Sprogęs verslo burbulas

Prieš keletą metų J. Marsalekas buvo technologijų verslo žvaigždė. Jis pats šiek tiek priminė Silicio slėnio grandus, kurie, metę mokslus, sukūrė sėkmingus verslus ir atsidūrė pasaulinio verslo elite.

Austrijoje gimęs J. Marsalekas į verslą atėjo nė nebaigęs gimnazijos, tapęs vienu bendrovės „Wirecard“ vadovų, užmezgė glaudžius ryšius su Austrijos aukščiausios grandies politikais – „vakarieniavo Maskvoje su tuomečiu vidaus reikalų ministru Wolfgangu Sobotka, lankėsi jo įpėdinio Herberto Kicklio biure“, rašo „Der Standard“.

Interneto mokėjimų bendrovė „Wirecard“, kurioje J. Marsalekas įsidarbino 2000 m., dirbo su didžiausios rizikos verslais, su kuriais kiti nenorėjo turėti reikalų, – pornografiniais tinklalapiais, virtualiaisiais kazino. Ilgainiui buvo įtraukta į didžiausių Frankfurto biržos indekso DAX kompanijų 30-uką. 2018 m. skelbta, kad kompanijos vertė viršijo 5,8 mlrd. eurų, pelnas siekė beveik 350 mln. eurų. Bendrovėje dirbo daugiau kaip 5 tūkst. žmonių.

„Wirecard“ stebuklas subyrėjo į šipulius 2020 m. birželį, kai audito kompanija „Ernst & Young“ įmonės sąskaitose pasigedo 1,9 mlrd. eurų. Šie pinigai turėjo būti laikomi dviejuose Filipinų bankuose ir amortizuoti riziką, susijusią su prekyba, kurią trečiosios šalys vykdė „Wirecard“ vardu. Tačiau Filipinų centrinis bankas informavo, kad grynųjų pinigų niekada nebūta jų pinigų sistemoje, o du Azijos bankai – BDO ir BPI – taip pat paneigė turėję ryšių su „Wirecard“. „Wirecard“ valdyba galiausiai buvo priversta pripažinti, kad šių lėšų tikriausiai apskritai nebuvo.

Nustatyta, kad iš įvairių investuotojų, iš Vokietijos ir Japonijos bankų apgaulės būdu buvo išviliota iki 3,2 mlrd. eurų, kurių „Wirecard“ sąskaitose seniai nebėra.

Po skandalo „Wirecard“ paskelbė bankrotą, tapo pirmąja žlugusia DAX bendrove ir į pokario Vokietijos istoriją įėjo kaip didžiausią suklastotos apskaitos skandalą sukėlusi bendrovė.

Auditas atskleidė tamsiąją „Wirecard“ verslo pusę, tačiau paties J. Marsaleko tikrasis veidas paaiškėjo ne iškart.

Gerokai vėliau paaiškėjo, kad dar 2013 m. iš Italijos įmonės „HackingTeam“ jis bandė įsigyti sekimo programinę įrangą, kuri, kaip teigia pati įmonė, parduodama tik valstybinėms institucijoms. J. Marsalekas buvo prisistatęs Grenados atstovu.

2020 m. birželį prasidėjus „Wirecard“ nemalonumams, J. Marsalekas dingo tarsi į vandenį ir išniro Rusijoje, į kurią, kaip vėliau nustatė žurnalistai, sėkmingai pabėgo mėtydamas pėdas per Manilą, Pekiną, Austriją ir Baltarusiją, iš ten – automobiliu pasiekė Maskvą.

Gebėjimas žaisti dvigubus žaidimus, atrodo, J. Marsaleko genuose. Kaip dar 2023 m. rašė „Financial Times“, jo senelis Hansas Maršálekas Antrojo pasaulinio karo metu buvo aktyvus Austrijos pasipriešinimo judėjimo dalyvis, aprašęs skausmingą Mauthauzeno koncentracijos stovyklos istoriją, liudijęs Niurnbergo teismo procesuose, tačiau vėliau įtartas šnipinėjimu SSRS. Manoma, kad iki pabėgimo J. Marsalekas dirbo su Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba GRU.

Žmogus – vienas, pasai – šeši

Atsidūręs Maskvoje, J. Marsalekas susikūrė sudėtingą klaidinančių tapatybių mozaiką. „The Insider“ teigimu, jis pakeitė kelis pasus ir išvaizdą – pasidarė plaukų persodinimo operaciją, užsiaugino barzdą. Jis buvo ir dvasininkas iš Lipecko Konstantinas Bajazovas, dvasininkas iš Vladimiro Vitalijus Malkinas, belgas Aleksandras Šmidtas, – iš viso J. Marsalekas naudojosi šešiomis tapatybėmis, kartais vienu metu skirtingoms reikmėms prisistatydavo vis kitu asmeniu.

Šiandien jis – Aleksandras Nelidovas, tariamai latvių kilmės rusas, gimęs 1978 m. Rygoje. Naudodamasis tokia tapatybe J. Marsalekas užregistravo dvi įmones Maskvoje, oficialiai užsiimančias automobilių dalių ir žemės ūkio produktų prekyba. Anksčiau Austrijos pilietybę turintis vyras naudojosi šešiais austriškais pasais, neįvardijamos šalies dokumentu ir net diplomatiniu pasu.

Kaip ir kiekviena šiuolaikinė diktatūra, Rusija yra numezgusi tankų gyventojų sekimo tinklą. Aplinką stebinčios kameros didmiesčiuose padeda susekti ne tik kriminalinius nusikaltėlius, kitaminčius, bet ir tokius veikėjus kaip J. Marsalekas.

Kartą patekus į tokiomis kameromis surinktų duomenų klodą, įvertinus didelį kiekį vaizdo medžiagos, sugretinus ją su sąskaitybos duomenimis, galima susidaryti asmenų kelionių maršrutus, identifikuoti jų gyvenamąsias vietas, darbovietę, pažinčių ratą. Būtent to ėmęsi „Der Standard“, „Der Spiegel“ ir „The Insider“ žurnalistai atsekė J. Marsaleko kasdienius maršrutus.

Jau anksčiau žurnalistams pavyko nustatyti, kad Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) J. Marsaleką sekė nuo 2015-ųjų. 2004 m. jis pirmą kartą apsilankė Rusijoje, o nuo 2010 m., kai pradėjo dirbti bendrovėje „Wirecard“, vykdavo vidutiniškai po šešis kartus per metus trumpam, vos paros vizito.

Naujausiais duomenimis, tarp 2024 m. sausio ir lapkričio bėglio  telefonas daugiau nei 300 kartų buvo užfiksuotas netoli FSB būstinės, esančios Maskvos Lubiankos aikštėje.

Draugės ir globėjos

Su FSB jį sieja ne tik darbo santykiai – Maskvoje J. Marsalekas užmezgė romantinius ryšius su FSB agente Tatjana Spiridonova. „T. Spiridonova baigė Taikomosios orientalistikos institutą, Azijos ir Afrikos šalių instituto magistrantūrą, dėstė turkų kalbą, dirbo Rusijos ir Turkijos prekybos rūmuose“, – rašo „The Insider“.

Jų santykiai buvo ne tik asmeniniai, bet ir profesionalūs. Žurnalistai nustatė, kad 2022 m. birželį T. Spiridonova skrido iš Maskvos į Stambulą, kur paėmė J. Marsaleko sukurto, buvusio Austrijos konstitucinio saugumo darbuotojo Egisto Otto vadovaujamo agentų tinklo pavogtus trijų aukštų Austrijos pareigūnų telefonus.

Šiandien E. Ottas yra kaltinamas bendradarbiavus su užsienio žvalgyba.

2023 m. pavasarį J. Marsaleko kontroliuojami bulgarų šnipai, kurie vykdė FSB užduotis Europoje, sekė ir planavo pagrobti žinomus žurnalistus tyrėjus Christo Grozevą ir Romaną Dobrochotovą, buvo suimti Jungtinėje Karalystėje ir šiuo metu nuteisti kalėti.

Su naujausia J. Marsaleko istorija susijusi dar viena moteris – Jevgenija Kuročkina. Anot „Der Standard“, ši 41 metų rusė veikiausiai ir yra Raudonasis žvirblis – šiuo slapyvardžiu žvalgybos sluoksniuose vadinama ypač pavojinga rusų agentė.

J. Kuročkina yra tiesiogiai pavaldi Stanislavui Petlinskiui, aukšto rango Rusijos žvalgybos pareigūnui, kuris anksčiau į Rusijos žvalgybos tarnybas atvedė ir J. Marsaleką. Savo gyvenimo aprašyme ji nurodo turinti neeilinių kompetencijų: yra įvaldžiusi artimos kovos technikas, turi įgūdžių naudotis šaunamaisiais ginklais.

Būtent J. Kuročkina 2020 m. vasarą parūpino J. Marsalekui dokumentus, organizavo jo kelionę į Krymą ir apskritai tapo svarbiu jo integracijos į Rusijos žvalgybos sistemą elementu.

Tarp operacijų, kuriose ji dalyvavo, – 2021 m. gruodį Juodkalnijoje žlugęs bandymas pagrobti iš Rusijos pabėgusį buvusį Rusijos prokuratūros pareigūną Kirilą Kačurą. Kitą užduotį ji atliko gerokai sėkmingiau. Manoma, kad J. Kuročkina padėjo Vadimui Krasikovui Berlyne nužudyti gruzinų kilmės čečėnų disidentą Zelimchaną Čangošvilį. Kalėti iki gyvos galvos Vokietijoje nuteistą V. Krasikovą, spaudžiant Vašingtonui, Berlynas sutiko įtraukti į grupę rusų agentų ir smogikų, mainais už kuriuos buvo iškeisti Rusijos opozicionieriai ir užsienio piliečiai.

Kaip ir kiekviena šiuolaikinė diktatūra, Rusija yra numezgusi tankų gyventojų sekimo tinklą.

Pėdsakai atvedė į Ukrainą

Labiausiai šokiruojantis J. Marsaleko naujojo gyvenimo aspektas – jo dalyvavimas kare prieš Ukrainą. Naujausiais žurnalistų duomenimis, austras reguliariai lankosi okupuotose Ukrainos teritorijose – ne tik Kryme, bet ir teritorijose, esančiose tiesiogiai šalia karo veiksmų.

Kaip rašo „The Insider“, sąskaitybos duomenys rodo, kad 2024 m. vasarį J. Marsaleko telefonas dvylika dienų buvo dingęs iš ryšio zonos, o paskui prisijungė prie netoli fronto zonos, Rusijos pasienyje, Mitrofanovkoje, esančios ryšio stotelės.

Žurnalistams pavyko gauti fotografijų, kuriose buvusi Europos verslo žvaigždė įsiamžinusi su visa Rusijos karo ekipuote, įskaitant balaklavą ir raidę Z.

J. Marsalekas ne tik lankosi karo zonose, bet ir „dalyvavo ne mažiau kaip penkiose kelionėse į Krymą, ir akivaizdžiai ne kurortinio poilsio tikslais – kiekvieną kartą jo buvimas ten truko vos šiek tiek daugiau nei parą, o tarp jo palydovų buvo Rusijos specialiųjų pajėgų kariai“, rašo „The Insider“.

Kariški reikalai moderniųjų technologijų kompanijos vadybininkui buvo nesvetimi ir anksčiau. Vakarų žiniasklaida dar prieš kelerius metus rašė, kad J. Marsalekas bandė įgyvendinti „humanitarinio atkūrimo“ projektą Libijoje, bandė į jį pritraukti ES lėšų. Tačiau tikrieji tikslai galėjo būti noras suburti tūkstantinę samdinių armiją, kuri galėtų stebėti Libijos pietinę sieną, ir šioje Afrikos šalyje veikusių „Wagner“ samdinių finansavimas.

Saugus ir turtingas

Nors apie naująją J. Marsaleko tapatybę pavyko surinkti reikšmingų duomenų, kol kas neaišku, kur dingo milijardai iš „Wirecard“ biudžeto.

Anot „Der Standard“, žinoma, kad 2024 m. tarp sausio ir gegužės jo telefonas 103 kartus buvo užfiksuotas Maskvoje, netoli „Transkapitalbank“ filialo. Šį banką JAV institucijos laiko viena pagrindinių finansų kompanijų, kuria Rusija naudojasi, kad išvengtų sankcijų.

Žurnalistai spėja, kad bėglys ne tik paslėpė pavogtus pinigus, juos vis dar administruoja, bet ir aktyviai dalyvauja sankcijų apėjimo schemose, padėdamas Rusijai finansuoti karą.

Nepaisant tarptautinės paieškos, Rusijoje J. Marsalekas jaučiasi saugus. Austro veikla ypač suintensyvėjo, kai Vakarų žiniasklaida pranešė apie jo bendradarbiavimą su Rusijos slaptosiomis tarnybomis ir suėmus bulgarų šnipus. „2025 m. jis rodosi Lubiankoje beveik kiekvieną darbo dieną: arba yra išsinuomojęs biurą prie pat FSB būstinės, arba jo sąveika su čekistais pasiekė naują lygį“, – rašo „The Insider“.

Šis elgesys rodo, kad bėglys nebesislepia ir jaučiasi saugus Rusijoje. Anot „The Insider“, jo ryšiai Europoje, Libijoje, taip pat Centrinėje ir Pietryčių Azijoje daro jį neįkainojamą Rusijos slaptosioms tarnyboms, tiek GRU, tiek FSB.

Vokietijos, Austrijos prokuratūros per Interpolą yra paskelbusios jo paiešką, į Maskvą kreiptasi su teisinės pagalbos prašymu, tačiau Rusija oficialiai neigia žinanti jo buvimo vietą.

Ironiška, tačiau vienintelės institucijos, su kuriomis turėjo nemalonumų J. Marsalekas, buvo rusų biurokratai. „Administracinių baudų duomenys rodo, kad 2024 m. balandį jis sumokėjo 8 eurų vertės baudą už transporto pažeidimą paspirtuku ar dviračiu", – rašo „Der Standard“.

Akivaizdu, kad atsidūręs Vakarų teisėsaugos rankose, J. Marsalekas turėtų ką papasakoti ir taptų vertingu asmeniu, kurio išlaisvinimo siektų Kremlius. Tačiau kol nepateko į šalis, bendradarbiaujančias su Interpolu, jis gali jaustis saugus.