Smaragdinė sala savo ypatumais artima Lietuvai

Kas pirmasis iš lietuvių atrado smaragdinę Airiją?

Daugelis mūsų sovietmečiu ją laikė Didžiosios Britanijos dalimi, o iš jūros sugrįžę tolimojo plaukiojimo jūreiviai tarp kitko paminėdavo aplankytus Dublino ir Korko uostus, bet dažniausiai apibūdindavo juos kaip Anglijos miestus.

Matyt, jiems tada atrodė, jog angliškais bruožais pasižymintys miestai priklausė tai pačiai britų karalystei.

Tik pastaraisiais metais, kai Airijoje apsigyveno tūkstančiai emigrantų iš visos mūsų šalies, ypač Klaipėdos, padidėjo susidomėjimas šia Atlanto vandenyno skalaujama smaragdine sala, nepriklausoma pasaulio valstybe, savo klimato, kultūros ir religijos ypatumais ypač artima Lietuvai.

Gamtos perlai

Nors šiltas ir švelnus, Golfo srovės veikiamas, bet nuolat drėgnas, apskritus metus Atlanto ciklonų veikiamas Airijos klimatas nepasižymi dideliu palankumu užsienio turistams, bet čia jų niekados nestinga.

Žmonės žavisi ypač sodria spalva žaliuojančia salos vidurio lygumų augmenija ir nepaprasto grožio jos pakrantėmis, dažniausiai besibaigiančiomis įspūdingomis uolų virtinėmis su maždaug 200 metrų aukščio skardžiais.

Jie džiaugiasi kadaise iš subtropinių kraštų atvežtomis palmėmis, magnolijomis, kamelijomis, akacijomis, rododendrais, įvairiausios kilmės medžiais ir krūmais, kerojančiais greta mums įprastų eglių ir klevų, apie 9 mėnesius žydinčiomis gėlėmis.

Visa tai galima pamatyti ne tik garsiausiuose Fenikso ir Vinsento parkuose, bet ir miestų bei miestelių skveruose, airių sodybose.

Turistų srautai žavisi įspūdingais Airijos kalnais, kriokliais, upeliais ir ežerais, daugybe senovinių pilių, bažnyčių gausa.

Neišdildomą įspūdį atvykėliams palieka apie 700 kilometrų ilgio kelionė iš šalies sostinės Dublino iki Atlanto vandenyno krantų ir atgal.

Jos metu galima pasigrožėti salos reljefu, didesnių ir mažesnių miestų bei miestelių architektūra, airių gyvenimo stiliumi, elgesio kultūra, paviešėti tradicinėse jų užeigose, paskanauti Gineso alaus, žuvies ir kitų nacionalinių produktų.

Dublinas – airių pasididžiavimas

Daugiausiai svečių į šią salą patenka patogiausiu būdu - oro transportu.

Kai atsirandi didžiuliame Dublino tarptautiniame oro uoste, atrodo, jog per jį keliauja viso pasaulio gyventojai.

Stebina nepaprasta skrydžių kompanijų ir lėktuvų tipų įvairovė, kas keletą minučių kylantys arba besileidžiantys orlaiviai, atskraidinę keleivius iš visų kontinentų, maždaug šimto valstybių.

Nemažai jaudulio sukelia netikėtai išgirsti uosto informatorių pranešimai, neretai nuskambantys ir lietuvių kalba.

Šalies politikos, ekonomikos ir kultūros centras Dublinas – vienas seniausių Europos miestų, IX amžiuje įkurtas prie Dublino įlankos Lyfės upės pakrantėse.

Tai itin triukšmingas, pilnas svečių ir daugiau kaip milijoną gyventojų turintis miestas, išsiskiriantis prašmatniais ir ištaigingais skirtingų amžių architektūros namų kvartalais.

Seniausioje miesto vietoje – įvairių stilių ir epochų maišalynėje, siaurų gatvių ir gatvelių labirinte itin gausu prestižinių restoranų, smuklių, parduotuvių, įvairiausios išvaizdos prekeivių.

Sostinės istorijos ir architektūros įžymybės driekiasi abipus platokos Lyfės upės į vakarus ir į pietus.

Miesto centru laikoma didžiausia Airijos bažnyčia - Šv. Patriko katedra, pastatyta XII amžiaus pabaigoje.

Netoli jos stūkso didingi Justicijos rūmai, kiti senovinės architektūros statiniai.

Nepaprastu augmenijos spalvingumu išsiskiria greta Airijos prezidento rezidencijos įkurdintas parkas „Feniksas“. O turistų traukos centru vadinama „Adata“ - įspūdinga, 61 metro aukščio bokštas, iš visų pusių gerai matomas orientyras pasiklydusiems miesto svečiams.

Dublino pilyje, kurioje nuo XII amžiaus iki 1920 metų šeimininkavo britų administracija, yra pagarsėjusi Europoje biblioteka.

Joje saugomi senoviniai papirusai, istoriniai islamo išpažintojų raštai, kinų, japonų, indų ir kitų Rytų šalių meno kūriniai, viena iš turtingiausių pasaulyje graviruotų ir spausdintų knygų kolekcija, kai kurie senovinės Biblijos tekstai.

Mieste - daugybė teatrų ir muziejų, įkurtų senovinės architektūros pastatuose.

Airiai didžiuojasi 1592 metais karalienės Elžbietos I valia Dubline įsteigtu universiteto miesteliu, kurį sudaro daugybė senovinių statinių.

Šios mokslo šventovės bibliotekoje saugomas Šventasis rankraštis, datuotas 800 metais iki mūsų eros, - viena seniausių knygų pasaulyje.

Miesto gyventojai puikuojasi ir senoviniais Dublino kalnais ir paplūdimiais, gynybos fortais, „Penkiolikos akrų“ aikšte, kurioje kadaise vykdavo dvarininkų dvikovos, unikaliais archeologiniais radiniais.

Miesto gyventojų buitis

Sostinės senamiestyje dominuoja angliško stiliaus, tamsokų fasadų, palyginti nedidelio aukščio, bet gana tvarkingi pastatai.

Naujuosiuose sostinės kvartaluose, kur nepažvelgsi, plyti žymiai spalvingesni individualių namų ir kotedžų kvartalai, savo architektūrine išraiška kaip broliai dvyniai panašūs į vienas kitą statiniai.

Jų neįmanoma atskirti nei pagal sienų, nei pagal stogų išvaizdą.

Kiekvieno kotedžo kiemelis apjuostas maždaug 2,5 metro aukščio blokine tvorele.

Kieme - poilsio kampelis su lauko baldais, nedidukas ūkinis pastatėlis, į skėtį panaši, išskleidžiama skalbinių džiovyklė.

Gyvenamajai patalpai šaltas vanduo tiekiamas nemokamai, o jo pašildymui užtenka įjungti programuojamą elektrinį kaitintuvą.

Nustatytais paros laiko tarpsniais jis šildo ir buto patalpas.

Naujųjų Dublino kvartalų centruose įrengtos erdvios aikštės, o vešliuose jų žolynuose krykštauja vaikai, vaikštinėja suaugusieji.

Prie kotedžų pakanka vietos gyventojų automobiliams, o prie konteinerių su buitinėmis atliekomis pakanka priklijuoti mokesčių priėmimo įstaigos patvirtintą kvitą ir šiukšlės nedelsiant bus išvežtos.

Prie namų nestinga vietos gyventojų automobiliams.

Airijoje kur kas daugiau gyventojų negu Lietuvoje keliauja naujais automobiliais. Kalbama, kad žmonės jais važinėja ne ilgiau kaip penkerius metus.

Policija griežtai kontroliuoja, kad visos mašinos būtų apdraustos, todėl civilinės atsakomybės draudimo lipdukus visi klijuoja gerai matomoje vietoje.

Stebėti automobilius policijai padeda valstybiniai numeriai, kuriuose pirmiausiai pažymimi pagaminimo metai, miesto arba rajono, kuriame automobilis įregistruotas, raidė ir eilės numeris.

Tačiau pareigūnai niekados neprašo vairuotojo rodyti pažymėjimą, jei pastarasis nepažeidė eismo taisyklių.

Po keleto metų saugaus važinėjimo draudimo įmokos mažėja, nors apskritai mašinų draudimas čia labai brangus.

Dublino, kaip ir kitų šalies miestų, gatvės lygios, bet labai siauros.

Todėl įdomu stebėti, kaip jomis milimetrų tikslumu sugeba prasilenkti didesnieji automobiliai, kaip atlaidžiai ir mandagiai jie praleidžia pėsčiuosius, pasirodžiusius bet kokioje gatvės ar sankryžos vietoje, rankų mostais sutardami su kitų transporto priemonių vairuotojais, kuris važiuos pirmas.

Smagu matyti, kaip vinguriuoja dviaukščiai visuomeninio transporto autobusai.

Įlipdamas į tokią mašiną, keleivis pasako vairuotojui, iki kurios stotelės jis važiuos, ir į specialią dėžutę įmeta tam tikrą monetų kiekį.

Kai autobuso šeimininkas įvertina jų sumą, iš kasos aparato „išlenda“ bilietas, kurį keleivis turi pats atsiplėšti. Nuo miesto pakraščio iki Dublino centro kelionė kainuoja beveik du eurus.

Autobusų stotelės sostinėje išdėstytos maždaug kas šimtą metrų.

Jeigu stotelėje lūkuriuojantys keleiviai nekelia rankų, autobusas važiuoja pro šalį. Lygiai taip pat jis rieda toliau, jei niekas iš juo važiuojančių keleivių autobuso nestabdo.

Kas nori išlipti, privalo, artėjant prie artimiausios stotelės, paspausti vieną iš dviejų mygtukų, įrengtų pirmajame ir antrajame autobuso aukštuose.

Palyginti nedidelį atstumą nuo gyvenamųjų rajonų iki Dublino centro autobusas važiuoja apie valandą.

Kelionė ilgokai trunka todėl, kad jis nuolat rieda aplink namų kvartalus, apjuostus šiam miestui būdingomis aukštokomis tvoromis, stoviniuoja prie stotelėse laukiančių keleivių grupelių.

Dubline retai pasiseka laiku nuvažiuoti į numatytą vietą. Spūsties valandomis automobilių eismą stabdo didmiesčiams būdingi „kamščiai“, nuotaiką gadina ir vairuotojų abejingumas.

Čia dažnai vėluoja autobusai (kartą vieno maršruto autobuso teko laukti 1,5 valandos), renginiai, pasitarimai.

Ramiai, neskubėdami su klientais bendrauja įstaigų tarnautojai, bankininkai, kartais su kuklia šypsena veide ištardami plačiai paplitusį anglišką terminą „tomorrow“, reiškiantį „rytoj“.

Airių vakarai – smuklėse, užeigose

Nei Dublino centre, nei pakraščiuose neteko matyti elgetaujančių vargšų.

Matyti, kad jų nėra, nes čia kalbama, kad mažiausias žmogaus uždarbis per mėnesį siekia apie 1500 eurų.

Iš pokalbių su klaipėdiečiais išeiviais paaiškėjo, kad negausi šeima puikiausiai gali pragyventi už 1000 eurų.

Vadinasi, 500 lieka kitoms išlaidoms. O tokius mažus atlyginimus gauna tik mažytė dalelė imigrantų, žemiausios kvalifikacijos vietinių gyventojų.

Todėl airiai nemėgsta gamintis maisto namuose.

Jie savo būstuose tiktai pusryčiauja, o pietauja prie darboviečių esančiose maitinimo įstaigose, poilsio vakarus leidžia prie alaus bokalo tradiciniuose „pabuose“( smuklėse).

Čia jie užkandžiauja, bendrauja, linksminasi. Taip patogiau. Nei indų plauti, nei valgių gaminti!

Nenuostabu, kad airiai, ypač draugiški ir linksmi žmonės, mėgstantys sveikintis gatvėje ir kitur su nepažįstamais asmenimis, draugų į savo namus nekviečia. Su bičiuliais jie susitinka tik aludėse arba smuklėse.

Alaus gėrimas – tarsi antroji airių religija, nes jie šį gėrimą ragauja 364 dienas per metus ir dar per nacionalinę šventę - Šv. Patriko krikštytojo dieną.

Į aludes jie ateina su seneliais, moterimis ir vaikais. O garsusis, ypač skanus, nacionalinis Gineso alus išsiskiria tuo, kad žmogus, per vakarą jo išgėręs apie 6-9 bokalus, kitą dieną nejaučia jokių pagirių.

Gal todėl jie ypač saikingai naudoja itin brangiai kainuojančius stipriuosius alkoholinius gėrimus.

Visos čionykštės užeigos uždaromos iki pusės dvyliktos nakties.

Lietuviškas naktinių klubų paprotys dar nepasiekė šios šalies, tačiau dauguma jaunų moterų rengiasi taip, tarsi kasdien keliautų į diskotekas: vakarinis makiažas, ryškūs dekoltuoti drabužiai, matosi apnuoginti pilvai.

Katalikiškoje Airijoje neseniai buvo įteisintos skyrybos ir kontracepcijos priemonės.

Populiariausias airių maistas – patiekalai iš virtų, keptų, skrudintų bulvių.

Tačiau jie nepripažįsta delikatesinių jautienos liežuvių, nežino, kur galima panaudoti kiaulienos faršą.

Viena iš garsiausių Airijoje (netoli Dublino) senovinė Džono Fokso smuklė pasižymi puikiais jūros gėrybių patiekalais.

Joje tarp kitų pagarbiai pristatytų buvusių lankytojų, tarptautinėje arenoje žinomų asmenų, išvydome ir Lietuvos eksprezidento bei ekspremjero Algirdo Brazausko bei jo žmonos Kristinos fotografiją.

Teko girdėti, kad pastaruoju metu kai kuriuose darbininkiškuose Dublino rajonuose jau atsiranda nusikalstamumo, narkomanijos apraiškų, atkeliavusių kartu su imigrantais iš Afrikos.

Tačiau lietuvių moterų nuomone, kol kas joms čia saugiau nei Lietuvoje. Jos ir vėlų vakarą nebijo vienos grįžti į namus.

Nesijaudina, jei pamiršta užrakinti savo būsto duris, uždaryti langus.