Japonijos gelbėtojai tarp purvo ir nuolaužų karštligiškai ieško gyvybės ženklų. Kamuojami nežinios paieškas pradeda ir patys gyventojai.
Paieškos be rezultatų
76 metų ūkininkas Masahira Kasamatsu pasiraitojęs kelnes basomis kojomis sekmadienį ropojo per purvą, kurį paliko penktadienį šiaurės rytinei Japonijos pakrantei smogęs galingas cunamis.
„Ieškau savo dukros, – tarė vyras. – Jos vardas yra Yoko Oosato. Gal matėte ją?“
M.Kasamatsu dukra 30 metų dirbo oro uoste Sendajuje – didžiausiame stichijos nusiaubto regiono mieste. Po 8,9 balo stiprumo žemės drebėjimo oro uostą užgriuvo 10 m aukščio cunamio banga, nešanti purvą ir nuolaužas, lyg žaisliukus vartanti automobilius, laivus ir lėktuvus.
M.Kasamatsu tris dienas nesėkmingai bandė prisiskambinti į dukros mobilųjį telefoną, klausėsi aukų sąrašų per radiją, bet jos vardo neišgirdo. Galiausiai vyras kartu su žmona Emiko sėdo į automobilį ir nuvyko į oro uostą.
Keliai buvo beveik nepravažiuojami, baigėsi benzinas. Pora praleido naktį automobilyje, o kitą dieną per vandenį ir purvą nuklampojo į oro uostą.
„Žinau, kad labai daug žmonių žuvo. Suprantu, kad mano dukra gali būti viena iš jų. Bet giliai širdyje viliuosi, kad ji gyva. Dabar meldžiuosi tik šito“, – sakė M.Kasamatsu, pro apverstų automobilių ir išverstų medžių kalnus žengdamas į oro uosto terminalą.
Daugybė Šiaurės Japonijos gyventojų, nežinančių, kur yra jų artimieji, meldžiasi ir nepaleidžia paskutinės vilties. Dešimtys tūkstančių žmonių laikomi dingusiais be žinios, radijo stotys nuolat transliuoja informaciją apie ieškomus žmones. Mobilusis ryšys vis dar neatkurtas, keliai beveik nepravažiuojami.
Baisiau už karą
Stichinės nelaimės zonoje pabuvoję užsienio žurnalistai, nors yra daug matę, buvo šokiruoti. Didžiosios Britanijos laikraščio „The Daily Mail“ korespondentas Alexas Thomsonas padėtį Japonijoje pavadino pragaru Žemėje ir prisipažino, kad per 30 metų darbo matė 20 karų ir keletą žemės drebėjimų, bet niekas iš to neprilygsta rudoje pliurėje paskendusiam Minamisanriko miestui.
Klestinčio kurorto vietoje dabar yra betono, metalo ir medžio gabalai – viskas, kas liko iš namų, kuriuose gyveno maždaug 17 tūkst. žmonių. Baiminamasi, kad daugiau nei pusė jų galėjo žūti.
Gelbėtojai iš po nuolaužų traukė žuvusiųjų kūnus, kartu su jais griuvėsiuose rausėsi paprasti gyventojai, ieškodami artimųjų ir prarasto turto likučių.
„Jokių ašarų, jokios isterijos, jokio pykčio. Toks yra japonų charakteris, jie daro savo darbą tyliai ir garbingai“, – rašė A.Thomsonas.
Rasti kūnai gabenami į miesto mokyklą, kur dabar įrengtas morgas. Čia vynioti lavonus į plastikinius maišus padeda restorano savininkas Yuchida Takuma.
„Man pasisekė, kad likau gyvas, – sakė vyras. – Išgirdome sirenas, įspėjančias apie cunamį, ir skubiai automobiliu pakilome į kalną, į šią mokyklą. Sirenos išgelbėjo man gyvybę.“
Laimės kūdikiai
Kai užgriuvo nelaimė, daugelio regiono gyventojų gyvybė priklausė vos nuo keleto akimirkų arba daiktų, kurie gali pakliūti po ranka.
60-metis Hiromitsu Shinkawa išgyveno užsikabinęs už savo namo stogo, kurį vanduo nunešė į jūrą. Jis dvi dienas dreifavo vandenyje ir jau buvo bepradedąs atsisveikinti su gyvybę, kai gelbėtojai rado jį už 15 km nu kranto.
Viena moteris išsigelbėjo užsikabinusi už medžio šakos ir užšokusi ant praplaukiančio šiaudinio kilimo. Vandens srovė nunešė ją labai toli, moteris laukė pagalbos visą naktį. Dabar ji smarkiai išgyvena dėl dukros, kuri dingo be žinios.
Cunamio nuneštame ir smarkiai apgadintame automobilyje gelbėtojai rado tris pagyvenusius žmones, kurie per stebuklą nenukentėjo. 34 metų sunkvežimio vairuotojas išsigelbėjo, nusprendęs ne bėgti nuo stichijos, o užsidaryti automobilyje.
„Maži automobiliai plaukė pro mane, bet viską, ką tegalėjau padaryti, – tai sėdėti savo sunkvežimyje“, – pasakojo vyras.
Naujausi komentarai