Kuo skiriasi gyvenimas Lietuvoje ir Ispanijoje?

Prieš trejetą metų klaipėdietė grafikė ir juvelyrė Jurga kaip visada sėdėjo kavinukėje “Pėda“ ir gėrė kavą. Į antrame aukšte esančią galeriją užsuko tamsiaplaukis jaunuolis ir, susidomėjęs juvelyriniais dirbiniais, bandė užkalbinti dailininką Vytautą Karčiauską. Kadangi šiam buvo sunku susikalbėti angliškai, dukra atskubėjo į pagalbą. Taip prasidėjo jos pažintis su ispanų menininku Lino Lago. Tada ji dar nežinojo, kad tai buvo ir naujo gyvenimo etapo pradžia, atvėrusi neįtikėtinus asmeninės patirties ir kūrybos horizontus.

Ko ispanas ieškojo Lietuvoje?

Toks buvo pirmasis klausimas, iškilęs Jurgos mintyse. Kai visi lietuviai veržiasi į saulėtąją Ispaniją, labai keista matyti ispanus, besidairančius po Klaipėdą. Pasirodo, Linas pažinojo daug profesionalių lietuvių muzikantų, kurie ne tik grojo kartu su ispanų grupėmis, bet ir dėstė muzikos katedrose Ispanijos universitetuose. Būtent pažįstami lietuviai ir paskatino Liną apsilankyti Lietuvoje.

Klaipėdoje ispanas praleido mėnesį. Lino Lago draugystė su Jurga Karčiauskaite tvirtėjo. Jie kartu džiaugėsi auksiniais Baltijos pliažais ir stebėjosi, kodėl taip sutvarkyta Nida ir taip nuniokoti Giruliai. Tik vėliau Ispanijoje prie Atlanto vandenyno pakrantės stebėdama dirbtinius pliažus, Jurga suprato, kad savo pajūrį mes menkai vertiname ir reklamuojame. Uolėtą pakrantę pavertę smėlio paplūdimiais, ispanai tikrai moka privilioti ir rūpintis turistais. Ne veltui kasmet čia apsilanko apie 40 milijonų poilsiautojų. Ispanijoje visur jautiesi patogiai ir saugiai. Kiekvienas čia bandys tau įtikti ir tave pamaloninti. Kol Jurga gyveno Klaipėdoje, uostamiestis jai atrodė vis gražėjantis ir nuolat besikeičiantis miestas. Tačiau, sugrįžusi iš Ispanijos, ji pasijuto lyg patekusi į sulėtintą filmą. Ją kamavo klausimai – kur dingo žmonės? Jie išvažiavo ar tiesiog bijo išeiti į gatvę?

Bet grįžkime prie Jurgos ir Lino draugystės pradžios. Linui išvažiavus į tėvynę, Jurga ir jaunasis ispanų menininkas susirašinėjo elektroniniu paštu. Greitai klaipėdietė išvažiavo pasisvečiuoti pas naująjį draugą, kur atostogavo mėnesį. Dar po pusmečio Lino pareiškė, kad atvažiuoja gyventi į Lietuvą. Pasakė ir padarė. Jurga ir Linas metus pragyveno Klaipėdoje. Ispanas sunkiai atlaikė mūsų šaltą ir nuobodžią žiemą, bet meilė Jurgai padėjo kęsti visus nepatogumus. Praėjusį rugsėjį pora susituokė ir, vos spėję į Jurgos Karčiauskaitės-Lago parodos Prancūzų kultūros centre atidarymą Vilniuje, išskubėjo į Ispaniją. Reikėjo pradėti ruoštis svarbiai parodai Madride. Mat galimybės surengti parodą Galicijaus rūmuose, esančiuose prie Prado muziejaus, menininkai laukia net po dešimt metų.

Kaip gyvena menininkai Ispanijoje?

Jurga išvažiavo į Ispaniją išdidi, mat Lietuvą laikė tikra meno ir kultūros šalimi. Deja, Ispanijoje jai greitai teko nuleisti sparnus. Šalyje, turinčioje gilias meno tradicijas ir besididžiuojančioje savo tėvynainiais El Greku, Pikasu, Salvadoru Dali, Goja, tapyba klesti. Sudominti lietuvišku menu ispanus būtų labai sunku. Visa tai, kas pas mus laikoma nauja, Ispanijoje jau matyta prieš penkiasdešimt metų. Iš lietuvių autorių gal patrauklūs būtų tik Čiurlionio ir Saukos darbai. O lietuvaičiams, taip besižavintiems instaliacijomis ir moderniais performansais, reikia pasakyti, kad Ispanijoje jie - praeitis.

Ispanijoje menininkų labai daug, meno galerijų - taip pat. Grafikos meistrams tenka vienodai konkuruoti su tapytojais. O tai labai sunku. Ypač sudėtinga surasti tinkamą galeriją, kuri rūpintųsi tavo parodomis ir prestižu. Kaip sako Jurga, surasti savo galeriją – viso gyvenimo uždavinys. Mat pagal nusistovėjusią tradiciją Madrido ir Barselonos meno galerijos bendradarbiauja su panašiomis Niujorke, Paryžiuje ir Milane, tad, prisistatęs vienoje, tu tampi žinomas ir kitose šalyse. Pats Lino dirba su dviem tokiomis galerijomis Ispanijoje ir Vokietijoje.

Pačios Jurgos svajonė buvo tapti Ispanijos juvelyrų asociacijos nare, kurioje, beje, yra tik 30 menininkų. Į jos pirmą užklausą buvo atsakyta, kad užsieniečiai į šią organizaciją nepriimami. Jurga nenuleido rankų. Kas savaitę ji siuntė po porą užklausų asociacijos sekretorei, siuntė savo darbų nuotraukas. Pagaliau užsispyrusi klaipėdietė pasiekė savo. Jai nusišypsojo laimė, ir ji buvo pakviesta pristatyti savo darbus Madride. Jurga ilgai svarstė, kokie penki darbai (tik tiek darbų buvo leista pristatyti), geriausiai atspindėtų jos kūrybą. Tačiau, atėjus laikui, Jurga taip ir nespėjo sukurti naujų darbų. Teko išsirinkti iš ankstesnių. Kaip sako pati moteris, tai tikriausiai jai ir padėjo. Lietuvaitė demonstravo savo sukurtus du žiedus, pakabuką, apyrankę ir auskarus. Ispanus darbai sužavėjo savo minimalizmu, nors pačiai Jurgai jie atrodė gana brutalūs, masyvūs ir šokiruojantys. Tačiau tikslas buvo pasiektas – Jurga Karčiauskaitė-Lago šių metų gegužės mėnesį buvo priimta į Ispanijos juvelyrų asociaciją. Šis įvykis menininkės gyvenimą apvertė aukštyn kojom. Pradėjo plūsti pasiūlymai dalyvauti parodose ir įvairiuose projektuose. Jau sugrįžusi šią vasarą į Klaipėdą, Jurga sulaukė dar geresnės naujienos. Už dviejų mėnesių garsioje Madrido Iberhojos parodoje ji pakviesta pristatyti 2004 metų juvelyrikos tendencijas. Šioje aksesuarų ir papuošalų parodoje kasmet pristatomi trijų kiekvienos šalies menininkų kūriniai, išleidžiamas jų darbų katalogas, o žymiausių pasaulio firmų atstovai susipažįsta su naujausiomis mados tendencijomis. Jurga Karčiauskaitė-Lago pasirinkta kaip viena iš trijų Ispanijos atstovų.

Kasdieninio gyvenimo rūpesčiai

Pirmus keturis mėnesius Ispanijoje Jurgai teko imtis įvairiausių buities darbų. Ji tvarkėsi namuose, gamino valgyti ir kartu su trimečiu sūneliu iš pirmos santuokos Nojumi mokėsi ispanų kalbos. Klaipėdietei pavyko dalyvauti ir dviejose parodose – Vigo miesto ”Alameda“ galerijoje buvo eksponuojami jos juvelyrikos darbai, o Redondeloje įvyko jos ir Lino kūrybos bendra paroda. Viename galerijos aukšte buvo galima pasigrožėti Lino tapyba, kitame - Jurgos grafikos ir juvelyrikos darbais. Kadangi menininkei reikėjo daugiau laiko skirti kūrybai, sūnelį Nojų nutarė vesti į vaikų darželį. Pirmiausiai išbandė privataus darželio teikiamas paslaugas. Ispanijoje tai tikrai nėra pigus malonumas. Už vaiko priežiūrą pusdienį iki pietų tenka mokėti 8 eurus. Papildomai dar reikia mokėti už maistą. Vaikų į kiemą niekas neveda, šokti, dainuoti nemoko. Vienintelis vaikų užsiėmimas – žaisti su mikimauzais. Auklėtoja tik stebi, kad vaikai vienas kitam akių neišdraskytų ar negrįžtų namo su mėlynėmis.

Po mėnesio Nojus atsidūrė valstybiniame vaikų darželyje. Tačiau situacija čia nebuvo geresnė. Vienai auklėtojai teko 40 vaikų priežiūra. Į lauką pasivaikščioti vaikai eidavo, bet namo grįždavo apsidraskę ir murzini. Jurgai nepatiko ir ispaniškos mokyklos, mat ten vaikai taip pat nemokomi nei piešti, nei dainuoti.

Pati ispanų visuomenė į užsieniečius žiūri labai draugiškai, nors tipiškos ispanų šeimos gyvenimui vadovauja vyrai. Į moteris žiūrima atsainiai ir iš aukšto. Jurgai įsiminė plakatas, kuris puikiai atspindėjo ispanų vyrų požiūrį į moteris. Jame buvo pavaizduota moteris, sėdinti prie kompiuterio ir vietoj pelės laikanti lygintuvą. Veikli, energinga moteris šioje šalyje - dar retenybė, todėl vyrai į jas žiūri nepatikliai. Užsienietėms toks požiūris netaikomas. Tik nuo šių metų valstybė pradėjo dirbančioms ispanų jaunoms motinoms skirti pašalpas ~ 100 eurų per mėnesį. Apie tai buvo intensyviai diskutuojama įvairiuose socialiniuose sluoksniuose. Tai, kad požiūris į moteris Ispanijoje yra gana keistas, byloja ir faktas, kad per metus net 2000 moterų žūsta nuo savo vyrų rankų. Vienas išmeta pro balkoną, kitas pasmaugia. Tačiau vaikai yra labai mylimi, nes jų išlaikymas labai brangiai kainuoja. Jie aprengti gražiausiais rūbeliais, jais rūpinasi visi šeimos nariai. Vaikams valandų valandas leidžiama kiurksoti prie televizoriaus ir kimšti visai nesveiką sintetinį maistą.

Jaunoms šeimoms Ispanijoje gana sunku. Valstybė neteikia jokios pagalbos. Žmonės subręsta vėlai ir karjeros siekti pradeda sulaukę keturiasdešimties. Tačiau vyresniems žmonėms šioje šalyje tikras rojus. Jie ne tik gauna geras pensijas, bet dar yra labai gerbiami ir turi viską, ko pasigenda jaunimas – naujausius automobilius, puikią medicininę priežiūrą. Senyvi tėvai dažniausiai išlaiko savo jau suaugusius vaikus. Neretai galima Ispanijos parduotuvėse pamatyti vaizdelį, kai senyvo amžiaus motina perka savo trisdešimt penkerių metų sūnui kostiumą.

Tačiau Ispanijoje žavi tai, kad kokį darbą bedirbtum, būtum valytoja ar pardavėja, tu visada galėsi patenkinti visus savo poreikius ir gyventi pakankamai gerai. Gal todėl ispanai dažnai šypsosi ir nerodo jokios agresijos. Vakarais miestai pilni žmonių, besilinksminančių draugų būryje. Jurga pastebėjo, kad stiprių alkoholinių gėrimų ispanai negeria, tik vyną ir alų, todėl nepamatysi žmonių, apsvaigusių nuo alkoholio ir be-sivoliojančių gatvėse. Maistas Ispanijoje – ypatingai skanus ir labai skiriasi nuo lietuviško. Jurga pirmiausiai išmoko paruošti aštuonkojį ir kitas jūros gėrybes. Ispanai puikiai moka bendrauti ir švęsti. Ypač ryškus ir spalvingas naktinis gyvenimas. Jie turi daug tradicinių spalvingų švenčių ir senas kultūringo šventimo tradicijas. Ir tokiame kontekste mūsiškė Jūros šventė Jurgai atrodo lyg šlapinimosi paradas, kurį ispanai vargiai suprastų.

Apie spaudą ir televiziją

Nenorėdama atitrūkti nuo gyvenimo Lietuvoje, Jurga prašė namiškius siųsti jai lietuviškų žurnalų. Ispanai labai stebėjosi jų turiniu. Jurgos pažįstamiems susidarė toks įspūdis, kad mūsiškiai žurnalai yra labai snobiški ir vienodi, tarsi praleisti pro kompiuterinę “Micro-snob” programą. Juos pavartęs gali pagalvoti, kad 90 procentų Lietuvos gyventojų yra labai turtingi ir jiems rūpi tik makiažas, interjeras ir iš brangiausių produktų gaminami patiekalai. Ispaniška spauda daug įvairesnė, problemiškesnė, įdomesnė, joje atsispindi įvairių socialinių sluoksnių gyvenimas, kai lietuviškoje spaudoje rašoma vis apie tas pačias niekam neįdomias asmenybes.

Pati Jurga labai nusivylė ispanų televizija. Tai tikra tuštybių mugė. Ji labai baiminasi, kad, įstojus į Europos Sąjungą, tas pats atsitiks ir su lietuviškomis laidomis. Ispanijoje jos labai vienodos ir komerciškos, nėra įdomių autorinių laidų. Eterį tiesiog užpildė uždarose patalpose filmuojami realybės šou ir banalūs žaidimai. Jurgos nuomone, lietuviškos televizijos laidos daug dvasingesnės ir įdomesnės, jose yra ir sveiko humoro, tad Ispanijoje televizorius netapo jos pomėgiu.