Prancūzų žurnalistas ir visuomenės veikėjas Dimitri de Kochko pripažino, kad žmonių pasitikėjimas žiniasklaida silpsta. Kokios to priežastys? Ir ar galima situaciją pataisyti?

– Sakote, kad pasitikėjimo žiniasklaida Europoje vis mažiau. Kodėl taip yra? Ką mes, žurnalistai, darome ne taip? Ir ką turėtume daryti, kad atgautume pasitikėjimą?

– Žurnalistai turi pažvelgti į save, į savo darbą. Ar mes iš tiesų laikomės mūsų profesijos taisyklių?

Visų pirma informacijos sklaida ir komunikacija yra labai skirtingi dalykai. Informaciją turi surinkti, turi ją rasti, patikrinti, o tada skelbti. Komunikacija yra būdas įtikinti žmones tikėti vienu ar kitu dalyku. Kitaip sakant, formuoti visuomenės nuomonę. Ir tai – visiškai skirtingi dalykai, kuriuos neretai linkstama painioti.

Kalbant apie informacijos rinkimą, jos apdorojimą, manau, sutiksite, jog tai vis sunkiau padaryti. Juk turite patikrinti informaciją, kruopščiai išanalizuoti, o tam paprasčiausiai nebelieka laiko. Be to, nuolatos patiriame spaudimą rašyti taip, kaip rašo kiti. Kadangi taip greičiau, nekils problemų – juk galvoji taip, kaip galvoja kiti, vadinasi, esi teisus, nes kiti – teisūs ir t.t. Niekas nenori prisiimti rizikos galvoti ar rašyti kitaip.

Iš čia ir kyla pasitikėjimo problema. O tai suponuoja, kad žmonės naršo internete. Deja, virtualioje erdvėje jokios žurnalistinės taisyklės neegzistuoja. Ten gali rašyti ką nori. Pažvelkite, gausu net ir ekstremistinių žinučių.

Galiausiai žurnalistai nuolatos rizikuoja tapti informacinio karo dalyviais. Mes rašome straipsnį, o žmonės šiandien gali prieiti prie labai įvairios informacijos, pavyzdžiui, ir tos, kuri paneigia mūsų kuriamą pasakojimo versiją. Ir automatiškai mūsų darbas diskredituojamas.

– Minėjote, kad egzistuoja ryškus skirtumas tarp visuomenės nuomonės formavimo, t.y. komunikacijos ir informacijos rinkimo, analizės bei perdavimo. Mano klausimas būtų toks – ar žurnalistas visų pirma yra visuomenės nuomonės formuotojas, bandantis įtikinti visuomenę galvoti, pavadinkime, kaip reikia, ar vis dėlto spaudos esmė – perduoti informaciją, kad ir kokia ji būtų, svarbiausia objektyvi, visuomenei?

– Na, čia reikėtų patikslinti. Jeigu jūs bandote įtikinti visuomenę tuo, kuo arba pats tikite, arba tuo, ko iš jūsų reikalauja vadovybė, vyriausybė ar dar kas, tai tėra propaganda. Kita vertus, galite bandyti įtikinti visuomenę kuo nors, bet remtis skirtingais šaltiniais ar pristatyti alternatyvius požiūrius į tą pačią problemą. Ir tai jau nėra tik propaganda.

Supraskite, kad bet kuriuo atveju jūs turite tam tikrą įtaką viešajai nuomonei. Vis dėlto, jeigu jumis nepasitikima, tai galite sulaukti labai negatyvaus rezultato.

Kitaip sakant, tiek demokratinei, pilietiškai visuomenei, tiek ir patvarios rinkos ekonomikai egzistuoti reikalinga tik patikima informacija. Jeigu siekiame sukurti visuomenę, kuri nebūtų vartotojų, o pilietinė, patikima informacija yra reikalinga kaip oras.

Taigi, jeigu žurnalistai negalvoja apie tai, ką rašo, netikrina informacijos, neieško alternatyvių požiūrių arba juos slopina, mūsų profesijai iškyla realus pavojus.

Pateiksiu pavyzdį. Viena iš labai solidžių Prancūzijos radijo stočių, kur dažniausiai kalba labai rimti žmonės – nuo investuotojų iki ministrų – rengė laidą apie tuos "Mistral" laivus. Nesivelsiu į diskusiją dėl geopolitikos, tik noriu pasakyti, kad tas klausimas – visų pirma ekonominė Prancūzijos problema. Tai štai toje laidoje buvo pakalbinta moteris iš Ukrainos. Sutiksite, kad ji ne itin daug nusimano apie Prancūzijos ekonomiką, apie karinį laivyną ir t.t. Bet ji pasakė gana aiškiai: "Jeigu rusai gaus tuos laivus, jie su jais puls Ukrainą." Ir viskas.

Nesakau, gerai tai ar blogai, kad Prancūzija atsisakė parduoti tuos laivus rusams, bet man, kaip prancūzui, kilo daug klausimų... Kodėl niekas toje laidoje, pavyzdžiui, nekalbėjo apie tai, kiek kainuos Prancūzijai nutrauktas kontraktas? Kokią žalą mūsų karo pramonei tai turės? Niekas apie tai nekalbėjo. Ar jums neatrodo keista?

Štai migrantų klausimas. Dabar daug rašoma apie tų žmonių kančią. Ir, žinoma, tai – tragedija. Bet niekas nerašo, ką mes, europiečiai, galime tiems žmonėms pasiūlyti... Ką jie veiks Europoje? Realybė yra ta, kad ši problema, kaip karšta bulvė, kurią mėto viena valstybė kitai. Ir jeigu mes, žurnalistai, nerašome apie realią situaciją, kaip gali mumis pasitikėti.

Taigi, jeigu mumis nepasitiki, žmonės natūraliai ieško žinių kitur, paprastai virtualioje erdvėje. Internete gali rasti visko. Ir tai yra grėsmė. Juk įvairūs ekstremistai gali formuoti visuomenės nuomonę.

– Jūsų nuomone, kas yra informacinis karas? Kaip jį apibūdinti, kaip pastebėti?

– Vienas tokio karo simptomų, sakyčiau, yra kitų šalių televizijos kanalų draudimas. Tiesa, tokių priemonių aš niekuomet nepalaikiau ir nepalaikysiu. Manau, kad žmonėms pakanka smegenų patiems spręsti, ką jie nori žiūrėti, o ko ne. SSRS laikais vyravo toks požiūris, kad žmonės turi žiūrėti tik tai, ką liepia valdžia. Į tai žiūriu labai skeptiškai.

Dar vienas dalykas – viešojoje erdvėje nevyksta jokių rimtų diskusijų. Ir tai galima pastebėti net Prancūzijoje. Nėra jokių alternatyvių nuomonių. Visuomet kalbama apie tą patį, gal tik kitais žodžiais.

Papasakosiu, kaip suvokiu tuos informacinius karus.

Rusijos propaganda bando parodyti valstybės galią: stipri kariuomenė, kuri gali apginti žmones, ir t.t. Tai, mano nuomone, yra tipinė vidaus vartojimui skirta propaganda. Šiaip, tai – blefas. Nežinau, ar totalus blefas, bet blefas. Kodėl? Pažvelkime į karinius biudžetus. Koks yra Rusijos ir koks yra Jungtinių Valstijų biudžetų skirtumas? Akivaizdu, kad joks paritetas neegzistuoja. Amerikiečiai, be abejo, žino, kad jie negali užimti Rusijos. Jie gali padaryti daug žalos rusams, tačiau negali užimti visos šalies. Bet ne todėl, kad Rusijos kariuomenė – galinga, o dėl to, kad Rusija yra per didelė.

Vyriausybė Rusijoje tai paverčia žinia tautai, esą mes esame stiprūs, mes apsiginsime net nuo JAV. Ir ta propaganda, akivaizdu, gana puikiai veikia.

Ir kas vyksta toliau? Vakarų spauda pasigauna tą Rusijos propagandą, kuri, kaip sakiau, yra skirta vidaus vartojimui, ir sako: "Štai, žiūrėkite, kokie rusai stiprūs... Jie mus puls". Kam to reikia? Ogi pateisinti išlaidas gynybai. Tuomet vėl Rusijos vyriausybė naudoja tai sakydama visuomenei: "Štai, matote, Vakarų šalys ginkluojasi. Mes buvome teisūs".

Užburtas ratas... Ir tas žaidimas vyksta ir vyksta. Ir jame, mes, žurnalistai žaidžiame. O tai – labai pavojinga mūsų amato žmonėms. Beje, analogiška situacija buvo ir Šaltojo karo metais.

Asmeniškai, aš labai bijau, kad mes vėl grįžtame į tuos laikus. Net sakyčiau, kad tai labiau panašu į situaciją, susiklosčiusią Europoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Ir tai mane labai gąsdina.

D. de Kochko biografija

Gimė 1951 m. Paryžiuje. Mokėsi prancūzų mokykloje ir licėjuje, baigė Sorbonos filologijos fakultetą (rusų ir prancūzų lingvistikos skyrius), taip pat Politikos mokslų institutą. Vėliau daugiau kaip 30 metų dirbo AFP agentūroje (L'Agence France-Presse) žurnalistu ekonomikos klausimais, specialiuoju korespondentu Pakistane, Jugoslavijoje, Libane ir kitose šalyse. Šiuo metu bendradarbiauja su įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis, užsiima visuomenine veikla.