Tuo metu, kai pasaulį apskriejo vaizdai, kuriuose matoma, kaip policijos pareigūnai demonstruoja fizinę jėgą prieš taikius civilius, kanalas "Rossija-1" skelbė: "Valdžia elgėsi ypač korektiškai." Tokia reakcija – nieko neįprasto: Rusijos televizijos žiūrovai jau seniai yra pripratę, kad politiniuose pokalbių šou daugiau kalbama apie užsienį nei apie savas problemas. Tai, kuo Vladimiro Putino atėjimo į valdžią 20-mečio išvakarėse, yra pavirtusi Rusijos žiniasklaida, – ilgos evoliucijos rezultatas, sako analitikas Vasilijus Gatovas.

Buvęs naujienų agentūros „RIA Novosti“ generalinio direktoriaus pavaduotojas, šiuo metu dirbantis Pietų Kalifornijos universitete, interviu „Laisvės radijui“ atskleidė, kaip iš sovietų cenzūros gniaužtų ištrūkęs laisvas žodis vėl tapo Kremliaus propagandos įrankiu ir leido sukurti diktatūrą. Tiesa, jo išdėstytas mechanizmas, kaip valdžia Rusijoje uzurpavo žiniasklaidą, – universalus. Esant politinei valiai bet kurioje šalyje valdžia panašiai galėtų uzurpuoti eterį, o auditoriją paverčia savarankiškai mąstyti nebepajėgiančia minia.

Valstybė svarbiau už tiesą

Laikotarpį nuo 1996 m. Rusijos prezidento rinkimų ir iki V.Putino pasirodymo kaip potencialaus tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino įpėdinio V.Gatovas vadina nuliniu. Ką tik iš SSRS režimo išsivadavusi ir nepriklausoma tapusi žiniasklaida pradėta inkorporuoti atgal į valstybės struktūrą. Iš pradžių tai daryta atsargiai, tačiau ilgainiui prezidento administracija atkūrė savo įtaką kai kurioms žiniasklaidos priemonėms ir konkretiems žurnalistams.

Anuomet būta garsių neoficialių žurnalistų susirinkimų pas prezidento administracijai vadovavusius Anatolijų Čubaisą, Valentiną Jumaševą, V.Putino atstovą Aleksejų Gromovą. Skirtingai nei, tarkime, Baltuosiuose rūmuose rengiamuose atviruose brifinguose, Kremliuje žurnalistai buvo raginti dirbant mąstyti apie "valstybės interesus".

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje valdžia labai bijojo įvairių grėsmių – politinių ir karinių grupuočių konfliktų, galimybės, kad Vakarai ims kištis į Abchazijos ir Padnestrės problemas, todėl stengėsi išnaudoti informacinę aplinką, kad šios grėsmės būtų kaip nors eliminuotos.

Vėliau prasidėjo naujas etapas, kuriame vykdyta informacinė politika siekta vienintelio tikslo: V.Putiną išrinkti prezidentu ir padaryti tai kuo subtiliau.

Naudingas buvo paties V.Putino – energingo, į tautos taip mėgiamą Antrojo pasaulinio meto šnipą Štirlicą panašaus buvusio kagėbisto įvaizdis. Tad pakako vien "Pirmojo kanalo“ paslaugų jį skleidžiant: šios televizijos išteklius Kremliui anuomet paslaugiai suteikė jos savininkas Borisas Berezovskis.

Antrasis, valdžios "teisingu" pavadintas Čečėnijos karas ir Kremliaus žiniasklaidos pastangos leido V.Putinui džiaugtis lengva pergale rinkimuose. "Žmonės, suteikę jam valdžią, gavo ilgalaikes saugumo garantijas. Bent jau tada jie taip manė. Taigi baigėsi pirmasis etapas ir pradėjo antrasis: išrinkus V.Putiną nebebuvo galima pasikliauti B.Jelcino laikais egzistavusiais mechanizmais", – sako V.Gatovas.

Tik patikimi žurnalistai

Kilus konfliktui su tuomečiu televizijos NTV savininku Vladimiru Gusinskiu, pradėta operacija, kuria siekta atimti šią populiariąją vieną pirmųjų Rusijoje įsteigtą nepriklausomą televiziją. Tuomet atsirado ir vadinamasis dokumentas „Redakcija Nr. 6“.

"Jau net tada buvę čekistai mąstė, kad reikia taip organizuoti V.Putino valdymą, jog užsienyje jis atrodytų gana padoriai, o Rusijos viduje būtų galima sukurti kur kas griežtesnį, labiau kontroliuojantį nei B.Jelcino režimą", – slaptą dokumentą ekspertas vadina juodraščiu.

"Redakcija NR. 6" lėmė tai, kas šiandien vadinama antruoju V.Putino sistemos kūrimo etapu. Pagal šį dokumentą, žiniasklaida laikoma priešu. Todėl nuspręsta, kad kiekvienas žurnalistas, rašantis politinėmis temomis, turi būti patikrintas kaip tikrinami specialiųjų tarnybų darbuotojai: įvertinti jo ryšiai, šeima, turtas ir pan. Nepatikimieji, nederantys naujame Kremliaus kontroliuojamame žiniasklaidos lauke, iš jo eliminuojami.

"V.Putino daugumos" fenomenas

Šis procesas skirtingais greičiais vyko maždaug nuo 2000 iki 2007 m. Galiausiai vienintelė zona, kurioje Kremlius ne tik nediktavo žaidimo taisyklių, bet ir jų nelabai suprato, liko internetas.

Būtent šiuo laikotarpiu pagrindiniai Kremliaus politiniai vadybininkai suvokė, kad kuo labiau jie kontroliuoja jiems pavaldžių žiniasklaidos priemonių naujienų srautą, tuo aktyviau susiformuoja tai, kas šiandien vadinama "Putino dauguma". Tai – daugiau kaip pusę gyventojų apimantis visuomenės sluoksnis, linkęs tikėti tuo, kas jiems sakoma, o ne tai, ką patys gali pamatyti. Tada perprastos ir visuomenės nuomonės tyrimo bei socialinės inžinerijos technologijos. Prasidėjo trečiasis etapas: valdžia suvokė turinti įrankį viešajai nuomonei valdyti.

Per dvi minutes valdžia gali "užgesinti" bet kurį alternatyvųjį informacijos šaltinį. Tačiau to nedaro – vadinasi yra per silpna.

"Priversti dirbti mechanizmą nebuvo taip lengva, – sako V.Gatovas. – Kitaip nei įsivaizduota, nebuvo taip, kad prezidento administracijoje sėdi 20 žmonių ir rašo dienotvarkę žurnalistams. Bandyta taip dirbti, tačiau informacinė katastrofa per Gruzijos karą parodė, jog reikalinga sudėtingesnė struktūra."

"Nors informaciniai demiurgai ir turėjo iliuziją, kad jie yra visagaliai, 2011–2012 m. žiemą, kai prasidėjo baltosios juostelės protestai (2011-2013 m. kilusi protestų banga, kurios dalyviai reikalavo rengti rinkimus laikantis įstatymų, gerbti pilietines teises ir t.t., red. past.), jie suprato, kad nepakankamai dirba su internetu, neįvertina jo ne tik informacinės, bet ir socialinės, organizacinės funkcijos", – sako ekspertas.

Negana to, Kremliaus žmonių nuostabai kai kurios žiniasklaidos organizacijos ėmė laikytis profesinių standartų, kurie nebūtinai sutapo su opozicijos siekiais, bet atitiko žurnalistikos standartus.

Anot V.Gatovo, prasidėjo medžioklės sezonas, kuris baigėsi 2014 m. ilgametės agentūros "RIA Novosti" vyriausiosios redaktorės Svetlanos Mironiuk atleidimu ir faktiška visuotine plačią eterio apimtį turinčių medijų kontrole.

Įpiršta pasaulėžiūra

Šiuo laikotarpiu ir prasidėjo ketvirtasis etapas, kuris, anot V.Gatovo, parodo, kad ribotos yra tiek informacinio pavaldumo technologijų, tiek pasipriešinimo jam galimybės. Būtent tai ir iliustruoja situacija, kai vadinamojoje šaldytuvo ir televizoriaus dvikovoje ima pirmauti pirmasis: realybė pradeda koreguoti propagandos piešiamą vaizdą. Tuo galima paaiškinti, kodėl šį pavasarį ūmai ėmė kristi V.Putino reitingai.

"Šis režimas yra gana silpnas, bijo konkurencijos šalies viduje. Taip pat jis turi pakankamai išteklių išlaikyti žiniasklaidos kontrolę. Per dvi minutes valdžia gali "užgesinti" bet kurį alternatyvųjį informacijos šaltinį. Tačiau to nedaro – vadinasi yra per silpna: stipri diktatūra jau seniai būtų tai padariusi ir nustojusi jaudintis. Tačiau silpna valdžia jaučia savo ribas ir renkasi kitus metodus, pvz., per pastaruosius 5–6 metus labai aktyviai naudojamą praimingą", – sako žinomas žiniasklaidos ekspertas.

"Praimingas – kai aš suformuluoju netikėtą, jums neįprastą idėją. tačiau turiu stiprų informacijos sklaidos kanalą, todėl priverčiu jus patikėti šia idėja. Tam tikra prasme paverčiama zombiais. Taip Ukraina tapo priešu, buvo įskiepytas mąstymas, kad aplink Rusiją – priešų žiedas ir pan. Tačiau praimingo silpnoji pusė – jis veikia tik tol, kol auditorija neprieštarauja. Vos tik auditorijai atsiranda priežasčių abejoti, praimingo efektas silpsta", – aiškina V.Gatovas.

Tačiau yra ir dar vienas metodas – freimingas. Tai mechanizmas, kai idėjos neįskiepijamos tiesiogiai, bet auditorija ima prisiminti, kad kažkada panašiai galvojo. Arba tariamai galvojo. "Mūsų sąmonė yra sudaryta iš freimų (anglų k. frame – rėmas) Tarkime, progreso rėmas – manome, kad ateitis turi būti geresnė už praeitį. Arba kokie nors leksikos rėmai, kurie mums padeda suprasti potekstes, ironiją. Jų panaudojimas sukelia ilgalaikį efektą", – aiškina V.Gatovas.

Iš dalies dėl tokio metodo Rusijoje yra atgijęs Stalino kultas. laimei, pernelyg daug žmonių atmintyje yra įsirėžusi kitokia tiesa apie aną laikotarpį. Todėl efektyviau akcentuoti priešų egzistavimą. "Tačiau problema ta, kad darbas su rėmais imlus laikui. Skirtingai nei praimingas, freimingas nėra operatyvus instrumentas.

"Ketvirtasis V.Putino žiniasklaidos valdymo sistemos formavimo etapas ir sudarytas iš bandymų drumstame visuomenės sąmonės vandenyje sugaudyti kokius nors rėmus, kurie garantuoja valdžios stabilumą. Tai stačiatikystė, tai imperija, tai Pergalė...", – aiškina ekspertas.

Jo atžvilgiu jau žaidžiami freimingo žaidimai, tik jis nesusigaudo kaip ir kiekvienas senstantis žmogus.

Valdo ir yra valdomas?

Įdomu tai, kad dalimi šios auditorijos yra ir V.Putinas. "Jį supa daugybė žmonių, atstovaujančių skirtingoms interesų grupėms. Ir visi jie vienaip ar kitaip naudoja rėmus, kuriuos galima rasti Michailo Ivanyčiaus (teigiama, kad artimiausi bendradarbiai ir siauras ratas draugų taip vadina V.Putiną) sąmonėje. Pats V.Putinas susidomėjęs praimingu – tarkime, garsusis teiginys "jų ten nėra", kai kalbama apie Rusijos kariuomenės Ukrainos rytuose temą. Tačiau jo atžvilgiu jau žaidžiami freimingo žaidimai, tik jis nesusigaudo kaip ir kiekvienas senstantis žmogus", – teigia V.Gatovas. Tai esąs toks pats mechanizmas, dėl kurio atsiranda socialiniai burbulai: tai, kuo aš tikiu, ką priimu su mažiau skepsio, ko aš nesiekiu patikrinti. Tokiu būdu vyksta prezidento-žiūrovo bukėjimas.

Nors ilgai buvo manoma, kad V.Putino aplinkos žmonės, turintys Vakaruose turto, ten išsiuntę savo vaikus, neskatins konfrontacijos su Vakarais, Rusija vis tiek okupavo Krymą, įsiveržė į Donbasą. Ar tai nėra susiję su visos V.Putino elito subukėjimu, kuris ėmė rastis prieš jos valią? "Tam tikra dalis žmonių, sėdinčių ant didelių pinigų maišų, supranta, kad tiek, kiek Rusija darosi neįdomi investuotojams, tiek išauga jų pačių valdžia", – sako "Laisvės radijo" pašnekovas.

Tai būdas pašalinti konkurentus. "Nes jie patys gali Rusijoje bet ką nusipirkti. Tačiau ta dalis dabar vadovaujančios grupuotės, kuri valdo mažiau pinigų garantuojančias ekonomikos sritis, kenčia dėl užsienio investicijų nepritekliaus ir visomis išgalėmis bando įtikinti V.Putiną, kad izoliacija kenksminga", – teigia V.Gatovas.

Kol kas, pastaruosius penkeris metus, laimi izoliacionistinė grupuotė. "Ji turi daugiau jėgų tam, kad diktuotų politiką, tačiau nepakankamai, kad ją visiškai iš naujo pakeistų. Tas vidinis režimo silpnumas ir pasireiškia, tarkime, nenoru Rusiją paversti nauja Šiaurės Korėja", – sako jis.

Neišvengiama krizė

V.Gatovas neabejoja, kad anksčiau ar vėliau Rusijos valdžią ištiks krizė, panaši į tą, kuri buvo devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje, tačiau svarbu, kokiu būdu ji įvyks.

"Nežinome, iki kokio laipsnio V.Putino režimas yra personalizuotas, t.y., susijęs su jo asmenine valdžia, ir kiek valdžios institutus yra okupavusi struktūra, kurią galime pavadinti FSB (nors ji apima ir platesnį kontekstą nei vien KGB įpėdinė, federalinio saugumo tarnyba, red. past.). Galima rasti pagrindimą abiem hipotezėms, tačiau apskritai šis režimas visą laiką svyruoja. Jis nesiryžta iki galo tapti nei V.Putino diktatūra, nei FSB valdžia, t.y., grynai jėgos oligarchija", – konstatuoja ekspertas.

Jo teigimu, net ir labai silpna, ligota, susiskaldžiusi pilietinė visuomenė santykinai reguliariai švenčia pergales – kad ir nedideles, tokias kaip I.Golunovo atveju. "Dvilypumas, vidinis silpnumas – režimo ir taktinė jėga, ir strateginis silpnumas. Todėl visai galime laukti, kad, atsiradus didesnių skilimų, šie lūžiai pasieks ir jo propagandinę sistemą", – prognozuoja V.Gatovas.