Su Lietuvos istorija susijusių istorinių paminklų paieškos Karaliaučiaus srityje nustebino netikėtais atradimais. Tik, deja, jie dažniau nuvylė, nei pradžiugino.

Karo pėdsakai

Prūsijos palikimas keliautojus pasitinka jau kertant Nemuną ties Pagėgiais. Karalienės Luizės vardu pavadintas tiltas buvo subombarduotas besitraukiančių vermachto pajėgų, bet išsaugojo triumfo arką primenantį senąjį pietinį portalą. Iš karto už jo atsiveria visiškai kitoks vaizdas, jau iš kitos epochos: į dangų stiebiasi pilki ir niūrūs sovietiniai daugiaaukščiai.

Puldama Tilžę sovietų kariuomenė nepagailėjo bombų, ir pirmosios gatvės palei Nemuną buvo iš esmės sulygintos su žeme. Todėl buvusioje Vokiečių – šiandienėje J.Gagarino – gatvėje nebeliko senųjų namų, kur 1807 m. buvo apsistoję Tilžės sutarties signatarai Napoleonas Bonapartas ir Aleksandras I.

Laikus, kai Tilžė garsėjo savo sūriu ir alumi, primena tik miesto istorijos muziejus. Alaus daryklų nebeliko, o Tilžės sūris šiandien gaminamas bet kur, tik ne savo gimtinėje. Praeiviai gatvėje, paklausti, kur yra senosios Tilžės pilies liekanos, tik gūžčioja pečiais.

Iš pilies, kuri kadaise buvo svarbi pasienio tvirtovė, padėjusi gintis nuo lietuvių puolimų, šiandien teliko kelios apgriuvusios sienos. Beveik visą XX a. čia veikė kalkių gamykla, kuri žlungant Sovietų Sąjungai buvo apleista ir galiausiai parduota privačiam asmeniui. Šiandien čia vėl vyksta gamyba.

Paliktos likimo valiai

Panašaus likimo sulaukė daugelis Karaliaučiaus srities senųjų kryžiuočių pilių. Jos arba stovi apleistos ir baigia subyrėti, arba atlieka kitokias funkcijas, visiškai nesusijusias nei su kultūra, nei su istorija.

Štai Polesko senojoje pilyje šiandien veikia pramoninių prekių parduotuvė, alaus baras, kirpykla, kompiuterinių prekių parduotuvė bei ritualinių paslaugų įmonė. Dar kabo ranka ant kartono paišyta baldų reklama. Gerai paieškojus antrame aukšte galima rasti pilies istorijos muziejų, bet jo darbo valandos priklauso nuo jo vadovo Vasilijaus Ivanovičiaus nuotaikos.

Lietuvių taip pat dažnai puldinėta, ne kartą deginta ir atstatyta Ragainės pilis Nemane, įsispraudusi tarp daugiabučių kiemų, stovi apžėlusi krūmais. Vaikščiodamas aplinkui vis lauki krentančios raudonos plytos, kokių jau guli pribyrėjusių ant žemės. Nors statinys yra avarinės būklės ir su užrakintais metaliniais vartais, vis atsiranda nerūpestingų smalsuolių, kurie lipa palaipioti griuvėsiais. Vietiniai pasakojo, kad šią vasarą nuo aukštų sraigtinių pilies laiptų nukrito ir užsimušė devynmetis moksleivis.

Net nuoroda prie kelio nepadeda lengvai rasti Noihauzeno pilies Gurjevske. Kojos pačios traukia kuo toliau apeiti betoninėmis tvoromis aptvertą kompleksą su viduje lojančiais šunimis, bet kurį laiką paklaidžiojus visgi tenka grįžti. Tik pro tvoros plyšį matoma sena dantyta siena primena čia buvus pilį, kur dabar veikia pramoninis melioracijos kompleksas, prigrūstas sunkvežimių ir kitokios technikos.

Kur kas grėsmingiau atrodo Tepliavos pilis Gvardeiske, kurioje kadaise krikštijosi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, viešėjo Anglijos karalius Henrikas IV ir žinomas mokslininkas Mikalojus Kopernikas. Šiandien ji aptverta ne tik betoninėmis tvoromis, bet ir spygliuota viela, o teritoriją saugo uniformuoti pareigūnai. Vos perimta iš vokiečių, pilis buvo paversta kalėjimu, kuris veikia iki šiol. Tik šiemet Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad vietos valdžia ketina perkelti pusantro tūkstančio kalinių į naujas patalpas, o senosios pilies duris atverti turistams.

Pilies šeimininkas

Bene geriausiai išsilaikiusi kryžiuočių pilis Karaliaučiaus srityje yra Černiachovske stūksanti Įsruties pilis. Per savo ilgą istoriją ji atliko kareivinių, ligoninės, policijos, teismo, statybų ir remonto valdybos funkcijas. Po Antrojo pasaulinio karo žmonės ardė senąsias sienas ir tampė plytas statyboms. Sustabdyti pilies nykimą pavyko tik savanorių pastangomis.

"Kai atvykome čia, radome pilną kiemą statybinių šiukšlių, – pasakojo Vladimiras iš nekomercinės organizacijos "Fond "Dom-Zamok" (fondas "Namai-pilis"), kuri rūpinasi Įsruties pilies išsaugojimu. – Viską sutvarkėme, sienas apipylėme specialiu mišiniu, kad nebyrėtų."

Dabar pilies kieme žaliuoja pieva, stovi scena ir suoliukų, laksto vaikai. Čia vyksta seminarai ir kitokie renginiai, o pilyje gyvena ir šeimininkauja menininkas Andrejus Smirnovas, svetingai pasitinkantis turistus.

"Fondas sugebėjo rasti rėmėjų Įsruties piliai išsaugoti ir netgi buvo išsiprašęs paramos iš ES, bet Briuselis paskutinę akimirką sustabdė projektą, kai prieš keletą metų šią ir daugelį kitų Karaliaučiaus pilių savo žinion perėmė Stačiatikių bažnyčia. ES tikriausiai nenorėjo finansuoti Rusijos cerkvės", – svarstė savanoris Vladimiras ir apgailestavo, kad jo fondas buvo nušalintas nuo pilies tvarkymo reikalų, o Bažnyčia nieko nedaro.

Gidas po naktinį Černiachovską

Už kelių kilometrų nuo Černiachovsko stūkso dar viena neblogai išsilaikiusi pilis – Georgenburgas, garsėjantis senuoju Trakėnų žirgynu. Šalia esančioje kavinėje "Mečta" ("Svajonė") sutiktas pilies gidas Andrejus pasiūlė ekskursiją po darbo valandų, aprodė rūsius su kankinimo kameromis bei stuburo laužymo prietaisu ir avarinės būklės balkoną, iš kurio esą kalbas kalbėdavo legendinis Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas.

Andrejus neslėpė, kad Prūsijos laikų palikimas Karaliaučiaus srityje jau baigia išnykti.

"Spręskite patys: galite toliau važinėti po tas griuvenas ir kolūkius, o galite išsinuomoti pirtelę su merginomis ir normaliai pailsėti", – alternatyvą siūlė gidas.

Ne apie sutenerio, bet apie samdomo karininko karjerą svajojantis buvęs imtynininkas pateikė trumpą instrukciją apie Černiachovsko naktinį gyvenimą: "Į "Tornadą" geriau nekiškite nosies, nes būtinai gausite į snukį. Ten muša net kariškius. O štai "Aurum" – neblogas klubas, ten galima gerai pasilinksminti."

Kaip įrodymą Andrejus išsitraukė išmanųjį telefoną ir parodė nuotrauką, kurioje laiko iki pusės išsirengusią merginą už krūtinės.

"Merginos dėl kažko susilažino iš nusirengimo, ir ji pralaimėjo", – paaiškino Andrejus.

Anot jo, prie Georgenburgo esančioje kavinėje "Mečta" tą vakarą taip pat turėjo būti linksma. Visą dieną virš Černiachovsko skraidė naikintuvai, ir Andrejus tikino, kad vakare lakūnai susirinks būtent čia. O kur kariškiai – ten ir merginos bei karaokė. Bet padavėja Saša, kuri tamsiais akiniais slėpė per tokį vakarėlį gautą mėlynę po akimi, išsklaidė pagundas.

Daug jaukesnis pasirodė vakarinis pasivaikščiojimas po senuosius Černiachovsko kvartalus. Akmenimis grįstos gatvės ir senieji rekonstruotojų nepaliesti bei vietomis byrantys fasadai leidžia pajusti istorijos dvelksmą. Anot vietinių, net 70 proc. pastatų Černiachovske yra istoriniai, menantys prieškario laikus.

Seni, bet išmanūs tramvajai

Nieko panašaus nepamatysi pačiame Karaliaučiuje, nes jo istorinis centras per Antrąjį pasaulinį karą buvo iš esmės sulygintas su žeme. Miesto architektai kurdami istorinio centro vystymo projektus siūlo sujungti tris jo raidos epochas: vokiškąją, sovietinę ir šiuolaikinę.

Bet ir dabar Karaliaučiuje plika akimi pamatysi visų trijų epochų apraiškų: išliko septyneri senieji miesto vartai, virš miesto aukštai iškyla grėsmingi "Sovietų namai", primenantys milžiniško roboto galvą ir turintys abejotiną architektūrinę vertę. Nors kai kas juos vadina pagrindiniu miesto simboliu, srities gubernatorius Nikolajus Cukanovas prieš keletą metų pareiškė, kad tai yra Karaliaučiaus gėda, kurią reikia nugriauti.

Kartais susipynę istoriniai laikotarpiai atrodo itin kontrastiškai. Štai gilų sovietmetį menančiuose tramvajuose, kuriuose bilietus dar parduoda konduktorės, veikia nemokamas belaidis ryšys. O su šiuolaikiškais stikliniais prekybos centrais kontrastuoja šaligatvius turgumi pavertę pensininkai, prekiaujantys įvairiausiais vaisiais ir daržovėmis. Tramvajuose platinama nemokama spauda praneša, kad inspektoriai pradėjo kovą su įžūliais prekiautojais lenkiškais agurkais, nes gatvėje pardavinėti galima tik savo užaugintus.

Lietuviškos "Pagirios"

Nežinia, kaip dėl lietuviškų agurkų, bet mūsų šalies virtuvę Karaliaučiaus srities gyventojai tikrai mėgsta ir vertina. Tokį įspūdį sudaro kavinių valgiaraščiai, kur rasi lietuvišką raugintų kopūstų sriubą pavadinimu "Pagirios", ir švieslentės, viliojančios lankytojus lietuviškais šaltibarščiais, žemaitiškais blynais, cepelinais bei kibinais.

Populiarus atrodo ir lietuviškas alus, kurio rasi beveik visur. Tik turistams iš mūsų šalies sunkiai kyla ranka už jį mokėti 80 rublių (6,4 lito) parduotuvėje ir 130 rublių (10,4 lito) kavinėje.
Importuojami vakarietiški produktai galbūt kainuoja brangiau, bet apskritai tiek maisto, tiek apgyvendinimo kainų lygis visoje Karaliaučiaus srityje beveik nesiskiria nuo Lietuvos.

Savaitgaliais sausakimši Baltijos jūros kurortai Svetlogorskas ir Zelenogradskas taip pat primena Lietuvos pajūrį.

"Ir ko gi tie rusai tuomet veržiasi į Nidą, Palangą?" – autobuse iš Nidos garsiai stebėjosi lietuvis keleivis.

Paviešėjus dvi savaites Karaliaučiaus srityje ir susidūrus su dažnai atsainiu aptarnavimu peršasi vienas atsakymas, kažkada jau girdėtas iš pažįstamų rusų: Lietuvoje kainos tos pačios, bet aptarnavimas – europietiškas.