia skurdą.

"Gimti Pietų Korėjoje, vadinasi, iškart patekti į pragarą", – dar 2015 m. žurnale "Korea Expose" rašė korėjiečių žurnalistas, religijotyrininkas Se-Un Ku. Nuo pat gimimo žmogus tampa kontroliuojamos sistemos vergu. Jėgas išsunkiantis lavinimasis, karinė tarnyba – tai tapo neišvengiama norma. Kaip ir jaunų žmonių noras kuo greičiau tapti galingų visą šalį valdančių korporacijų tarnais. Se-Un Ku savo garsiojoje publikacijoje Pietų Korėją pavadino Joseono pragaru – šie žodžiai tapo jo tėvynainių nepasitenkinimo šūkiu.

Anot Se-Un Ku, vienas labiausiai nekenčiamų žodžių šalyje – "pastangos". Jauni žmonės be atvangos raginami dėti kuo daugiau pastangų, kad siektų aukštumų. Tačiau sustoti negali net ir užlipęs ant naujo karjeros laiptelio. Net jei įveikęs visus pragaro ratus įsidarbini pasaulinėje korporacijoje, būsi verčiamas rodyti dar daugiau pastangų – ypač tada, kai tikiesi pamatyti savęs vertą atlygį.

Savo galimybių ribą pasiekę jauni žmonės atsiduria ten, kur susitiko ir "Kalmaro žaidimo" herojai: skolininkų pasaulyje. Pietų Korėjos gyventojai laikomi labiausiai įsiskolinusiais Azijoje.

Dėl šios priežasties dalis jaunimo nuleidžia rankas, renkasi mažiau intelekto pastangų reikalaujantį, mažiau savirealizacijos siūlantį darbą. Jei jį apskritai randa. Oficialiais duomenimis, gegužę šalies jaunimo (20–29 metų) nedarbo lygis buvo 9,3 proc.

Korėjiečiai likusiam pasauliui šiandien siūlo tai, nuo ko jis yra priklausomas: kažką naujo. Net jei tai – nauja forma pateikiamos seniai žinomos tiesos ar pačiuose Vakaruose gimusi klasika.

Namų ūkių įsiskolinimas Pietų Korėjoje per pastarąjį dešimtmetį beveik padvigubėjo ir šiandien siekia 1,548 trln. JAV dolerių – yra didžiausias nuo 2003 m. Pernai gruodį Pietų Korėjos namų ūkių skola siekė 106,6 proc. šalies nominalaus bendrojo vidaus produkto (BVP).

Panašiame problemų liūne murkdėsi net ir pats sėkmingojo serialo režisierius Hwang Dong-hyukas, kurio parašytas scenarijus prodiuserių dėmesio laukė dešimtmetį. Regis, realusis kalmaro žaidimas negailestingas net ir labai talentingiems.

Eksporto prekė

Žinoma, negali nesistebėti tuo, kad ir kultūriškai, ir kalbine prasme uždaros šalies kūrėjų produktas žaibiškai išpopuliarėjo ne tik Azijoje, bet ir Europoje, JAV. Atsakymai du – pirmiausia seriale pateikiamų idėjų aktualumas. Nesugebėjimas atsispirti gundymams, gyvenimas skolon, milžiniškas darbo rinkos spaudimas būti tobulam, savo silpnybes ir problemas maskuoti po lyderio įvaizdžiu – išlikimo žaidimą galiausiai žaidžia toli gražu ne vien korėjiečiai, bet ir talentingi, išsilavinę britai ar amerikiečiai.

"Kalmaro žaidimo" sėkmė primena kitos Pietų Korėjos kūrėjų juostos fenomeną: aštrios socialinės kritikos filmas "Parazitai" pernai susišlavė net keturis "Oskarus". Vis daugiau Pietų Korėjos rašytojų kūrinių tampa tarptautiniais bestseleriais ir pelno prestižinių apdovanojimų. Ką ir kalbėti apie popmuzikos kultūros, vadinamosios "K-pop", žvaigždžių pasaulinę sėkmę. Dar amžiaus pradžioje beviltiškai maža ir neperspektyvia laikyta Pietų Korėjos muzikos rinka šiandien – šešta pasaulyje pagal apyvartą.

Visa tai ekspertai laiko pirmiausia Seulo vyriausybės kryptingos politikos, investicijos į kultūros eksportą rezultatu. Prieš du dešimtmečius į užsienio šalis prasiveržusi Pietų Korėjos kultūros banga gerokai įsismarkavo jau ne vien Japonijoje, Taivane, Filipinuose ar Kinijoje, su kuria korėjiečius sieja bendra istorija ar konfucianizmas, bet ir Amerikoje, Europoje, net arabų kraštuose. Štai Turkijoje net valstybiniu lygiu periodiškai imamasi priemonių, kuriomis bandoma atpratinti auditoriją nuo esą nacionalinėms vertybėms kenksmingas idėjas skleidžiančių korėjiečių serialų.

Korėjiečiai likusiam pasauliui šiandien siūlo tai, nuo ko jis yra priklausomas: kažką naujo. Net jei tai – nauja forma pateikiamos seniai žinomos tiesos ar pačiuose Vakaruose gimusi klasika. Juk ir šiandien milijonai "TikTok" vartotojų atpažįsta serialo herojus žadinančią melodiją ne kaip Josepho Haydno Koncertą trimitui Es-dur, bet kaip "Kalmaro žaidimo" motyvą, o garsusis Johanno Strausso valsas "Ant žydrojo Dunojaus krantų" jiems tėra muzika, reiškianti naują mirtino šou žaidimą.