Kas paskatino konfliktą Kalnų Karabache? Istorinė nesantaika tarp tautų? O gal viskas yra gerokai paprasčiau, pavyzdžiui, susirėmimus įžiebė koks nors incidentas pasienyje, po kurio situacija tapo nevaldoma. Arba sąmoningai norima pamosikuoti kardais, kad visuomenės akys būtų nukreiptos į priešą.

Pavojaus signalas

Apsupta nedraugiškų valstybių krikščioniška Armėnija praeityje ne sykį kentėjo nuo kaimyninių šalių agresijos. Osmanų imperija įvykdė masines armėnų žudynes, o kaimyninis Azerbaidžanas negali atleisti armėnams už pralaimėjimą kare dėl Kalnų Karabacho 1994 m.

Kita vertus, grasinti – tai viena, o štai ką nors reikšmingo pasiekti mūšio lauke – visai kas kita.

1992–1994 m. armėnai šventė pergalę – jie ne tik užsitikrino Kalnų Karabacho regiono kontrolę, tačiau ir perėmė savo žinion priklausančias Azerbaidžanui teritorijas, kurios jungia tą anklavą su Armėnijos teritorija.

Nors po to nuožmaus karo, kuris baigėsi įsikišus Rusijai, problemą buvo bandyta spręsti diplomatinėmis priemonėmis, per daugiau nei dešimtmetį taip ir nebuvo rastas joks sprendinys, kuris galėtų patenkinti abi puses.

Nesantaika tarp abiejų tautų tik gilėjo.

Konfliktas, sakykime, įšalo.  Vis dėlto kitaip nei kiti vadinamieji įšaldyti konfliktai posovietinėje erdvėje, Kalnų Karabacho konfliktas laikomas pačiu pavojingiausiu.

Kitaip tariant, daugelis nuogąstauja, kad šis konfliktas gali bet kuriuo metu peraugti į rimtą tarpvalstybinį karą, į kurį, tikėtina, dar galėtų įsikišti ir išorės jėgos: Azerbaidžaną palaikanti Turkija ir su Armėnija šiltus santykius palaikanti Rusija.

Juolab kai šiuo metu Ankara ir Maskva – susipykusios.

Tiesa, jeigu taip nutiktų, situacija regione būtų katastrofiška. Tačiau gal visai ne to siekiama.

Žibalas į ugnį

Iki praėjusios savaitės Kaukaze tvyrojo sąlyginė ramybė, t.y., nors Armėnijos ir Azerbaidžano kariai nuolatos apsišaudo pasienyje, nuo pat 1994 m. paliaubų regione nebuvo rimto smurto protrūkio.

Azerbaidžane antiarmėniškos nuotaikos – labai stiprios, nes nuolat kurstomos režimo. Taip pat ir Armėnijoje. Tiesa, armėnai turi daugiau priežasčių nerimauti.

Tiek Turkija, tiek jos sąjungininkas Azerbaidžanas nuolat primena, kad armėnams gailestingi nebus. Ankara, netgi šią savaitę vykstant susišaudymams Kalnų Karabache, pylė alyvą į ugnį. Turkai aiškino, esą visokeriopai palaiko Baku ir netgi pareiškė, kad vieną dieną Azerbaidžanas atsiims tą teritoriją.

Revanšui, akivaizdu, nuosekliai ruošiasi ir Azerbaidžano režimas, kuris per pastaruosius metus skyrė milijardus JAV dolerių, gautų už parduotą naftą bei dujas, ginklams įsigyti.

Niekas neabejoja, kam tie ginklai skirti. Armėnai seniai spaudžia sąjungininkę Rusiją, kad ši nustotų pardavinėti ginklus Baku.

Tai savaime suprantamas Jerevano prašymas.

Skurdi Armėnija negali skirti tiek daug lėšų krašto gynybai, kiek energetinių išteklių turtingas Azerbaidžanas, tad karo atveju Jerevanui, net jeigu armėnų kariuomenė – geriau pasirengusi kovai, kaip tai buvo 1992–1994 m., būtų labai sunku priešintis Baku antpuoliui.

Priešo paieškos

Kalnų Karabacho apylinkės – vienas iš labiausiai militarizuotų regionų Europos pakraštyje. Čia sutelkta nemažai ginkluotės: nuo artilerijos pabūklų, tankų iki karinių dalinių ir t.t.

Tačiau kodėl būtent dabar įsiplieskė kovos?

Ekspertai svarsto dvi versijas: pirmoji – neramumus galėjo išprovokuoti koks nors netyčinis incidentas pasienyje – jų, šiaip jau, gana dažnai pasitaiko. O tada viskas tapo nekontroliuojama.

Ir tik po to, kai abi pusės patyrė rimtų nuostolių, buvo nutarta susirėmimus nutraukti, t.y. sudaryti paliaubas.

Antroji versija – Azerbaidžanas sąmoningai bandė surengti mažos apimties karinę operaciją ginčytinose teritorijose. Tik kas iš to?

Viena vertus, Kalnų Karabachas – strategiškai svarbus rajonas. Už vos kelių kilometrų nuo konflikto zonos eina pagrindinis naftotiekis, jungiantis Kaspijos jūroje esančius naftos telkinius su pasaulio rinkomis.

Tad tam tikrų teritorijų kontrolė Azerbaidžanui – labai reikšminga.

Kita vertus, Azerbaidžano režimas karo veiksmais tiesiog bando nukreipti visuomenės dėmesį nuo šalies ekonominių problemų, kurias lėmė nukritusios naftos kainos pasaulinėje rinkoje.

Beje, ne tik Azerbaidžano, bet ir Armėnijos visuomenėje pamažu kaupiasi pyktis dėl prastėjančios socialinės ir ekonominės padėties. Tai, be abejo, grasina režimų abejose šalyse stabilumui.

Kalnų Karabachas: svarbiausi faktai

• Kalnų Karabachas – geografiškai ir kultūriškai savitas istorinis regionas, kurį nuo maždaug VI a. pr. m. e. ėmė kolonizuoti armėnai.

• XIX a. regione įsitvirtino Rusijos imperija.

• 1917 m. Užkaukazėje formuojantis nepriklausomoms valstybėms, naujai atsiradęs Azerbaidžanas, gavęs tarptautinį pritarimą, paskelbė regioną savo dalimi, tuo sukeldamas vietos armėnų pasipriešinimą, kuris peraugo į 1920 m. Kalnų Karabacho karą.

• Tą konfliktą sustabdė Užkaukazę perėmusi SSRS, kuri atidavė Kalnų Karabachą Azerbaidžanui ir suformavo jame Kalnų Karabacho autonominę sritį.

• Susirėmimai tarp azerbaidžaniečių ir etninių armėnų tada Azerbaidžano TSR priklausiusiame Kalnų Karabache prasidėjo žlungant SSRS (1988 m.)

• 1991 m. gruodžio 10 d. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę nuo Azerbaidžano. Tačiau nei Azerbaidžanas, nei kuri kita valstybė, įskaitant ir kaimyninę Armėniją, taip pat nei viena tarptautinė organizacija nepripažino Kalnų Karabacho nepriklausomybės.

• Apie 1992 m. metus konfliktas sustiprėjo ir peraugo į tikrą Azerbaidžano ir Armėnijos, jau tapusios nepriklausomomis respublikomis, karą, nusinešusį apie 35 tūkst. gyvybių. Šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais. Karas oficialiai nėra baigtas, bet 1994 m. užtvirtintos neoficialios paliaubos, kuriomis Kalnų Karabacho armėnai kontroliuoja didelę dalį Azerbaidžano teritorijos ir yra paskelbę nepriklausomybę, kuri nėra pripažinta tarptautiniu mastu.

Konfliktai posovietinėje erdvėje

Centrinė Azija

• 1992–1997 m. Tadžikijoje vyko pilietinis konfliktas. Tarpusavyje kovojo gentys ir klanai, politiniai judėjimai, tautinės mažumos, bandė atsiskirti Kalnų Badachšano regionas. 1997 m. pavyko pasiekti susitarimą tarp kovojančių grupuočių.

• 2010 m. pietrytinėje Kirgizijos dalyje kilo konfliktas tarp kirgizų ir uzbekų bendruomenių. Kilusi politinė krizė išvertė iš posto Kirgizijos prezidentą Kurmanbeką Bakijevą.

• 2010–2012 m. Tadžikijoje vyko (ir tebevyksta) susirėmimai tarp klanų, etninių grupių ir režimo pajėgų.

Šiaurės Kaukazas

• 1994 m. Rusijai priklausanti Čečėnijos Respublika paskelbė apie nepriklausomybę. Prasidėjo pirmasis Čečėnijos karas, kuris baigėsi po dvejų metų. Po šio karo Maskva faktiškai prarado absoliučią respublikos kontrolę.

• 1999 m. prasidėjo antrasis Čečėnijos karas. Rusija įveikė čečėnų separatistų pasipriešinimą ir įtvirtino kontrolę.

• 1999 ir 2007 m. Rusijos pajėgos malšino sukilimus Dagestane, Ingušijoje ir kituose Šiaurės Kaukazo regionuose.

Pietų Kaukazas

• 1988 m. kilo konfliktas Kalnų Karabache. Po Azerbaidžano pralaimėjimo kare, kuris kilo 1992 m., o baigėsi 1994 m., Kalnų Karabachas paskelbė apie faktinę savo nepriklausomybę.

• 1991–1993 m. vyko pilietinis karas Gruzijoje. Po karo Pietų Osetijos regionas tapo de facto nepriklausomas. 1993 m. apie savarankiškumą paskelbė ir Abchazija.

• 2004 m. Gruzijoje kilo Adžarijos regiono krizė. Tiesa, po šios krizės Adžarijos regionas išliko Gruzijos teritorijoje.

• 2008 m. Gruzijai jėga pabandžius prisijungti Pietų Osetiją kilo konfliktas tarp Rusijos ir Gruzijos. Rusija ir Nikaragva pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę.

Rytų Europa

• 1990 m. Padniestrės regionas paskelbė apie savo nepriklausomybę nuo Moldovos. Po taikos susitarimo Padniestrėje buvo dislokuotos Rusijos karinės pajėgos.

• 2013–2014 m. Ukrainoje kilo vadinamoji Maidano revoliucija. Po šių įvykių rytinėje Ukrainos dalyje kilo sukilimas prieš Kijevo valdžią. Donecko ir Luhansko apskritys pasiskelbė nepriklausomomis liaudies respublikomis.