Užbaigdama kovinę misiją Afganistane ir du dešimtmečius trukusį kovinių operacijų periodą savo istorijoje, NATO žengia į kitą raidos etapą ir ieško naujo vaidmens pasaulyje.
Daugiau – niekada

1989-aisiais, kai griuvo Berlyno siena, vienas SSRS mokslų akademijos narys atvykęs į NATO būstinę Briuselyje pasakė Vakarų partneriams: "Mes padarėme jums kažką baisaus. Mes jus nužudėme! Mes atėmėme iš jūsų grėsmę."

Tokią istoriją prisiminė aukštas NATO pareigūnas, dirbantis Aljanso būstinėje dar nuo Šaltojo karo laikų.

Sovietų akademikas kalbėjo apie tai, kad NATO neišgyvens, nejausdama grėsmės. Aljansas išgyveno be SSRS, bet šiandien pasigirsta panašių prognozių, kad, baigusi misijas Afganistane ir kitur, NATO be karinių operacijų nebeteks tikslo ir prasmės.

"Vos prieš keletą metų vykdėme penkias stambias operacijas ir jose dalyvavo 200 tūkst. mūsų karių. Daugiau NATO pajėgų tarnavo už jos ribų nei jos pačios teritorijoje. Po 2014 m. už NATO ribų bus dislokuota vos 15 tūkst. karių ir vos keliose vietose", – sakė aukštas NATO pareigūnas.

Anot jo, po Irako ir Afganistano daugelio Aljanso narių pozicija yra tokia: "Daugiau – niekada." Sąjungininkai stengiasi paveikti kitas šalis diplomatiniais keliais, be intervencijos į jų teritoriją. Po misijos Libijoje ir planuotos operacijos Sirijoje paaiškėjo, kad karinės operacijos tampa vis labiau riboto masto, o norą jose dalyvauti rodo vis mažiau šalių.

Šiuo metu Sirijoje, pasak minėto NATO pareigūno, išbandoma nauja strategija, kuri apibūdinama gana paradoksaliai, – intervencija be intervencijos. Ar ji pasiteisins, parodys laikas.

Sunkus jubiliejus

"Per Šaltąjį karą, pirmame savo gyvenimo etape, NATO buvo atgrasymo jėga, – apie Aljanso raidą pasakojo JAV nuolatinis atstovas NATO ambasadorius Douglasas E.Lute’as. – Pastarieji 20 metų buvo NATO operacijų etapas, kuris prasidėjo nuo operacijos Balkanuose. Nuo Bosnijos ir Kosovo iki Afganistano. Misija Afganistane, be abejo, buvo stambiausia per visą Aljanso istoriją. Tai, beje, taip pat yra vienintelis atvejis istorijoje, kai buvo pritaikytas penktasis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis, įtvirtinantis kolektyvinės gynybos principą.

Be šių įsimintinų operacijų, buvo ir mažesnių: operacija Libijoje, prie Afrikos krantų. Taigi du dešimtmečius iš eilės NATO nuolat dalyvavo operacijose, ir kitų metų viršūnių susitikimas ženklins šios patirties 20-metį."

2014-uosius Aljanso pareigūnai ir diplomatai vadina jubiliejiniais metais. Pati NATO minės savo 65-uosius gyvavimo metus, 20 metų sukaks jos programai "Partnerystė vardan taikos", skirtai buvusioms SSRS bei kitoms šalims, o Lietuva ir dar šešios valstybės minės savo narystės Aljanse dešimtmetį.

Bet jubiliejiniai metai kartu turėtų būti ir naujo NATO raidos etapo pradžia.

"Didžiosios idėjos paieškos"

Iki šiol NATO visuomet turėjo "didžiąją idėją". Iš pradžių tai buvo SSRS ir branduolinių ginklų pusiausvyra, griuvus Berlyno sienai – Jugoslavijos skilimas ir NATO plėtra į Rytus. Bet kokia "didžioji idėja" vienys Aljanso narius po 2014-ųjų?

NATO pareigūnai kol kas negali atsakyti į šį klausimą, dėl jo verda įtemptos diskusijos, kurios tęsis iki pat Aljanso viršūnių susitikimo kitą rugsėjį.

"NATO baigia daugelį operacijų, o svarbiausia – ISAF, kuri buvo didžiausia jos istorijoje, – žurnalistams Briuselyje sakė aukštas Aljanso pareigūnas. – Užmezgėme stiprius ryšius su ISAF partneriais, kurie pasireiškė tiek per suderintas karines pajėgas, tiek per politines konsultacijas. Dabar vienas svarbiausių klausimų artėjant viršūnių susitikimui yra tas, kaip mums išlaikyti tuos partnerius, kurie turi ir noro, ir galimybių, kurie yra sujungti su NATO, kai Aljansas pereina iš operacijų režimo į parengties."

Pastangos neduoda rezultatų

Viena "didžioji idėja", kuri dar neužgeso ir kuriai ypatingą dėmesį skiria Lietuva, yra atvirų durų politika. Keturios NATO partnerės siekia tapti Aljanso narėmis. Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija ir Makedonija jau žengė svarbiausią žingsnį šia kryptimi ir gavo narystės veiksmų planą (NVP), bet jo niekaip negauna Gruzija.

2008 m. Bukarešte vietoj laukto NVP Gruzija iš Aljanso lyderių sulaukė tik pažado, kad ateityje taps NATO nare. Pernai per Aljanso viršūnių susitikimą Čikagoje Vakarų partneriai įvardijo Tbilisiui dvi sąlygas – surengti laisvus bei demokratiškus parlamento ir prezidento rinkimus. Gruzija su tuo iš esmės susitvarkė, nors valdžios perdavimas vyko ne visai sklandžiai.

Sąjungininkai taip pat mato didelį Gruzijos indėlį Afganistane, kur 1,5 tūkst. gruzinų tarnauja kartu su NATO nariais ir kitais partneriais. 29 Afganistane žuvę gruzinai – tai Aljanso diplomatai vadina kaina, kurią šalis moka už siekį tapti NATO nare.

"Gruzinai mums sako: "Jeigu mes darome pažangą, mes norėtume, kad tai būtų pripažinta, ir mes judėtume toliau link galutinio tikslo – narystės. Mes norėtume, kad NATO suteiktų mums papildomų priemonių, palankesnių sąlygų ruošiantis", – laikraščiui sakė vienas NATO diplomatas, pageidavęs likti nežinomas.

Tačiau jis pripažino nesąs tikras, ar Gruzija artimiausiu metu gaus NVP, ir priminė, kad tam reikia visų 28 Aljanso narių pritarimo.

Trečiadienį pradėdamas NATO užsienio reikalų ministrų susitikimą Briuselyje Aljanso generalinis sekretorius Andersas Fogh Rasmussenas pareiškė, kad apie atvirų durų politikos detales kalbėti dar anksti ir ragino palaukti viršūnių susitikimo Jungtinėje Karalystėje kitą rugsėjį.

Į NATO veržiasi Kolumbija

Gruzija NATO lyderiams tapo rimtu galvosūkiu, o štai dar vienos valstybės ambicijos tapti NATO nare jiems kol kas kelia tik šypseną. Artima JAV ir Ispanijos sąjungininkė Kolumbija visuomet palaikė Aljanso misijas ir netgi siūlė siųsti savo karių į Afganistaną ir nepadarė to tik dėl prieštaravimų šalies viduje. Galiausiai šiemet birželį Kolumbijos prezidentas Juanas Manuelis Santosas paskelbė, kad jo šalis ketina pasirašyti su NATO bendradarbiavimo sutartį, o ateityje tikisi tapti šios organizacijos nare.

"Dėl atvirų durų politikos vyksta daug diskusijų, bet aš labai nustebčiau, jeigu jose šiuo metu būtų minimas Kolumbijos vardas, – žurnalistams Briuselyje sakė aukštas NATO pareigūnas. – Kolumbija rodo susidomėjimą pradėti tam tikrą bendradarbiavimą su NATO, bet tai kol kas tik labai preliminari stadija, be jokių formalių rėmų. O Kolumbijos narystei NATO yra keletas kliūčių, pirmiausia – Šiaurės Atlanto sutarties šeštasis straipsnis, aiškiai apibrėžiantis Aljanso geografines ribas (iki Šiaurės atogrąžos – red. past.)."

Tiksinti bomba Lietuvos pašonėje

NATO ir Rusijos taryba trečiadienį sutarė kartu naikinti Kaliningrado srityje esančias senos ir pavojingos amunicijos atsargas. Apie šį ir kitus pavojus laikraščio žurnalistas Briuselyje kalbėjosi su Lietuvos užsienio reikalų viceministru Andriumi Krivu.

– Kokius ginklus Kaliningrade ketinama naikinti? Kiek jų yra ir kokį pavojų jie kelia?

– Tai yra pasenę šaudmenys ir sprogmenys, šaunamoji amunicija, kurios per dešimtmečius susikaupė labai daug. Ji yra pasenusi, jos negalima saugiai naudoti ir transportuoti. Šiuo klausimu dirbo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) bei NATO specialistai, jų bendra išvada buvo tokia, kad saugiausia ir adekvačiausia yra naikinti tą amuniciją vietoje.

Bet šios amunicijos atsargos yra tokios didelės, kad tam reikia specialių įrenginių ir papildomų išlaidų, todėl mūsų partneriams rusams labai pravers NATO pagalba. Aljansas šios amunicijos sunaikinimą vertina kaip bendrą savo ir Rusijos interesą. Taigi tai yra iniciatyva, kuria mes padėsime Rusijai atsikratyti tų nesaugių šaudmenų prižiūrint NATO ir Rusijos tarybai.

– Jie tiesiog bus susprogdinti?

– Taip, bet naudojant modernias technologijas, kurios užtikrina kaimynystėje gyvenančių žmonių ir aplinkos saugumą.

– Lietuvoje buvo kalbų, kad Kaliningrade yra ir taktinio branduolinio ginklo atsargų. Ar mes galime apie tai kalbėti kaip apie faktą?

– Yra tik spėjimų. Taktinis branduolinis ginklas nepriklauso notifikacijai pagal tarptautines sutartis. Rusija yra branduolinė valstybė, ji turi branduolinių ginklų – ir strateginių, ir taktinių. Įnešti nors kiek tikrumo yra sunku. Bet yra įtarimų ir spekuliacijų, kad taktinis branduolinis ginklas yra ir Kaliningrado srityje. Tai kelia didelį susirūpinimą ir mums, ir mūsų sąjungininkėms NATO. Nes jeigu taip iš tikrųjų yra, tai nepadeda stabilumui ir saugumui mūsų regione.

– Lietuva kartu su Čekija ėmėsi iniciatyvos naikinti pasenusią amuniciją ir Gruzijoje, kuri pretenduoja tapti NATO nare. Kaip vyksta šis procesas?

– Čia irgi ketinama dirbti per patikros fondo formavimo mechanizmą, kviečiant NATO sąjungininkes daryti įnašus. Gruzija prie to prisidės suteikdama sprogstamųjų užtaisų neutralizavimo specialistų. Ji turi specialų karinį dalinį, kuris tuo užsiima, o NATO per patikros fondo mechanizmą parūpintų atitinkamos įrangos, infrastruktūros, mokymų.

Šis projektas – senų sovietinių minų naikinimas – nenaujas, mes jį vykdome jau keletą metų. Tik artimiausiu metu šį projektą ketiname pratęsti.

– Gruzija jau seniai norėtų būti arčiau narystės NATO, bet narystės veiksmų plano niekaip nesulaukia. Kokių tam yra kliūčių?

– Kliūčių reikėtų ieškoti bendrame NATO diskusijos apie tolesnę plėtrą kontekste. Ši diskusija šiek tiek prarado impulso ir energijos. Viena vertus, dėl tam tikro nuovargio nuo plėtros, kuri vyko pastaraisiais dešimtmečiais. Štai kitais metais ir Lietuva minės narystės dešimtmetį. Kita vertus, ir dėl to, kad tarp NATO sąjungininkių yra tokių, kurios atsargiai vertina Gruzijos perspektyvą judėti narystės keliu ir mano, kad dabar tam nėra pasirengęs nei pats Aljansas, nei Gruzija. Dėl daugybės priežasčių. Ir dėl to, kad reikalingos tam tikros reformos Gruzijos viduje, ir dėl konflikto su Rusija, okupuotų Abchazijos bei Pietų Osetijos.

Dalis NATO sąjungininkių vertina narystės veiksmų planą kaip garantiją, kad po tam tikro neilgo laiko valstybė bus priimta į Aljansą. Šiuo metų kai kurios sąjungininkės nėra pasirengusios suteikti tokių garantijų.

Kita vertus, lieka galioti tai, ką Aljansas yra pasakęs ir pažadėjęs Gruzijai. Per Bukarešto viršūnių susitikimą buvo pasakyta, kad Gruzija kada nors (tas laikas nėra apibrėžtas, bet iš principo) bus Aljanso narė.

Lietuva remia integracijos procesą, ir jeigu toks klausimas būtų keliamas bei svarstomas, mes pritartume, kad narystės veiksmų planas būtų suteiktas. Bet šis klausimas yra atviras debatams ir reikalauja vienbalsio NATO narių sprendimo.

– Įvykiai Ukrainoje, kuri yra NATO partnerė, irgi sulaukė dėmesio šios savaitės Aljanso užsienio ministrų susitikime Briuselyje. Kaip NATO reaguoja į šiuos įvykius? Apie ką kalbėjote su Ukrainos partneriais?

– Deja, NATO ir Ukrainos tarybos susitikimas buvo atšauktas jau prieš kurį laiką paties Kijevo iniciatyva. Bet apie Ukrainą ministrai iš tiesų kalbėjosi, ir tos diskusijos rezultatas yra bendras NATO tarybos pareiškimas. Juo reaguojama į įvykius Ukrainoje po Lietuvoje vykusio ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimo, kai Ukrainoje prasidėjo protestai prieš prezidento bei vyriausybės sprendimą nepasirašyti asociacijos ir sustiprinto laisvosios prekybos režimo susitarimo.

Bet NATO šiuo atveju konkrečiai reaguoja į smurtinius policijos veiksmus prieš demonstrantus, kai naktį į šeštadienį jie buvo išvaikyti, o kai kurie sumušti Kijevo nepriklausomybės aikštėje. NATO ministrai savo pareiškime išreiškė susirūpinimą, žadėjo toliau stebėti padėtį ir kvietė Ukrainą, kuri šiuo metu yra ESBO pirmininkė, tvirtai laikytis pripažintų bei sutartų tarptautinių normų ir žmogaus teisių standartų.

Mūsų delegacija buvo tarp aktyvių šios iniciatyvos rėmėjų.

Bendras projektas

NATO užsienio reikalų ministrai ir Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas trečiadienį Briuselyje sutarė pradėti bendrą patikos fondo projektą Kaliningrado srityje esančioms pasenusios ir pavojingos amunicijos atsargoms sunaikinti.

"Sukursime saugesnę aplinką tiems žmonėms, kurie gyvena šalia šių pavojingos amunicijos atsargų. Ir sukursime sąlygas buvusius karinius objektus naudoti civiliniams tikslams", – sakė NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas.

Šis projektas bus finansuojamas per naujai steigiamą patikos fondą. Manoma, kad penkerių metų darbams gali prireikti 50 mln. eurų.

Jeigu projektas bus sėkmingas, jis gali būti išplėstas į platesnę senos amunicijos likvidavimo programą visoje Rusijos teritorijoje.

NATO ir Rusija taip pat įsipareigojo remti Jungtinių Tautų Sirijoje vykdomą cheminio ginklo likvidavimo misiją ir sutarė dėl bendradarbiavimo programos kitiems metams, bendrų pastangų kovoje su narkotikais, terorizmu bei piratavimu. Pasak A.F.Rasmusseno, Rusija galėtų prisidėti prie minų likvidavimo Afganistane ir kovos su pakelės bombomis.

Tačiau NATO generalinis sekretorius apgailestavo nematantis pažangos derybose su Rusija priešraketinės gynybos klausimu. O Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas pareiškė, kad pasiekus susitarimą su Iranu ir apribojus jo branduolinę programą priešraketinė gynyba Europoje tampa nereikalinga, nes ji buvo planuojama gynybai nuo Irano raketų.