Svarbiausias Amerikos kazino

Įtariu, kad dauguma skaitytojų, perskaitę antraštę, pagalvos, jog kalbėsime apie visame pasaulyje žinomą Las Vegasą. Iš tiesų, šis miestas – didžiausias savo kategorijoje, nes niekur pasaulyje nerasite beveik dviejų milijonų gyventojų, aptarnaujančių pokerio, ruletės ir kitokių azartinių žaidimų žaidėjus. Vis dėlto pirmasis arba svarbiausias lieka Altantik Sitis, plytintis rytinėje Jungtinių Valstijų pakrantėje. Įkurtas 1870 metais, netrukus jis tapo svarbiausia šiaurės rytų lošimų aikštele.

Šiaurės rytai - didžiulis pramoninis arealas, apimtantis tokius žinomus centrus kaip Niujorkas, Filadelfija, Vašingtonas, Baltimorė ir kiti. Šiam regionui Altantik Sitis ir šiandien yra “namų žaidimas” – tuo galima įsitikinti, pažvelgus į nesibaigiančias automobilių stovėjimo aikšteles. Iš limuzinų, kabrioletų ir sedanų numerių galima atsekti geografiją: Niujorkas (iki “Didžiojo obuolio” – mažiau kaip dvi valandos kelio puikia autostrada), Merilendo, Pensilvanijos, Virdžinijos valstijos, jau nekalbant apie gimtąjį Nju Džersį. Iki Nevados dykumos, kurioje įsikūrusi “aistrų sala”, kaip Las Vegasą pavadino garsus amerikiečių rašytojas Arturas Heilis, kelias iš šiaurės rytų pakrantės trunka beveik dieną. O kur dar tokia “smulkmena”, kaip ne vieną šimtą dolerių kainuojantis bilietas.

Į pirmąjį Amerikos kazino galima nuskristi ir lėktuvu (oro uostas yra miesto centre) - oro vežėjai keliautojams siūlo gundančių lengvatų. Nuo jų neatsilieka antžeminis transportas – iš požeminio keleivinio terminalo Niujorko centre autobusai į Atlantik Sitį kursuoja dažniau nei kas pusvalandį; čia taip pat galioja lengvatiniai tarifai. Aš ir mano pažįstamas Virgis (jis vilnietis, prieš trejus metus atvykęs į Ameriką su turistine viza ir pasilikęs visam laikui) nutarėme į pakrantę vykti mašina. Nuo Nju Džersio sostinės Trentono iki paskirties punkto – šiek tiek daugiau nei šimtas kilometrų. Galima važiuoti šiuolaikišku, tačiau mokamu greitkeliu, bet mes, priversti taupyti, pasirinkome kuklesnę nemokamą magistralę. Dangos kokybe ir pločiu ji nedaug skiriasi nuo pagrindinio plento, tik vingiuoja per kalnus ir kaimus. Man tai labiau patinka negu monotoniška kelionė greitkeliu. Pakeliui nematėme nieko įdomaus, gal tik gyvulininkystės fermas, nustebinusias dydžiu ir nedengtomis patalpomis: dėl šilto klimato stogų nereikia.

Dešimties kilometrų ilgio promenada

Miestas priartėjo nepastebimai: kelias ilgai vedė pro gyvenvietes su tradiciniais vienaaukščiais namais, o paskui staiga netikėtai atsivėrė vandenyno erdvės. Dešinėje palei krantą stovi dvidešimties ar trisdešimties aukštų pastatai. Virgis, jau lankęsis Altantik Sityje, nutarė mašiną palikti miesto pakraštyje. Tai buvo išmintinga, nes vėliau įsitikinome, kad dieną centre neįmanoma rasti laisvų stovėjimo vietų, o mokamos aikštelės skirtos daugiau kaip šešiasdešimties viešbučių, motelių ir kempingų gyventojams. Prityręs Virgis savo daug mačiusią “Akurą” pastatė metodistų bažnyčios aikštelėje. Tai buvo rizikinga, nes bažnyčia priklausė juodaodžiams arba, kaip Amerikoje madinga sakyti, afroamerikiečiams. Kai vakare ketinome išvykti, iš bažnyčios išėjo patarnautojas ir su neslepiamu susierzinimu parodė į lentelę, pranešančią, kad aikštelė skirta tik parapijiečiams. Ačiū Dievui, apsiėjome be policijos, antraip būtume neišvengę nemalonumų – nemažos baudos.

Po pusvalandžio priėjome krantinę, kuri netrukus darė staigų posūkį į dešinę. Spalvingas lankstinukas teigė, jog tai ilgiausia, daugiau dešimties kilometrų ilgio, pasivaikščiojimų vieta pasaulyje. Deja, amerikiečiai mėgsta pasigirti. Rio de Žaneiro krantinė (garsioji Kopakabana) – gerokai ilgesnė. Amerikos promenada išsiskiria tuo, kad vieni kazino tarsi pakimba virš vandenyno, o kiti – porą trejetą šimtų metrų tęsiasi į jį. Lošimo įstaigų trauka vandeniui – amerikietiškas reiškinys, jį gana nesunku paaiškinti: kazino prie vandens arba ant vandens savininkai moka kur kas mažesnius mokesčius negu sausumoje. Būtent todėl žaidimų baronai investuoja daug pinigų, kad suneštų dirbtinę sausumą lošimų namams arba pastatytų juos ant pontono ar polių. Tarp devyniolikos veikiančių kazino tokių – dauguma.

Deja, mums nepasisekė: nors buvo vasara, iš rytų pūtė stiprus vėsus vėjas, pro debesis vos matėsi saulė. Tačiau prastas oras negalėjo paslėpti žavesio, kuris čionai sutraukia milijonus žmonių. (Neįmanoma suskaičiuoti visų miesto svečių, tačiau statistikai kalba apie daugiau kaip dešimt milijonų. Šį skaičių padauginkite vidutiniškai iš šimto dolerių, kuriuos pralošia vidutinis statistinis kazino lankytojas, - iškart paaiškėja lošimų verslo mastai.) Betoninė, vietomis akmeninė krantinė iškilusi aukštai virš vandens. Už jos – siaurutė smėlio juosta, keletas drąsuolių vyriškai kovoja su piktomis bangomis. Daugumos kazino fasadai atsukti į krantinę. Iš priekio gana neplatūs, jie šimtus metrų tęsiasi į gilumą.

Visi lošimų namai (tiksliau – rūmai) turi originalų “veidą”. Rytų pasaką primena didžiulis “Tramp Tadž Machalas”, gausiai papuoštas šio garsaus Indijos architektūros paminklo stiliaus bokšteliais ir kupolais. Net apsiniaukusiu oru paauksuoti kupolai kazino suteikia šventiškumo ir puošnumo. Pasakos įspūdį palieka ir didžiulės, stadionus primenančios salės. Pirmasis, antrasis, trečiasis... – šeši pasakos aukštai. Aptarnaujantis personalas vilki stilizuotus indiškus drabužius. Ant sienų – šviestuvai ir paveikslai, pano su Šiva, Brahma, kitais indų dievais. O aplinkui – žmonės, žmonės... Senutės (man regis, jos sudaro daugumą lankytojų) atvyksta kompanijomis, porą šimtų dolerių iškeičia į smulkiausius žetonus ir sėda prie žaidimų automatų. Žargoniškai jie vadinami “vienarankiais banditais” – kažkada norint pradėti lošti tekdavo patraukti už svirties. Mechaninės rankos seniai nebėra, ją pakeitė gudri elektronika, kurią “perkanda” net bejėgiai senukai. Tačiau pavadinimas liko. Baltaplaukės senutės, kurioms, regis, seniai laikas pamąstyti apie amžinybę, siurbteldamos nemokamo alaus, gyvai aptarinėja naujienas, kartkartėmis įmesdamos dešimties centų monetą. Krentančių laimėtų žetonų skambesys joms sukelia audringą susižavėjimą ir pavydą, stropiai slepiamą po audringais sveikinimais. Kova su sėkme – tikriausiai vienintelė pramoga, dar galinti sujudinti atvėsusį jų kraują, suteikti šiek tiek adrenalino.

Tikrasis gyvenimas, audringos aistros verda prie ruletės stalų, dėžių, kur metami kauliukai, kortų stalų. Čia žaidėjai jauni, karšti, juos stebėti taip pat malonu kaip ir žaisti. Atokiausiame kampe prie staliuko azartiškai lošiama kortomis. Partiją veda jaunas afroamerikietis – subtilūs, nervingi veido bruožai, gausybė aukso ant kūno, asmens sargybinis rodo, kad jis – šešėlinio verslo atstovas. Jam aiškiai nesiseka, jis nuolat nervingai meta kortas ant žalios drobės ir stato iš naujo – kaskart tūkstantį dolerių. Kiti trys partneriai atlieka statistų vaidmenis, nors viena jų, apkūni brunetė su itin didele iškirpte, kartkartėmis perima iniciatyvą iš lyderio, kad dar kartą garsiai šūkteltų – nesvarbu, laimėjusi ar pralošusi. Čia pralošiami ištisi turtai, kazino niekada nelieka nuskriaustas. Nors pasitaiko, kad ir jam labai nepasiseka. Fojė ant sienų kabo portretai laimingųjų, išlošusių daugiau ar mažiau didesnes sumas – apie šimtą tūkstančių dolerių. Peržvelgiau chronologiją – neišeina net po vieną laimėtoją per metus. O lankytojų - milijonai!

Auksinė Trampo gysla

Palikę “Tadž Machalo” pasaką, einame toliau krantine, kuri pati savaime įdomi. Čia visi namai, o ne vien kazino, pastatyti su fantazija. Štai žemės drebėjimo auka, nes pastato fasadas atitrūko nuo pagrindo ir grėsmingai pakibo virš praeivių. Tačiau šie nesibaimina, nes tai – imitacija. O ten - laukinių Vakarų dalis, medinis salūnas; antrame aukšte – lengvas balkonėlis – trūksta tik pririšto mustango. Toliau – vidutinį dangoraižį primenantis griozdas, ant kurio neoninėmis raidėmis užrašyta “Tramp Plaza”. Nejaugi vėl Trampas?!

Manau, metas skaitytojams atverti šio vardo paslaptį. Trampas – vieno turtingiausių amerikiečių pavardė: jo sąskaitoje – ne viena dešimtis milijardų “žalių”. Jis užsiima nekilnojamuoju turtu. Jo imperijos čiuptuvai apraizgė ne tik JAV, bet ir Kanadą, Angliją, Australiją, kitas išsivysčiusias šalis. Niujorko Manhetene jis stato namus, o butus parduoda už milijoną dolerių. Ir perka! Lošimų verslas – šalutinė kryptis, nors kazino jis turi ir fantastiškame Las Vegase, kituose regionuose. Tačiau kazino – ne vien lošimų salės ir įranga, tai – didžiuliai kompleksai, kuriuose yra viešbučių, restoranų, koncertų salių ir sporto rūmų, diskotekų, paveikslų galerijų ir net muziejų. Žodžiu, visa tai turi sulaikyti lankytojus, neleisti peržengti lošimų zonos ribų. Daugeliui paslaugų taikomos solidžios nuolaidos – viešbučiams, transportui, koncertų salėms, sporto varžyboms ir kt. Teatruose dainuoja garsiausios primadonos, sporto rūmuose rengiamos čempionų varžybos, pavyzdžiui, čia kovojo Maikas Taisonas, o televizija transliavo visai planetai. Yra ir sava žvaigždžių alėja – kampelis krantinėje, kur saugomi betoniniai Dajanos Ros, Princo, Vitni Hjuston ir kitų pramogų verslo žvaigždžių delnų atspaudai ir autografai.

Viešbučiai, teatrai ir sporto rūmai, lošimų pilys reikalauja didžiulių investicijų, todėl tai – multimilijonierių verslas. Tačiau ateina metas, kai investicijos atsiperka ir kazino pradeda duoti pelną – gana neblogą, o svarbiausia – stabilų pelną. Trampas ir tokie kaip jis puikiai žino, kad niekada neišnyks noras pažaisti ruletę su likimu, už dyką atsikąsti riebų kąsnį. Todėl jie lėtai, bet nepaliaujamai plečia savo “gamybą”: neseniai Trampas Atlantik Sityje atidarė trečią kazino “Tramp Marina” su visu servisu. Teisingai sakoma: pinigai daro pinigus.

Didžioji lošimų namų dalis stovi vandenyno pakrantėje. “Tramp Marina” padarė pradžią naujam lošimų centrui. Prie nedidelės įlankos, per porą kilometrų nutolusios nuo krantinės, įsikūrė dar vienas lošimų kompleksas “Hara”, netoliese statomas Borgato kazino-viešbutis. Tikriausiai tai dar ne paskutinė statyba. Vargu ar Atlantik Sitis kada nors pasieks Las Vegaso mastą, tačiau jo tikrai laukia laiminga ateitis ir tolesnis klestėjimas. Nors jau dabar akivaizdu, kad nedorųjų kompleksų galimybės praktiškai išsemtos, salėse kartais sunku rasti laisvą vietą prie ruletės stalo ar neužimtą “vienarankį banditą”.

Atlantik Sičio koziris – lošimo įstaigos, o šiaip miestas gana provincialus. Kelionių vadove minimas istorinis sodas ir vandenyno gyvybės centras, istorijos muziejus ir menų centras, į krantinę žvelgia memorialas, skirtas mūšių laukuose kritusiems tėvynainiams atminti. Išskyrus memorialą, muziejai ir kiti kultūros židiniai populiarumu aiškiai nusileidžia kazino. Rembranto ir Gojos paveikslai ne tokie patrauklūs kaip Amerikos prezidentų portretai ant žaliųjų banknotų.