Niekieno žemė. Taip kartais vadinama demarkacijos linija, daugiau nei pusę amžiaus skirianti Korėjos pusiasalio gyventojus. Karštajame taške apsilankęs "The Financial Times" žurnalistas Simonas Schama įsitikino, kad čia ant kortos pastatyta labai daug.

Karas dar nesibaigė

Vėlyvos vasaros vidurdienį paskutinė Šaltojo karo siena, kaip dažnai vadinama dvi Korėjas skirianti demarkacijos linija, sužavėtų bet kurį peizažistą. Apačioje tarp stačių šlaitų vingiuoja upė. Pietiniame krante auga miškai ir laukiniai vynuogynai, o šiauriniame – plynas laukas.

Tačiau idilišką gamtovaizdį iškreipia nuo kalnų besileidžianti spygliuota viela. Laumžirgiai skraido aplink pasienio įtvirtinimus. Jie primena, kad prieš 59 metus virš šios upės švilpė kulkos ir skriejo sviediniai.

Kartais Šiaurės Korėjos liaudies armijos kariai nusileidžia prie upės sužvejoti ko nors vakarienei arba eina medžioti lokių, riaumojančių tolėliau esančiuose miškuose. Kiaulės knisasi po atliekas, išmestas priešininkų kareivių. Šitaip pietinė pusiasalio dalis netiesiogiai maitina šiaurinę.

Pietų Korėjos kariai juokauja, kad pusbadžiu gyvenantys priešininkai pietums verda sriubą iš žolės ir medžio žievės, o jei vis dėlto įsiveržtų į Seulą, pultų į greitojo maisto restoranus ir neišeitų iš jų gerą savaitę, kol sočiai pavalgytų.

Juokai juokais, bet sunku nepastebėti didžiulio kontrasto tarp nederlingų kalnuotų vietovių šiaurėje ir žaliuojančių ryžių bei javų laukų pietuose. Demilitarizuotojoje zonoje atsidūrusius ūkininkus subsidijuoja Jungtinė saugumo agentūra, ji iš laukų pašalino milijonus minų, likusių po 1950–1953 m. karo. Čia draudžiama naudoti pesticidus, todėl demilitarizuotosios zonos ryžiai laikomi gardžiausiais visoje Korėjoje.

Spygliuota viela, minų laukai, trapi riba tarp gerovės ir vargo – visa tai primena, kad karas 1953-iaisiais nesibaigė. Jis yra tarsi zombis, nemirštantis ir trokštantis kraujo.

Minos laukia aukų

Jungtinių Tautų (JT) bazėje tarnaujantis amerikietis Anthony Hauchas priminė žurnalistams, kad nors ir paskelbtos paliaubos, jie yra aktyvaus karo zonoje.

"Nesumanykite išlipti iš autobuso ir nubėgti į šalį nusišlapinti", – įspėjo jis. Apie 5 mln. sausumos minų vis dar laukia savo aukų.

"Tai sovietinio tipo minos, jos labai nestabilios. Kartais ant jų užmina koks elnias", – pasakojo kariškis.

Nestabilios čia ne tik minos. Kas keletą metų demilitarizuotojoje zonoje įvyksta koks nors incidentas, priverčiantis pamiršti bet kokius juokus. Sraigtasparniai "Chinook" stovi nusileidimo aikštelėse pasirengę įvairiems netikėtumams. Nedidelis JT kareivių būrys negali atsipalaiduoti nė sekundei, nes žino, kad Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong-ilas nesilaiko jokių taisyklių. Visi prisimena 1976-ųjų įvykį, kai buvo išžudytas trijų kareivių patrulis, kurį Pchenjanas apkaltino pažeidus paliaubas.

Maoistų uniformą vilkintis Kim Jong-ilas panašus į tikrą gangsterį. Pinigai jo branduoliniams žaidimams plaukia iš narkotikų prekybos ir kontrabandos. Kai JT šiemet pasmerkė požeminį branduolinės bombos bandymą, Šiaurės Korėjos lyderis pareiškė, kad pasitraukia iš paliaubų sutarties.

Gyvas beprotybių muziejus

Stiprią priešpriešą puikiai iliustruoja abipus sienos stovintys du milžiniški stebėjimo bokštai. Pietiniame yra granito grindys ir stiklinės durys, jis atviras smalsiems turistams ir vadinamas "Laisvės namais". Šiaurės Korėjos stebėjimo bokštas atrodo tarsi ištrauktas iš Leonido Brežnevo laikų architektūros albumo. Kariškiai pro žiūronus piktais žvilgsniais stebi priešininko pusę. Tiesa, ant "Laisvės namų" stogo pastatyti gerokai didesni ir galingesni žiūronai.

Šie pastatai ir abipusiai pikti žvilgsniai yra tarsi gyvas Šaltojo karo beprotybių muziejus, primenantis, kad ant kortos pastatyta labai daug – laisvė.

Prie kelio, vedančio palei Hano upę į Seulą, išrikiuotos sargybinių būdelės irgi turi simbolinę reikšmę, nors niekas nesitiki, kad šiuo keliu kada nors žygiuos Šiaurės Korėjos liaudies armija. Pchenjanas nuolat žvangina ginklais ne ruošdamasis agresijai, o norėdamas priminti Vašingtonui, galbūt dar Pekinui ir Maskvai, kad paskutinė komunistinė diktatūra yra pavojinga, pajėgi sukelti sumaištį, bendradarbiaudama su teroristais arba kitais nepaklusniais režimais, pavyzdžiui, Iranu.

Sunkus kelias į demokratiją

Korėjos pusiasalio istorija, kuri daugeliui vakariečių atrodo tolima ir nesuprantama, rodo, kaip sunku kurti ir ginti demokratiją nuo Vakarų pasaulio nutolusiuose regionuose.

1950 m. tuomečio JAV prezidento Harry Trumano valstybės sekretorius Deanas Achesonas, kurdamas gynybos strategiją, Korėjos grėsmei neteikė per daug reikšmės ir tarsi uždegė žalią šviesą Kim Il-sungui, remiamam Josifo Stalino bei Mao Zedongo, okupuoti pietinę pusiasalio dalį. Pavėluotai supratęs, kad Pietų Korėjos žlugimas sustabdys demokratijos plėtrą, H.Trumanas ryžosi įsikišti ir atsiuntė savo kariuomenę.

Ar JAV prezidentas priėmė teisingą sprendimą? Karas pareikalavo 36 tūkst. amerikiečių gyvybių, žuvo dešimtys tūkstančių jų sąjungininkų, 353 tūkst. Korėjos karių ir net 2,5 mln. civilių. Pasibaigus karui, dar kelis dešimtmečius nebuvo aišku, ar Pietų Korėja tapo iš tikrųjų laisva, ar tik atsikratė komunizmo. Apimti Šaltojo karo paranojos, JAV vadovai palaikė autoritarines vyriausybes Seule, kurios baudė visus, panašius į "raudonus". Išgyvenę 1980-ųjų kruvinas žudynes ir politinę priespaudą, tik praėjusio dešimtmečio pabaigoje pietų korėjiečiai pajuto tikrą laisvės skonį, kai į valdžią atėjo tokie kovotojai už žmogaus teises kaip Kim Dae-jungas. Nepaisant to, ir šiandien demokratiją gali tekti ginti pasitelkus jėgą.

Laisvės triumfas

Žmonių aukos ir skausmingos pastangos vis dėlto nenuėjo veltui. Tai supranta kiekvienas, pamatęs skirtumą tarp vargingos, nuskurdintos ir kenčiančios Šiaurės Korėjos bei ekonomiškai klestinčios ir energija trykštančios Pietų Korėjos. Nepaisant pasaulio ekonomikos krizės, pastaroji demonstruoja verslo stebuklus, toliau gamindama visame pasaulyje paklausius automobilius, mobiliuosius telefonus ir elektronikos prietaisus.

Nors gyventojams tenka sunkiai dirbti, šeštadienio vakarą išėjęs pasivaikščioti po Seulą nepamatysi prislėgtų veidų. Visur minios žmonių: jaunimas okupuoja kavines, gatvės prekiautojai laksto su drabužiais rankose.

Galbūt vartojimo laisvė nėra didžiausias demokratijos laimėjimas, bet žmonės džiaugiasi ne tik maistu ir drabužiais: jie gali pasirinkti religiją, laisvai balsuoti, kalbėti ir rašyti, puoselėti savo kultūrą ir kartu kurti šiuolaikinę valstybę.

Seulo rotušėje S.Schama klausėsi naujos kartos korėjiečių perkusininkų grupės "Noreum Machi". Vaikinas ir keturios merginos mušė būgnus ir užpildė prieblandą smarkiais ekstaziškais garsais.

"Šis garsų sprogimas labai tinka padalytai Korėjai, – reziumavo autorius. – Būgnai yra armijos balsas, bet tą naktį ir toje vietoje jie skelbė laisvės triumfą."