Lobių ieško... brakonieriai

Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, “juodoji” archeologija yra vienas iš dešimties pelningiausių verslų.

“Uakerio” Ferdinando vilą Paryžiuje saugo dobermanas, vardu Piratas.

Visame pasaulyje lobių paieška pamažu virsta galinga ir santykinai lengva praturtėjimo priemone. Beje, praturtėja nebūtinai nuotykių ieškotojai. Britų muziejaus duomenimis, apie 99 procentus visų atradimų padaro mėgėjai.

Paprastai ieškoti lobių leidžiamasi per atostogas. Dalis ieškotojų yra profesionalai, nedirbantys jokio kito darbo. Pirmiausiai jūrų ir vandenynų dugne ieškoma nuskendusių brangenybių. Kai kurie specialistai teigia, kad po vandeniu tūno apie 3 mln. nuskendusių laivų. Dauguma jų įvairiais laikais gabeno ne tik silkes ar paraką, bet ir auksą, deimantus, kitus vertingus daiktus. Vakaruose lobių paieška virsta viena perspektyviausių verslo šakų. Norint gauti pakankamai lėšų, kad būtų galima tirti giliuosius vandenis, kuriamos akcinės bendrovės. Po to, kai pasaulio ekranus apkeliavo žymusis filmas “Titanikas”, tokių bendrovių akcijų kursas staigiai pakilo.

Neblogai Vakaruose organizuojama ir požeminių lobių paieška. Anokia čia bėda, jei senelė jums nepaliko pageltusio pergamento su kryželiu pažymėta vieta, kur galima atrasti brangenybių skrynią, ar nepaslėpė deimantų kanalizacijos vamzdyje. Ir pergamentų, ir netgi “namą su vaiduokliais” be problemų gali įsigyti specializuotose parduotuvėse. ten pat už tam tikrą sumą jums gali pasiūlyti palydovą, neva žinantį, kur ieškoti majų lobių, ir netgi paskirs advokatą, kuris galimos sėkmės atveju jums padės legalizuoti lobį. Tiesa, legalizacija – iki šiol pats opiausias verslo klausimas. Beveik visos šalys turi savus, tik joms būdingus lobių legalizacijos įstatymus. Bet brangenybių medžiotojai, nepripažįstantys nei geografinių, nei politinių sienų, reikalauja įstatymus suvienodinti. Tie, kurie anksčiau buvo labai priešiškai nusiteikę lobių ieškotojų atžvilgiu, dabar tereikalauja tinkamai įteisinti paieškas. Beje, kai kurie archeologų brolijos nariai ir patys su malonumu dalyvauja mėgėjų ekspedicijose. Kitaip tariant, keičiama praktika: profesionalai nedraudžia, jie stengiasi tapti paieškų vadovais.

Iki šios dienos lobių ieškotojai nuodugniausiai ištyrė Anglijos ir Pietų Afrikos teritorijas, Floridos (JAV) pakrantes. Vakaruose vis garsiau kalbama, kad didžiausio lobio geriausiai ieškoti ne kur nors kitur, o pas mūsų kaimynus ukrainiečius. Čia kalbama apie Ukrainoje bei Rusijoje plytinčias bekraštes stepes. Manoma, kad bene daugiausiai lobių galima surasti Čingischano kapavietėje. Beje, kur palaidotas Čingischanas ir jo gausi palyda, iki šiol niekas tiksliai nežino. Kapavietė kruopščiai slepiama, kad vagys neišgrobstytų turtų.

Žinovų teigimu, į mėgėjų rankas patenka kur kas daugiau lobių, nei randa profesionalai. Nebūtin nukeliavo laikai, kai vertybes rasti troško vienišiai fanatikai, slapti lobių ieškotojai. Šiuolaikiniai “medžiotojai” dažniausiai veikia visiškai atvirai, dar dažniau į kasinėjimus neįsileidžia profesionalių archeologų. Jie turi viską: puikią organizaciją, specialistų, konsultantų, pačios pažangiausios technikos, transporto priemonių, šaunamųjų ginklų. Dažniausiai visi radiniai keliauja į Vakarus ir patenka į įvairiausius aukcionus. Gaila, bet Lietuva nėra iš tų šalių, kurios domina lobių ieškotojus. Čia nėra paslėptų vertingų daiktų, o tie, kurie yra, – menkaverčiai.

O štai Ukrainos milicija teigia, kad iš Krymo, kadaise buvusio graikų ir romėnų imperijos dalimi, per metus išvežama brangenybių mažiausiai už 50-60 milijonų dolerių. Tik mažytė šios sumos dalis skiriama mokesčiams.

1792 m. netoli nuo La Mulatos (Montevidėjo mieste, Uragvajuje) nuskendusi ispanų galera “El Presjado” gabeno 47 tonas aukso, 147 tonas sidabro, auksinę Mergelės Marijos statulą, perlų, deimantų... Iš viso turto už 1,5 mln. dolerių.

Ar norėtumėt sužinoti, kaip dirba profesionalūs lobių ieškotojai, “juodosios” archeologijos asai? Praėjusį pavasarį lankydamasis Paryžiuje, susitikau su vienu jų. Pavadinkime jį Frederiku.

Į vieną kavinę susitikti su manimi atėjo patrauklus, gražiai įdegęs, kokių šešiasdešimt penkerių metų vyriškis. Iš pirmo žvilgsnio net nepasakytum, kad prieš mane sėdi kapinių vagis. Jo judrių bruožų veidas buvo nusėtas gausybės raukšlių, mane tyrinėjo mėlynos jo akys. Frederikas visai neseniai iš eilinės ekspedicijos buvo grįžęs į Paryžių.

- Ką veikiat Paryžiuje?

- Parduodu tai, ką radau ekspedicijos metu. Visi pirkėjai – spekuliantai, jų specializacija – antikvariniai dirbiniai. Aš pažįstu juos, jie – mane.

1909 m. apie 55 mylios nuo Kodo iškyšulio nuskendo anglų keleivinis keltas “Republik”. 1981-1987 m. Floridos (JAV) gelbėjimo darbų kompanija iš jūros dugno iškėlė brangenybių, juvelyrinių dirbinių, vertingų daiktų už 1,6 mln. dolerių.

Per ekspediciją Frederikas su komanda lankėsi Bekaso del Toro vietovėje. Tai – pasienio rajonas tarp Panamos ir Kosta Rikos. Dirbti tenai pavojinga. Pasak Frederiko, po džiunglių šydu knibždėte knibžda visokiausių nuodingų gyvūnų, laksto jaguarai ir kitokie plėšrūnai. Retai kas pasiryžta vykti į tą Dievo ir žmonių užmirštą rajoną. Beje, jo nerasi ir žemėlapyje. Daug lobių ieškotojų ten žuvo, dar daugiau prapuolė be žinios.

- Visam pasauly tėra dešimt penkiolika žmonių, kurie pažįsta Bekasą del Toro, ir gali beveik be baimės ten vykti, - kreivai šypteli Frederikas.

- Ar dar grįšit tenai?

- Žinoma.

Frederikas neslepia, kad du jo draugai – Vernjė ir Faustinas – jau visam laikui pasiliko Bekase del Toro. “Vieną kartą ir mano palaikus toj pekloj žvėrys sugrauš”, - ironiškai pastebi pašnekovas.

- Ar pranešate valdžiai, kur ir kokių brangenybių surandate?

Frederikas nustebęs pažvelgė į mane:

- Kiek man žinoma, tokie žmonės kaip aš nėra sąžiningi mokesčių mokėtojai.

- Ar verta po dvylika valandų būti ant kojų, dažnai paromis gyventi be maisto, miegoti lauke pliaupiant lietui ar neapsakomai skaudžiai kandžiojant vietiniams gyviams, nuolat rizikuoti gyvybe ir būti surytam jaguaro vien tam, kad taptum turtingas?

Frederikas pasilenkė, išsitraukė iš krepšio kartoninę dėžę:

- Žiūrėkite.

Prieš mano akis atsivėrė kaleidoskopas iš papuošalų, auksinių krabų, įvairių indų indelių. Visi jie buvo išraižyti paukščių, gyvačių, driežų ornamentais. Pasiknisęs dėžėje, dar radau neįkainojamos vertės žiedų figūrėlių, keisčiausių formų brangakmenių. Rinkinys, kurį turėti nebūtų gėda nė vienam patyrusiam archeologui (beje, Lietuvoje viešai parodęs tokį turtą greičiausiai netrukus gautum per galvą...). Ar kada nors senoliai indų žyniai ar karvedžiai galėjo pamanyti, kad jų papuošalais po kelių šimtmečių ar tūkstantmečių puošis turtinga ponia ar kokia nors Holivudo žvaigždė?..

Netgi aš, mažai tokiuose dalykuose nusimanantis žmogus, supratau, jog prieš mano akis šmėstelėjo šimtus tūkstančių dolerių kainuojančios vertybės... Tą akimirką mintyse padėkojau žinomai prancūzų žurnalistei Klod Malua, kuri ir suvedė mane su Frederiku. Iš gilaus susimąstymo mane grąžino pašnekovo balsas:

- Kaip? Ar patinka? Dabar geriau mane suprantate?

- Fotografuojate kasinėjimus?

- Žinoma. Kai kurie tuščiagarbiai mano klientai niekuo nepasitiki, reikalauja “įrodymų”, žodžiu, bijo klastočių... – Frederiko balse nuskambėjo pašaipėlė. – Štai nuotrauka. Tiesa, kad ją padaryčiau, galėjau ir nesileisti į tolimą kelionę...

Taip: rankoje kastuvas, purvini nuo prakaito šlapi marškiniai, panama ant galvos (šeimininko žodžiais tariant, tiktai ji geriausiai apsaugo nuo kaitrios saulės spindulių)... Nuotraukoje Frederikas buvo visas apžėlęs, tarytum keleriais metais pasenęs... negalėjo būti jokių abejonių: nuotrauka daryta apie Kasą del Toro.

- Kaip manote, kiek europiečių užsiima lobių ieškojimu?

- Žinau, kad Paryžiuj toks tesu vienas... bent jau nors iš dalies norėčiau, kad taip būtų.

- Turite sūnų. Ar norėtumėt, kad jis pasektų jūsų pėdomis?

- Dar anksti apie tai galvoti. Sūnui viso labo dvylika metų. “O “uakerio” (taip vadinami Frederiko verslo žmonės: “uaka” – kapas, vadinasi – kapų darkytojo – Aut. past.) profesija – ne iš pačių lengviausių. Tačiau ji berniuką paverčia vyru. O sūnui dar reikia mokytis. “Uakerio” verslas reikalauja daug istorinių, archeologinių, geografinių žinių. (Mano pašnekovas yra baigęs Kembridžo ir Sorbonos universitetus.)

- Kada tapote “uakeriu”?

- Nuo 1955-ųjų. Tada man buvo 22-eji. Keliavau po Centrinę Ameriką, rašiausi pastabas, norėjau parašyti knygą. Būtent tuomet ir supratau, koks yra mano pašaukimas. Ieškoti aukso! Šis žodis nuolat kabojo ore kalbant su indėnais prie Kopano, Lenkės, Ušmalės, visur...

- Ar kiekviename kape randate aukso?

- Jokiu būdu. Atsitinka, jog kartais kaip mulas dirbi mėnesių mėnesius – ir nieko. O, tarkim, 1999 metais dirbau su dviem Hartmano sūnumis. Išvertėm du kapus: viename radome daug įvairiausių rakandų ir papuošalų, antrame – pusės kilogramo svorio auksinį erelį. Iš viso iškasėm brangenybių už 150 tūkstančių dolerių...

- Grobį pasidalinot po lygiai?

- Apsaugok Dieve! Niekados! “Uakerių” devizas: “Kiekvienas už save!” Kas ką suranda, tas tą ir pasiima.

Frederikas prisipažino, jog retai lobių ieškoti leidžiasi su kompanija. Dažniausiai jis dirba vienas. Anot Frederiko, galbūt viskas pasikeis, kai paūgės sūnus.

- Vienam leistis į paieškas daug paprasčiau, - tęsia pašnekovas. – Sakykim, jei kam nors iš grupės įkando gyvatė, tuo žmogumi reikia rūpintis, tampyti po džiungles. O čia... Jei esi žioplys – pats kaltas. Nustimpi po akacija, ir tiek... Maža to, visi važiuojantys kartu yra konkurentai. Negailestingi konkurentai, pretenduojantys į didžiulį grobį. O tai jau pavojinga. Juk žinote, “aukso karštligės” laikais jie neretai išžudydavo vieni kitus. Išžudo ir dabar. Tiktai šiandien tokie atvejai reti, mažai žinomi, taigi niekas apie juos ir nekalba.

Beje... Ar esate girdėję apie Kintaną Roo?..

2000-aisiais, po penkerių metų atidaus žemėlapių tyrinėjimo, iš vandenyno dugno buvo iškelta 1682-aisiais prie Igolio iškyšulio (Pietų Afrika) nuskendusi anglų fregata “Džoana”. Joje rasti 23 sidabro lydiniai, du tūkstančiai sidabrinių monetų, daugybė dirbinių iš brangiųjų metalų, 38 pabūklai.

Tiesą sakant, tuo pasidomėjau vėliau, kai jau buvau išsiskyręs su kapinių vagimi, kuris vis dėlto man kėlė didelę simpatiją. Kintana Roo – vietovė, kurioje nuolat aidi šūviai, tačiau naktį salvės nutyla: priešininkai keičia pozicijas, degant žvakėms nagrinėjami vietovės planai.

Būtent geras vietovės pažinimas kitą rytą leis vedžioti oponentus už nosies. Visa tai labai panašu į seną italų policininko ir vagies žaidimą. Kintana Roo glaudžiasi Meksikoj, tačiau jos nesurasi nė viename žemėlapyje. Nuo viso pasaulio atskirtas Meksikos pasienio rajonas garsėja ne tik savo “sausomis” džiunglėmis, ne tik gyva galybe gyvačių, ne tik klastingais amerikietiškais el tigro – jaguarais... Lobių ieškotojai labai gerai žino šios vietovės nesuskaičiuojamas kalvas. Kiekvienoje jų – dešimtys dar neišvogtų kapų, slepiančių milijonais vertinamus majų lobius. Kad jų neišgrobstytų į Frederiką panašūs žmonės, septintojo dešimtmečio pabaigoje Meksikos valdžia čia įvedė nepaprastąją padėtį. Ir štai jau ištisus tris dešimtmečius reguliarioji kariuomenė kaunasi su lobių ieškotojais ir niekaip negali jų nugalėti...

Imi ir atsidūsti: viena vertus, blogai, kad Lietuvoje nėra “uakerių” dėmesį pritraukiančių lobių, kita vertus – galbūt tai ir į gera...

Klaipėda-Paryžius-Klaipėda
2004-ųjų vasara