Recepas Tayyipas Erdoganas Turkijoje vadinamas sultonu – jis įtakingas, charizmatiškas ir šalį valdo jau ilgiau nei dešimtmetį. Tačiau po praėjusį savaitgalį įvykusių Turkijos parlamento rinkimų kai kas suskubo tvirtinti, kad nieko amžino nėra. Ar iš tiesų sultonas pamažu praranda valdžią?

Prarado daugumą

Įtakingam Jungtinių Valstijų dienraščiui "The New York Times" paskelbus, esą dėl R.T.Erdogano valdymo virš Turkijos telkiasi "tamsūs debesys", sultonas netrukus atrėžė, kad tas laikraštis tėra "šiukšlė".

Žodžio kišenėje, kai reikia rungtis su oponentais žodžių dvikovose, R.T.Erdoganas neieško. Tiesa, ir oponentai nevengia maišyti Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) su žemėmis. Bet, ko gero, tai ir yra demokratija.

Jeigu lyginsime šių rinkimų rezultatus su 2011 m., AKP juos pralaimėjo. Tiksliau sakant, ji surinko mažiau, nei reikia absoliučiai daugumai parlamente turėti. Kita vertus, partija nepaliko jokių vilčių savo varžovams ir tebėra didžiausia bei įtakingiausia šalyje.

Politinių jėgų dėlionė

AKP, dominuojanti Turkijoje nuo 2002 m., surinko 41 proc. rinkėjų balsų. Ir tai pakankamai geras rezultatas.

Kita vertus, šis rezultatas reiškia, kad AKP pirmąsyk nuo jos dominavimo politinėje šalies sistemoje pradžios reikės formuoti koaliciją su kuria nors partija. Be to, vargu ar dirbant koalicijoje AKP pavyks inicijuoti konstitucijos pataisas, kuriomis būtų padidintos prezidento galios.

Ko gero, didžiausia šių rinkimų sensacija – kurdų Liaudies demokratų partijos (HDP) pasiekimas. Šiai politinei jėgai nesunkiai pavyko peržengti 10 proc. barjerą ir ji pagaliau turės savo atstovų parlamente.

Tiesa, turėdama 13 proc. rinkėjų palaikymą, HDP liko ketvirtoje vietoje. Antroji – Respublikonų liaudies partija (CHP), surinkusi 25 proc. balsų, o trečiąją vietą užėmė Nacionalistų judėjimo partija (MHP) partija, surinkusi 16,5 proc.

Tad  550 vietų parlamente AKP turės 258 mandatus, CHP – 132, MHP – 81, o HDP – 79.

Selahattinas Demirtasas, HDP partijos vedlys, Turkijoje dar žinomas kaip turkų Obama, sakė, kad rezultatas – visos kurdų bendruomenės, gyvenančios Turkijoje, pergalė.
"Mes, engiami Turkijos žmonės, norintys teisingumo, taikos ir laisvės, šiandien pasiekėme didžiulę pergalę, – džiūgavo S.Demirtasas. – Dabar HDP – tikra Turkijos partija. HDP – tai Turkija, o Turkija – HDP."

Turkijos pagrindiniame kurdiškojo regiono mieste Dijarbakyre rinkimų rezultatai sukėlė didžiulę džiaugsmo bangą – pirmąsyk kurdų partijai pavyko patekti į parlamentą.
"Tai džiaugsmo naktis, – pareiškė 47 metų Huseyinas Durmazas. – Ir mes nebepasitikime AKP."

Kita neblogai pasirodžiusi MHP partija pažymėjo, kad ji su AKP būtų pasirengusi dalytis valdžia. Vis dėlto partijos vedlys Devletas Bahceli nepraleido progos įgelti AKP – jis pareiškė, kad rezultatai žymi "AKP pabaigos pradžią".

Įvairios nuomonės

Turkijos rinkėjų reakcijos buvo įvairios. Muratas Sefagilas sakė, kad jo pasitikėjimas AKP išblėso.

"Taip, per ankstesnius rinkimus balsavau už AKP, nes jie gerai padirbėjo. Bet mano pasitikėjimas sumenko", – sakė 42 metų vyras, didžiausiame Turkijos mieste Stambule, kurio meru kadaise buvo R.T.Erdoganas, prekiaujantis vaisiais.

Jis teigė balsavęs už opozicijoje esančius respublikonus. Bet 50 metų Mehmetas Kose kalbėjo kitaip. Jo teigimu, AKP – geriausias pasirinkimas.

"Mes savo širdimis susiję su AKP. Šiemet vėl balsavau už juos, nes noriu, kad Turkija būtų valdoma prezidentine sistema."

AKP net tris kartus iš eilės Turkijoje laimėjo parlamento rinkimus – tai nutiko 2002, 2007 ir 2011 m. Vis dėlto kai kurie politikos apžvalgininkai sako, kad AKP nebėra tokia stipri, kokia buvo anksčiau.

"AKP nepralaimėjo rinkimų, bet R.T.Erdoganas prarado visas viltis paversti Turkiją prezidentine sistema", – prognozavo universiteto profesorius Ahmetas Inselas.

Konstitucijos reforma, kuri atvertų kelią AKP lyderiui dominuoti Turkijos politinėje sistemoje, šalyje vertinama prieštaringai. Kai kurie nemato čia nieko bloga, mat daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir JAV, šalies vadovas turi didelių galių. Be to, AKP šalininkai sako, kad R.T.Erdoganas – reformų vedlys, modernizavęs Turkiją ir sugrąžinęs liaudžiai valdžią, kurią kontroliavo sekuliarusis bei karinis elitas.

Oponentai tvirtina, kad tokiu būdu R.T.Erdoganas nori tapti įtakingiausiu Turkijoje veikėju ir sustiprinti prezidentūros galias, kurios prieš jam užimant šį postą buvo daugiausia reprezentacinės. Jie ne tik peikia R.T.Erdogano autoritarinį valdymo stilių, bet ir jo griežtus metodus bendraujant su oponentais.

Eksperto komentaras

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Regionistikos katedros vedėjas prof. dr. Egdūnas Račius pastebėjo, kad šių metų parlamento rinkimų rezultatus Turkijoje būtų gerokai per anksti vadinti AKP eros pabaigos pradžia.

– Profesoriau, yra manančių, kad virš šalies vadovo R.T.Erdogano ir AKP galvų pamažu kaupiasi juodi debesys. Ką manote jūs apie šiuos rinkimus ir jų rezultatus?

– Nemanau, kad kalbėti apie kokius nors juodus debesis – atsakinga. Jeigu mes kalbame apie demokratinę sistemą, kurioje yra daugiapartinė sistema, ir partijos eina į rinkimus, kur vienu metu laimi, kitu pralaimi, yra kiek naivu tikėtis, kad AKP kaskart įgaus vis daugiau balsų.

Kitaip sakant, sunku įsivaizduoti, kad visa Turkijos visuomenė pritars viskam, ką tiek vidaus, tiek užsienio politikos prasme, daro ar darė AKP per pastarąjį dešimtmetį. Tad jei žiūrėsime iš demokratinės perspektyvos, turėtume sveikinti ir pozityviai vertinti šiuos rezultatus. Pati AKP parodė, kad ji yra demokratinius principus gerbianti partija, ta prasme, kad ji leido vykti demokratiniams rinkimams, kuriuose, kaip matome, žmonės pasisakė ir kitaip. Tad tiek valstybė, kalbu apie vyriausybę, tiek visuomenė parodė tam tikrą, pavadinkime, sveikumą. Juk demokratinėse visuomenėse ar valstybėse politinio spektro poliarizacija – neišvengiama, šiuo atveju, galima tik džiaugtis šių rinkimų rezultatais. Žinoma, ne piktdžiugiškai džiaugtis, jog AKP pralaimėjo, o visų pirma pasidžiaugti, kad laimėjo demokratija.

Bet ar AKP pralaimėjo? Čia reikėtų pastebėti, kad visada prieš rinkimus yra sukuriama tam tikra intriga. Ta intriga, tiesa, buvo kuriama ir pačios AKP, kita vertus, žiniasklaida, taip pat ir tarptautinė, kuri šiuo metu iš tiesų yra nusistačiusi ne tiek prieš AKP, kiek prieš R.T.Erdoganą, taip pat atliko savo darbą.

Turkijos prezidentas buvo vaizduojamas labai negatyviai. Esminis klausimas, kuris buvo iškeltas, ar R.T.Erdogano partija gaus tiek balsų, kad sugebėtų pakeisti konstituciją ir Turkija taptų prezidentine valstybe. Tačiau niekas nekėlė klausimo, o kas blogai su, pavyzdžiui, JAV parlamentine sistema, kur šalies vadovas taip pat turi gana didelių įgaliojimų? Juk niekas nesako, kad tai – blogai. Bet, žvelgiant net ne instituciškai, o, tiesiog kaip į asmenybę, įsivaizduojama, kad R.T.Erdoganas neturėtų gauti tų įgaliojimų, kuriuos jis vylėsi gauti, jeigu AKP būtų įgijusi absoliučią parlamento kontrolę.

Grįžtant prie tų, pavadinkime, juodų debesų, be abejo, AKP viduje jaučiamas tam tikras nusivylimas. Greičiausiai gali vieni ar kiti atsistatydinti. Kita vertus, AKP tebėra pati didžiausia partija ir, jeigu neklystu, ji gavo bene dvigubai daugiau balsų už antrą pagal populiarumą partiją. Šiuo atveju, galime pasakyti, kad labai didelė dalis Turkijos visuomenės tebepalaiko šią partiją ir ji tikrai nepatyrė pralaimėjimo. Tiesa, ji gavo mažiau, nei anksčiau, bet nė viena nauja jėga, pavyzdžiui, respublikonai juk nelaimėjo. Kitaip sakant, galbūt galima kalbėti apie tam tikrą sukrėtimą, kad, galbūt, AKP reikės pergalvoti tam tikrus žingsnius tiek vidaus, tiek užsienio politikoje, bet kalbėti apie AKP saulėlydį nedrįsčiau.

Galų gale, jei AKP sumaniai pasinaudos situacija – t.y. įvertins savo klaidas, be to, pažiūrės ką kitos partijos, kurios gavo daug balsų, kalba, ji gali susigrąžinti prarastas pozicijas. Todėl manyti, kad AKP – mušta korta, kaip sakoma, klaidinga.

– Kokias galėtumėte išskirti esmines priežastis, kurios lems tokius, kokie yra AKP, rezultatus per šiuos rinkimus?

– AKP vykdė, nepasakyčiau, kad nuosaikią, bet nuoseklią politiką, kuri, matyt, gali būti įvardijama kaip konservatyvių vertybių sugrąžinimas į viešąjį gyvenimą. Štai paprastas pavyzdys – prekybos alkoholiu suvaržymas. Natūralu, kad su kiekvienu nauju įstatymu, su kiekvienu panašiu nauju žingsniu kyla ir tam tikras pasipiktinimas. Na, ir viskas susiklostė taip, kad įvairios kairuoliškos partijos, oponuojančios vyriausybės sprendimams, sugebėjo susižerti nemažai balsų. Kitaip sakant, tos įvairios socialinės grupės, iš kurių kiekviena turėjo priežasčių būti kuo nors nepatenkinta, susitelkė, o tai ir galėjo lemti rezultatus.

Antras dalykas, kas dar yra labai svarbu: juk būtent AKP leido įvairias buvusias marginales mažumų grupes dalyvauti politiniame gyvenime. Šiuo atveju kalbu apie etnines ir konfesines grupes. Pirmiausia būtent AKP, nors kai kas sakytų spaudžiant ES, su kuo galima būtų sutikti, pagaliau leido kurdams, pavadinkime, jaustis kurdais Turkijoje. Anksčiau jie buvo laikomi tarsi antrarūšiais, dažnai jie net vadinti kalnų turkais. Dabar ši etninė grupė gali jaustis piliečiais savo šalyje ir šiuo atveju tai didžiulė Turkijos, kaip valstybės, kaip nacijos, pergalė.

Vis dėlto tai tam tikra prasme atsigręžė prieš pačią AKP. Ji leido kurdams būti piliečiais, o jie ir ėmė veikti kaip piliečiai – per politinę valią, balsavimą, o ne per secesiją, ko buvo siekiama per Kurdų darbininkų partiją (KDP), kuri šiaip jau yra teroristinė valstybė.

Antras dalykas, nors AKP ir yra konservatyvių, su Islamu susijusių vertybių šalininkė, ji vis dėlto pripažįsta ir kitas religines bendruomenes, konkrečiai kalbu apie alevius, kurie ilgą laiką buvo skriaudžiami bei marginalizuojami. Štai dabar jie gavo gerokai daugiau pilietinių teisių praktikuoti savo religiją, kitaip sakant, jiems buvo skirtas šioks toks dėmesys.

Tad politiniame ir demokratiniame procese tai irgi turėtų būti įvertinta. Kaip dažnai sakoma, kad Gorbačiovas per perestroiką sau išsikasė duobę, o su tuo galima sutikti, tai panašiai ir AKP apsunkino savo padėtį per buvimą, nesakyčiau, demokratiška ta tikrąja to žodžio prasme, bet nepalyginamai tolerantiškesne etnokonfesinių mažumų atžvilgiu.
Pabaigoje dar noriu grįžti prie F.Guleno, pagrindinio AKP oponento, gyvenančio Pensilvanijoje. Neabejotinai jo veiksnys buvo reikšmingas. AKP atžvilgiu buvo pilama iš tiesų labai daug purvo iš jo dominuojamų struktūrų, visų pirma žiniasklaidos. Tai, žinoma, paveikė visuomenės nuomonę. Net neabejoju, kad bent kokius 5 proc. balsavusiųjų AKP prarado vien dėl to.

– Ką pasakytumėte apie tarptautinę Turkijos laikyseną – susidaro įspūdis, kad Ankara blaškosi. Ar jums taip neatrodo?

– Ką nors prognozuoti sunku. Turkija, akivaizdu, per pastarąjį dešimtmetį iš esmės pakeitė savo tarptautinę politiką. Vienu metu atrodė, kad šis tarptautinės orientacijos pokytis buvo sėkmingas. Kalbu apie tai, kai turkai bandė būti tarpininkais tarp palestiniečių bei žydų, bet ir apskritai vaidinti reikšmingesnį vaidmenį regione. Būdama NATO nare ji norėjo nebūtinai tiesiogiai, tačiau bent jau netiesiogiai paveikti tam tikrų klausimų sprendimą.

Vis dėlto nuo 2011 m., kuomet kai kuriose arabų šalyse pasikeitė režimai arba prasidėjo pilietiniai karai, Turkijai tapo itin sudėtinga tame regione atlikti kokį nors konstruktyvų ar prasmingą vaidmenį. Tiesa, ji tapo Sirijos opozicijos būstine, bet tai nėra tas vaidmuo, kuris turėtų tenkinti Turkiją. Klausimas, ar naujoji vyriausybė, kad ir kokia ji bus, dirbs aktyviai ar laikysis izoliacijos?

Iš to, ką mes matome pastarąjį dešimtmetį, akivaizdu, kad Turkija suvokė, jog ji nelaukiama ES. Ir Ankara apsisprendė, kad jai nebūtina ten veržtis. Procesas formaliai vyksta, bet vilčių į tai daug nededama. Jeigu kada nors Turkijoje į valdžią grįžtų respublikonai, tikėtina, kad jie mintų ant to paties grėblio. AKP to nedaro, ji į ES duris nesibeldžia. Sakyčiau, kad tai sėkmingas ir prasmingas AKP judesys.

Problema, manyčiau, yra ta, kad Turkija kol kas savęs neatrado nei Vidurio Rytuose, pavadinkime, arabų dominuojamame regione, nei tiurkų kalba kalbančiame pasaulyje, pirmiausia Vidurio Azijoje, bent jau kol ten režimai yra tokie, kokie yra. Tad liaudiškai kalbant, Turkija yra atsidūrusi ant ledo ir klausimas, ar ji imsis veiksmų tą situaciją pakeisti.

R.T.Erdoganas: futbolas, religija ir politika

• R.T.Erdoganas – pakrančių sargybos karininko, dirbusio Stambulo uosto rajone Kasimpašoje, sūnus. Vaikystę jis praleido Rizės regione prie Juodosios jūros, bet paauglystėje grįžo į Stambulą.

• Jis baigė verslo administracijos studijas ir buvo daug žadantis futbolininkas. Šalies lyderis netgi žaidė futbolą viename pusiau profesionaliame Stambulo klube.

• Globojamas savo velionio mentoriaus Necmettino Erbakano, vėliau tapusio Turkijos premjeru, R.T.Erdoganas pagarsėjo savo veikla islamiškame judėjime. Kai jo religinė partija buvo uždrausta, R.T.Erdoganas dalyvavo protesto demonstracijose ir buvo keturiems mėnesiams pasiųstas už grotų, nes padeklamavo islamišką eilėraštį, kurį teismas pripažino kaip kurstančiu religinę neapykantą.

• 1994 m. jis tapo Stambulo meru ir daugiau negu 15 mln. gyventojų turinčiame didmiestyje ėmėsi spręsti kai kurias opias problemas, tokias kaip transporto spūstys ir oro tarša.

• 2001 m. R.T.Erdoganas ir jo ilgametis sąjungininkas – ankstesnis prezidentas Abdullah Gulas įkūrė islamiškas šaknis turinčią AKP, kuri laimėdavo kiekvienus rinkimus nuo 2002 m.

• Politikas, kuriam iš pradžių nebuvo leista tapti premjeru dėl teistumo, užėmė vyriausybės vadovo postą 2003 m., kai parlamentas priėmė atitinkamų įstatymų pataisų. Jam vadovaujant Turkijos ekonomika augo itin sparčiai. To pavydėjo net kitos besivystančios rinkos. Ankara taip pat įtvirtino savo poziciją tarptautinės politikos arenoje.

• Nuo 2013 m. R.T.Erdoganas pradėjo susidurti su iššūkiais jo valdymui, į kuriuos jis reagavo itin karingai. Tais metais planas pastatyti prekybos centrą vieno Stambulo parko vietoje išprovokavo protestus, suvienijusius sekuliarių pažiūrų turkus. Nors kai kurie valdančiosios partijos veikėjai pasisakė už pastangas susitarti, R.T.Erdoganas buvo nusiteikęs kovingai ir pasmerkė protestuotojus, išvadindamas juos chuliganais.