Tunisą ir Egiptą krečia politinė krizė, o Libijos gyventojai sako, kad žadėtų pokyčių nesulaukia. Nenuostabu, jog antrosios revoliucijos metinės Libijoje – slogios.

Nesijaučia saugūs

Bengazio gyventojas Bilalas Bettameras dažnai kritikuoja vyriausybę, bet į ateitį, kaip pats sako, žvelgia optimistiškai.

Teisininko diplomą turintis vyras prieš dvejus metus Bengazyje kovėsi prieš Muammaro al Gaddafi režimą. Dabar jis švenčia revoliucijos metines.

Visgi opozicijos režimo bastionu vadinamame Bengazyje revoliucijos kibirkštis išblėso. Sunku suprasti, kas kontroliuoja miestą – sukilėliai, o gal islamistai? Šių įtaka vis auga.

Libijos vyriausybė bando perimti Bengazio kontrolę, tačiau tam reikės laiko. Vietos gyventojai sako, kad ir jiems reikia prisiimti atsakomybę.

B.Bettameras praėjusiais metais padėjo organizuoti protestus, kurių šūkis – "apsaugokime Bengazį". Demonstracijos įvyko netrukus po to, kai mieste buvo nužudytas JAV ambasadorius Chrisas Stevensas.

"Bengazis – kovotojų miestas, bet padėtis gerėja. Visgi mes turime priversti kovotojus nutraukti smurtą, o policijai padėti", – BBC sakė B.Bettameras.

Paklaustas, ar Libija po revoliucijos pasuko tuo keliu, kokio jis tikėjosi, vyras atsakė: "Žinoma, kad viskas vyko kitaip, nei aš norėjau... Norėjau statyti naują Libiją ir pamiršti apie Gaddafi tą akimirką, kai jis žuvo. Tačiau po aštuonių mėnesių karo ir 42 metų diktatoriško valdymo taip paprastai viskas nesiklosto."

Valdžios pyrago dalybos

Šalyje po revoliucijos, regis, viskas apmirė. Vyriausybė ne tik nesugeba užtikrinti sklandaus saugumo aparato veikimo, bet ir pasirūpinti kovotojais, kurie kovojo prieš M.al Gaddafi.

Užuot suteikę pagalbą tiems, kurie nukentėjo per susirėmimus, pareigūnai skęsta korupcijos baloje. Neseniai paaiškėjo, kad kai kurie asmenys valstybės sąskaita buvo skraidinami gydytis į užsienio šalių klinikas, nors net nebuvo sužeisti per kovas.

Tačiau B.Bettameras sako, kad jis į ateitį žvelgia su optimizmu.

"Aš manau, kad bus geriau, nes blogiausia, kas gali būti, jau praeityje. Pamažu atsitiesiame", – sakė vyras.

Dabar didžiausias Libijos valdžios rūpestis – konsoliduoti šalį. Tačiau kiekviena frakcija šalyje, – ar taip būtų konservatyvūs, ar liberalūs politiniai sluoksniai, moterys ar etninės grupės, – bombarduoja vyriausybę savo reikalavimais.

Antai, rytinėje Libijoje jau pasigirdo raginimų įtvirtinti federacinę santvarką. Essamas al Tajouri, aktyvistas iš Bengazio miesto, sako, kad naujoji šalies konstitucija turi užtikrinti kiekvieno šalies regiono teises į gerovę, švietimą ir sveikatos apsaugą.

"Šios teisės gali būti užtikrintos tik tokiu atveju, jei valdžia bus decentralizuota. ...> Mums reikia atsikratyti centralizuotos valdymo sistemos. ...> Žmonės turėtų pasakyti galutinį žodį referendume", – reiškė savo poziciją E.al Tajouri.

O etninės Libijos bendruomenės kovoja už kalbą ir identitetą.

Tariqas al Atoushi iš vakarinio Libijos Zuvaros miesto pabrėžė, kad naujoje konstitucijoje turi būti įtvirtintos visų Libijos etninių mažumų teisės, priešingu atveju jis nesutiks pripažinti pagrindinio šalies įstatymo.

Neramumai kaimynystėje

Politinis chaosas krečia ne tik Libiją, tačiau ir kaimynus Egiptą bei Tunisą.

Praėjusią savaitę Tunise prie savo namų buvo nušautas pasaulietinės opozicijos politikas Chokri Belaïdas.

Incidentas šalyje sukėlė politinę krizę. Vyriausybės vadovas Hamadi Jebali pasiūlė suformuoti apolitišką technokratų vyriausybę, kuri valdytų šalį iki kitų rinkimų. Tačiau šį pasiūlymą premjeras pateikė nepasitaręs su Tuniso pagrindinės islamiškos partijos "Ennahda" atstovais ir jos pasaulietiškomis koalicijos partnerėmis.

"Ennahda" nepritarė H.Jebali idėjai ir pateikė kitą pasiūlymą. Partijos vadovas Rachedas Ghannouchi pareiškė, kad dabar ir ateityje valdžioje būtų islamistinės bei pasaulietiškos partijos.

"Bet kokiam stabiliam Tuniso valdymui reikia nuosaikios islamistinės-pasaulietinės koalicijos", – sakė jis.

Nors tai pareiškęs premjeras H.Jebali grasino palikti postą, vėliau jis tvirtino, kad derybos su islamistais tęsis.

O Egipte daugelis šalies gyventojų piktinasi, kad praėjus dvejiems metams nuo prezidento Hosni Mubarako atstatydinimo pagrindiniai sukilimo tikslai – laisvė ir socialinis teisingumas – nebuvo pasiekti ir kad šalyje dar labiau išryškėjo priešiškos stovyklos: dabartinį šalies vadovą Mohammedą Mursi palaikančios islamiškos jėgos ir marga opozicija.

Opozicija toliau reikalauja, kad Egipte būtų suformuota nauja vienybės vyriausybė, būtų pataisyta prieštaringai vertinama islamiškų partijų parašyta konstitucija ir iš pareigų pašalintas generalinis prokuroras.

Pastaraisiais mėnesiais Egiptą krėtė smurtas, nesaugumas ir kainų šuoliai, skatinantys jau anksčiau šalį apėmusį politinį sąmyšį.