Ristele apibėgęs Europą kretingiškis jau planuoja kitus maratonus

Kretingiškio Petro Silkino buto slenkstį kasdien mina bent keli žurnalistai. Šešiasdešimt dvejų metų pensininkas tokio žiniasklaidos bei visuomenės dėmesio sulaukė įgyvendinęs savo svajonę apibėgti Europą. Šalies Prezidentas Rolandas Paksas kretingiškio bėgimą per 24 šalių sostines vadina žygdarbiu, o bėgiko namuose šiandien pusę kambario užima puokštės gėlių. Tarp jų yra ir raudonų gerberų puokštė, kurią kretingiškis parsivežė iš Portugalijos. Prieš dvylika dienų šią puokštę bėgikas gavo Lisabonoje, kur baigė savo 192 dienas trukusį ir 13 tūkstančių 386 kilometrus nusidriekusį žygį per Europą.

„Klaipėdai“ P.Silkinas teigė jau pailsėjęs ir apsipratęs namuose. Tiesa, atgauti jėgas prireiks dar bent dviejų mėnesių - po truputį didėja bėgiko svoris. Nedidelio ūgio liesas vyriškis neatrodo perkopęs šeštą dešimtį. Juolab nepasakysi, kad jam užteko jėgų kasdien įveikti bent po 69 kilometrus skirtingų Europos šalių kelių. Akciją “Petro Silkino bėgimas per Europą už Lietuvą 2003” jis paskyrė būsimai Lietuvos narystei Europos Sąjungoje, siekdamas nutiesti simbolinį kelią tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių narių bei kandidačių sostinių.

Įspūdžių pakako

Nors P.Silkinas ristele perbėgo per Baltijos šalis, Skandinaviją, Vidurio, Vakarų, Pietryčių ir Pietų Europą, domėtis istorinėmis bei turistinėmis šių šalių garsenybėmis nebuvo kada. Jo dienotvarkė buvo įtempta – bėgimas, valgymas, masažai, miegas, vėl bėgimas. Labiausiai kretingiškiui patiko Švedija ir Suomija, mat ten gamta šiek tiek panaši į Lietuvos. Dar jis mėgavosi kalnų vaizdais. Kartais bėgimo maršrutas ėjo šalia jūros – tada P.Silkinas nepraleisdavo progos išsimaudyti. Ir miestai jam labiausiai patiko skandinaviški – Helsinkis, Stokholmas.

“Apibėgau beveik visą Europą, manau, kad atlikau savo darbą, mano žygiu didžiuosis ir mano anūkai”, - sakė P.Silkinas. Jo manymu, tokį žygį įmanoma atlikti tik vieną kartą gyvenime. Jis neslėpė, kad jaučiasi labai laimingas, nes pavyko įgyvendinti pačią didžiausią svajonę. Truputį žemaičiuodamas Petras greitakalbe išberia: „Va, sakau jaunimui, kad reikia bėgioti, sportui dėmesio skirti. Jei būčiau niekada gyvenime nebėgiojęs, nei tiek pasaulio būčiau pamatęs, nei su Prezidentu būčiau susipažinęs. Sėdėčiau ant sofos ir televizorių žiūrėčiau. Ar tai gyvenimas?“ - šypsojosi maratonininkas.

Dėkoja Prezidentui

Sunkiausia maratono metu bėgikui buvo pakelti didelį karštį. Kritiškiausiomis akimirkomis P.Silkinas galvodavo, kad turi ištverti, turi nepasiduoti, juk davė pažadą pačiam Prezidentui. Kretingiškiui labai nemalonios pastaruoju metu apie R.Paksą sklindančios kalbos, nes jis gerbia šį žmogų, padėjusį įgyvendinti didžiausią svajonę. Vien iš asmeninių lėšų R.Paksas bėgikui skyrė 10 tūkstančių litų, padėjo surasti rėmėjus.

P.Silkinas tiksliai, su visomis detalėmis prisimena kiekvieną susitikimą su Prezidentu ir suskaičiavo, kad matėsi su juo šešis kartus. Bėgikas galvoja, kad Prezidentas jo žygį parėmė ir todėl, kad pats yra sportininkas ir supranta idėjinę maratono reikšmę. Apie 300 tūkstančių litų kainavusiam žygiui lėšos buvo surinktos vien iš privačių rėmėjų.

Liūliuoja anūkę

Šalia Petro Kretingoje nuolat yra jo žmona Genovaitė. Jau daugiau nei trisdešimt metų susituokusi pora palaiko vienas kito siekius ir, atrodo, darniai sutaria. Genovaitė Silkinienė juokauja, kad Petras, skambindavęs iš vis kitoje Europos šalyje esančios Lietuvos ambasados klausdavo vis tų pačių dviejų dalykų: kaip laikosi jų pirmoji anūkė Augustė ir ar gyvas bei sveikas jų auginamas šuo.

P.Silkinas tik grįžęs iš pergalingo žygio per Europos šalis pirmą kartą anūkę paėmė ant rankų. Ji gimė likus dviem dienoms iki „Žygio per Europą“ pradžios. Tada buvo tokia mažutė, kad naujasis senelis nedrįso jos nė paliesti. Užtat naujos gyvybės atsiradimą jis įvertino kaip didelės sėkmės ženklą – juk Augustė suskubo gimti, kol senelis dar buvo Lietuvoje. Dabar bėgikas nebesidrovi paliūliuoti anūkėlės, gerokai ūgtelėjusios, kol senelis po Europą keliavo ristele. P.Silkinas po truputį sugrįžta į kasdienybę, nors per pastarąjį pusmetį patirtus įspūdžius vargu ar kada nors pamirš.

Ir juokėsi, ir šaipėsi

G.Silkinienė prisipažino, kad aplinkiniai ne visada teigiamai vertino jos vyro pomėgį sportuoti. Abu Silkinai prisimena ne vieną istoriją, kai tekdavo nuraminti aplinkinių kalbas. Šypsodamiesi jie vienas per kitą pasakoja, kokia iš pradžių būdavo kaimynų reakcija, kai žiemą, grįžęs po rytinio kroso, Petras pasiimdavo du kibirus balkone per naktį šaldyto vandens ir, išėjęs į daugiaaukščio kiemą, juo apsiliedavo. Genovaitė sako, kad tada kartu su vaikais – sūnumi ir dukra prašydavo tėčio grūdintis namų vonioje, tačiau Petras nesutiko. Jis tik numojo ranka, patikindamas žmoną ir vaikus, kad jie tai jau geriausiai žino, kad jis nei kvailas, nei „trenktas“, o kitų nuomonė neturėtų būti svarbi.

G.Silkinienė prisipažįsta, kad tekėdama už Petro nenumanė, kad šis didžiąją dalį savo laiko skirs sportui. Iš pradžių P.Silkinas dalyvaudavo tik savo gamyklos varžybose, bet kuo toliau tuo daugiau dėmesio skyrė bėgimui. Dabar Genovaitė prisimena uošvės pasakojimus, kad Petras nuo pat vaikystės buvo neįtikėtinai judrus vaikas. Pats Petras pasakoja, kad tuomet, kai dar nėjo į mokyklą, pėstute nukeliaudavo pas mamą į Palangą. Tada ji dirbo restorane indų plovėja ir atėjusiam sūnui visada prikraudavo pilną lėkštę. Pavalgęs ir pailsėjęs jis pareidavo atgal į Kretingą - dvylika kilometrų.

Padėjo patirtis

Kai Petras ristele apibėgo Baltijos jūrą, dalyvavo 1000 mylių bėgime Australijoje, pelnė įvairiausių prizų ir apdovanojimų, net skeptiškiausi aplinkiniai liovėsi šaipytis. P.Silkinas mano, kad nubėgti tiek kilometrų jam padėjo ilgametė patirtis, ištreniruotas, prie didelių krūvių pripratęs kūnas. Be to, kretingiškis norėjo tesėti duotą pažadą ir įgyvendinti savo svajonę. Sudėjus visus jo įveiktus maratonus, išeitų, kad P.Silkinas ne tik aplink Europą, bet ir kelis kartus apie Žemės rutulį jau yra apibėgęs. Dabar niekas nesuskaičiuotų, kiek kilometrų per gyvenimą jis yra nubėgęs, kiek sportinių batelių sunešiojęs. Pavyzdžiui, žygiui per Europą užteko vienuolikos porų sportbačių, tačiau ir tuos pačius P.Silkinas stengėsi kuo ilgiau dėvėti - vis suklijuodavo, pataisydavo.

Visoje kelionėje jį lydėjo palaikymo komanda. Vairuotojas, masažistė, kuri ruošdavo ir maistą. Būtent benzinas, maistas, atlygis personalui ir sudarė didžiąją dalį maratono biudžeto. Pirmasis ekipažas su P.Silkino išbuvo 54 dienas, vėliau juos pakeitė kita komanda. Su nauju vairuotoju ir masažiste iš Klaipėdos žygyje išbūta iki galo.

Žygio neįkainosi

Grįžęs į Lietuvą P.Silkinas sulaukė daug dėmesio, pagyrų. Nors finansinės paramos Vyriausybė ar prezidentūra jam ir neskyrė, bėgikas nesiguodžia dėl to. Jo manymu, pinigai nėra svarbiausias dalykas, pasiryžęs į žygį jis apie juos negalvojo.

Kretingiškis didžiuojasi, kad sugrįžusį iš Lisabonos jį pasveikino ir sporto entuziastai, ir Prezidentas. Pasitikęs bėgiką, R.Paksas sakė: “Lietuvos tautos istorijai šis žygis yra neįkainojamas. Mes džiaugiamės galėję prisidėti prie to, kad Lietuvos vardas skambėtų visose Europos Sąjungos šalyse. Daugiau nei 13 tūkstančių kilometrų žadėjo įveikti paprastas žmogus, o dabar tai jau padaryta. Petrai, ačiū.“