Priežastis – komercinė nauda

Indija ir Kinija ištisus amžius varžėsi dėl įtakos ir teritorijų Himalajų regione. Kai Kinija 1950 m. įsiveržė ir užėmė Tibetą, po devynerių metų Indija Dalai Lamai suteikė prieglobstį. Dar po trejų metų tarp šių šalių įvyko karinis pasienio konfliktas.

Vienas paskutinių Kinijos ir Indijos ginčų yra dėl tradicinės Tibeto medicinos. Abi šalys siekia, kad Tibeto medicinos praktika būtų įrašyta į jų oficialaus paveldo sąrašą.

Kovo mėnesį Kinija kreipėsi į UNESCO su paraiška, kad gydomosios vonios, viena iš Tibeto medicinos (arba „sowa rigpa“) praktikų, būtų pripažintos nematerialiu Kinijos paveldu. UNESCO teigia, kad atsakymas dėl Kinijos prašymo bus skelbiamas kitais metais. Tuo metu Indijos atstovai prašo, kad visa „sowa rigpa“ tradicija būtų paskelbta Indijos paveldu.

Tibetiečiai, gyvenantys tremtyje, ir Vakarų antropologai nedrįsta spėti, koks gali būti UNESCO sprendimas. Padėtį ir galimą sprendimą komentuoti atsisako ir pati organizacija. Tibeto studijų ekspertas Geshe`as Ngawangas Samtenas iš Indijos teigia, jog teoriškai abi šalys gali kreiptis, kad tibetiečių medicinos tradicijos būtų paskelbtos būtent jų nematerialiu paveldu, nes tai iš tiesų yra dalis šių šalių kultūros.

Ekspertai teigia, kad, oficialiai pripažinus Tibeto medicinos sistemą ar jos dalis nematerialių paveldu, abi šalys galėtų tikėtis komercinės naudos, taigi, žinoma, – pajamų.

Pradžia siekia VIII a. ar dar ankstesnius laikus

Indijoje, Dharamsalos mieste, kur įsikūrusi Tibeto vyriausybė ir kur gyvena Dalai Lama, yra Tibeto medicinos ir astronomijos mokslų institutas. Jo direktorius Tashis Tseringas primena, kad senoviniuose Tibeto medicinos tekstuose rašoma, jog ši praktika sukurta visam pasauliui, todėl jam apmaudu, kad Tibeto medicina tapo dar vieno ginčo tarp Indijos ir Kinijos objektu.

„Sowa rigpa“ praktikuojama ne tik Kinijoje ir Indijoje, bet ir Butane, Mongolijoje, Nepale. „Sowa rigpa“ dažnai verčiama kaip „gijimo ar gydymo mokslas“.  Dabartinės disciplinos pagrindai surašyti „Keturių tantrų“ tekstuose, kuriuos daugelis Vakarų mokslininkų priskiria XII a. tibetiečių gydytojui, tačiau manoma, kad Tibeto medicinos pradžia siekia VIII a. ar dar anksčiau – tiesiog ji ilgai nebuvo sudėta į raštus.

2010 m. Indijoje Tibeto medicina buvo pripažinta oficialia indų medicinos sistema.

Indijos vyriausybės puslapyje rašoma, kad šalyje yra daugybė mokyklų, kur galima studijuoti „sowa rigpa“. Be to, čia Tibeto medicina lyginama su tradicine Indijos medicina – ajurveda.

Tuo metu Kinijos spaudoje rašoma, kad Tibeto medicina  ne tik prasidėjo Kinijoje, bet ten ir vystėsi. Šalies paraiškoje UNESCO rašoma, kad karštųjų srovių ir žolelių vonių terapija buvo išvystyta tibetiečių, o tradicija dabar labai paplitusi vakarų Kinijoje, taip pat autonominiame Tibeto regione. Paraiškoje taip pat rašoma, kad paveldo statusas galėtų tarp skirtingų etninių grupių sustiprinti dialogą apie sveikatą ir pagarbą gamtai.

Sudėtinga užtikrinti aplinką saugančius standartus

Nors Tibeto medicinos praktika siekia gilios senovės laikus, iki pat 1990 m. nei Kinija, nei Indija neturėjo jokių siekių dėl oficialaus paveldo pripažinimo. Tačiau maždaug nuo tada palaipsniui abi pusės suvokė, kad  Tibeto medicina gali būti geras būdas užsidirbti.

Nors Tibeto medicinos praktika siekia gilios senovės laikus, iki pat 1990 m. nei Kinija, nei Indija neturėjo jokių siekių dėl oficialaus paveldo pripažinimo.

Medicinos antropologas iš Austrijos mokslų akademijos „The New York Times“ žurnalistams teigia, kad Tibeto medicinos pripažinimas nematerialiu kultūros paveldu galėtų atnešti 1 mlrd. dolerių pelno per metus.

Tačiau ekspertai sako, kad Tibeto medicina, kuri remiasi laukinėje gamtoje surenkamais augalais ir gyvūnais, gyvenančiais kalnuotose vietovėse, nebūtų paranki masinei produkcijai. Tibeto medicinos ekspertė Sienna Radha Craig teigia, kad, jei po UNESCO pripažinimo prasidėtų intensyvus pramoninis vaistažolių auginimas, labai tikėtina, kad Indijoje ir Kinijoje būtų sudėtinga užtikrinti aplinką saugančius standartus.

UNESCO pripažinimas Tibeto medicinai gali turėti ir pavojų. Jei prasidėtų intensyvi pramoninė medikamentų gamyba, medicinos praktika taptų atskiesta, o vaistams naudojami laukinėje gamtoje randami ingredientai būtų masiškai auginami pramoniniu būdu.

Spėjama, kad Tibeto medicinos pripažinimas padėtų ir patiems tibetiečiams – jiems tai galėtų reikšti daugiau  darbo vietų, nes tokiu atveju tiek Kinijos, tiek Indijos institucijoms reikėtų patarėjų bei šios medicinos praktikų.  Taip pat atsirastų įstatymų, reguliuojančių vaistus.

Tibetiečiai neturi daug galimybių apsaugoti kultūrinį paveldą

Kai Kinija ir Indija varžosi dėl Tibeto medicinos paveldo statuso, patys tibetiečiai dėl menkos politinės galios neturi daug galimybių, kad galėtų apsaugoti savo kultūrinį paveldą. Tibetiečių rašytoja Tsering Woeser, gyvenanti Pekine, apgailestauja, kad klausimai dėl tibetiečių kultūros palikimo vėl sprendžiami jų pačių neatsiklausus. Vis dėlto ji mano, kad, jei ne Indijos ir Kinijos pastangos, pačių tibetiečių veiksmų neužtektų, kad jų žinios ir tradicijos būtų apsaugotos nuo išnykimo.

Taip pat yra nuomonių, kad vis dėlto būtų daugiau naudos nei žalos, jei UNESCO tibetiečių medicinos sistemą pripažintų nematerialiu paveldu, bet  labai svarbu, kad ji būtų pripažinta būtent kaip tibetiečių, o ne kinų ar indų kultūros palikimas.

Medicinos antropologė iš Austrijos mokslų akademijos „The New York Times“ sako, kad visos šalys, kuriose praktikuojama „sowa rigpa“,turėtų vienytis ir prašyti, kad ji būtų pripažinta paveldu tarptautiniu mastu ir nepriklausytų tik vienai šaliai, tačiau čia, anot jos, įsikiša didžiųjų šalių įtaka ir politika.