Ekonomikos gaivinimas

Šiaurės Korėja pagal turimą ginkluotę yra viena iš labiausiai militarizuotų pasaulio valstybių, tačiau ekonomikos srityje ji stulbinamais pasiekimais pasigirti negali.

Daugelis Šiaurės Korėjos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, šalyje trūksta maisto, elektros.

Kalbėdamas apie ateinančių penkerių metų planą, pagal kurį turėtų vystytis valstybė, K.Jong Unas pabrėžė, kad vienas iš jo prioritetų – ekonomikos gaivinimas.

Pasak lyderio, jo planas numato našumo ir produkcijos gerinimą svarbiuose sektoriuose, ypač akcentuojant energetiką.

"Tikslas – atgaivinti bendrą žmonių pragyvenimą ir padėti pamatus tvariam šalies ekonomikos gerėjimui", – kalbėjo K.Jong Unas, kurio kalba buvo tiesiogiai transliuojama per valstybines televizijas.

Analitikų teigimu, Kim Jong Unas vadovaujasi vadinamuoju "byungjin" (liet. paralelinės plėtros) politikos principu – nors režimas itin akcentuoja branduolinių ginklų reikšmę, kaip svarbiausią atgrasymo elementą, drauge pabrėžiama ekonominės plėtros reikšmė.

Analitikai pastebėjo, kad Kim Jong Unas, ko gero, siekė, pasinaudodamas šiuo suvažiavimu, užsiminti apie posūkį į ekonominę šios lygties pusę.

Atsakinga valstybė

Kalbėdamas apie branduolinę programą, Šiaurės Korėjos vadovas leido aiškiai suprasti, kad tai nediskutuotinas klausimas.

Vis dėlto jis pridūrė, kad Šiaurės Korėja – atsakinga branduolinė valstybė, vykdanti politiką nenaudoti branduolinio ginklo pirma ir įsipareigojusi jo neplatinti.

"Mūsų respublika nepanaudos branduolinio ginklo, nebent į jos suverenumą kėsintųsi kokios nors agresyvios priešiškos jėgos su branduoliniais ginklais", – teigė K.Jong Unas.

Jis, be kita ko, pridūrė, kad Pchenjanas ištikimai vykdys šio ginklo neplatinimo įsipareigojimus ir sieks, kad visame pasaulyje būtų atsisakyta branduolinių ginklų.

Branduolinio ginklo programa – pagrindinė nesutarimų tarp Šiaurės Korėjos ir tarptautinės bendruomenės priežastis.

Pasaulio galingosios valstybės nuogąstauja, kad Pchenjanas gali panaudoti atominį ginklą prieš kaimynines šalis, ypač Pietų Korėją ir Japoniją, su kuriomis santykiai – labai prasti.

Šiaurės Korėja 2003 m. pasitraukė iš pasaulinės Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir tai buvo apskritai pirmas toks atvejis.

Pchenjano branduolinių ginklų doktrina visuomet buvo sudėtingas savigynos, atgrasinimo ir grasinimo derinys. Vis dėlto 2006 m., kai įvykdė savo pirmąjį branduolinį bandymą, Pchenjanas pabrėžė, kad niekada nepanaudos branduolinių ginklų pirmas.

Kita vertus, 2013 m. balandį, kai įrašė branduolinę programą į savo įstatymus, Šiaurės Korėja deklaravo, kad branduoliniai ginklai gali būti panaudoti tik invazijai ar kitos branduolinės galios atakai atremti. Tačiau pastaraisiais metais, ypač po griežtų sankcijų, kurias Jungtinės Tautos įvedė dėl sausio mėnesį įvykdyto ketvirto branduolinio bandymo, Pchenjanas ne kartą perspėjo dėl prevencinių branduolinių smūgių Pietų Korėjai ir netgi Jungtinėms Valstijoms.

"Kim šeimos išlikimas glaudžiai susijęs su branduoliniais ginklais, nes jie padeda įteisinti paveldėtą K.Jong Uno valdžią ir atbaidyti jo užsienio priešininkus", – komentavo Šiaurės Korėjos saugumo klausimų ekspertas Alexandre‘as Mansourovas.

Vis dėlto, pasak analitikų, Šiaurės Korėja kol kas neturi pajėgumų grasinti branduoliniais ginklais kitoms valstybėms.

Pchenjanas turi raketų, kurios galėtų skraidinti kovines galvutes iki artimiausių šalių, tačiau abejojama, kad Šiaurės Korėjos turimas branduolinis užtaisas būtų sumažintas iki reikiamo dydžio. Be to, ekspertai labai skeptiškai vertina galimybę, kad Šiaurės Korėja galėtų grasinti Jungtinėms Valstijoms. Šioms technologijomis ištobulinti reikia daug laiko.

Imperialistų pavojus

Pastarąjį kartą Komunistų partijos suvažiavimas Šiaurės Korėjoje įvyko 1980 m., kai K.Jong Unas dar nebuvo gimęs. To suvažiavimo metu jo tėvas Kim Jong Ilas buvo patvirtintas valstybės įkūrėjo Kim Il Sungo, dabartinio lyderio senelio, įpėdiniu.

Vėliausias valdžios perėmimas įvyko mirus Kim Jong Ilui 2011 m. gruodį, o jaunasis lyderis uoliai ėmėsi stiprinti savo pozicijas ir kurti savą paveldą kaip Kim valdančiosios šeimos paveldėtojas.

Analitikų nuomone, vienas iš jo pagrindinių jo žingsnių buvo pakeisti tėvo doktriną "armija – pirmiau visko" (songun) į jau minėtą byungjin – ekonomikos ir branduolinio arsenalo paralelinio vystymo politika.

Įdomu, kad Šiaurės Korėjos Komunistų partijos kongresas išsakė palaikymą padalyto Korėjos pusiasalio susivienijimui.

Vis dėlto čia pat partijos pranešime buvo pridurta, kad Pchenjanas reaguos, jeigu Pietų Korėja inicijuos karą.

"Jeigu Pietų Korėjos vyriausybė pasirinktų karą, negailestingai nušluotume prieš taikų suvienijimą nusistačiusias jėgas", – buvo teigiama partijos suvažiavime patvirtintame dokumente.

Drauge pabrėžtas argumentas, kad branduolinį ginklavimąsi skatina priešiška Jungtinių Valstijų politika.

Suvažiavimas pareiškė, kad branduolinių ginklų programa bus vykdoma, "kol imperialistai toliau kels branduolinę grėsmę".

Tarptautinė reakcija

Pietų Korėjos pareigūnai skeptiškai žvelgė į kaimyninės šalies iniciatyvas, ypač dėl branduolinio ginklo ir susivienijimo.

Seulo vyriausybė pažymėjo, kad teiginiai apie įsipareigojimus neplatinti branduolinio ginklo absurdiški.

"Nėra absoliučiai jokio nuoširdumo jų kalbose. Juk jie skelbiasi esantys branduolinė valstybė ir rengia branduolines bei raketų provokacijas", – pažymėjo Gynybos ministerijos atstovas Moon Sang-gyunas.

Jo teigimu, Šiaurės Korėjos Komunistų partijos suvažiavimas tik patvirtino Pchenjano nusiteikimą stiprinti savo branduolinį arsenalą, o Seulas toliau stengsis atremti tas ambicijas sankcijomis ir spaudimu.

Pietų Korėjoje esanti Suvienijimo ministerija taip pat atmetė Pchenjano pareiškimus, sakydama, kad K.Jong Uno kalbos apie dvišalių santykių gerinimą tėra propaganda be jokio nuoširdumo.

Šiaurės Korėjos sąjungininkė Kinija pasveikino K.Jong Uną, kuris suvažiavimo metu buvo paskelbtas Komunistų partijos pirmininku.

Kinijos prezidentas Xi Jinpingas nusiuntė laišką Šiaurės Korėjos lyderiui, kuriame teigiama, kad Kinijos ir Šiaurės Korėjos ryšiai – labai reikšmingi abiem šalims.

Tiesa, analitikų teigimu, Pekino ir Pchenjano santykiai šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus. Suvažiavime, kuris rengiamas vos kartą per kelis dešimtmečius, nebuvo nė vieno oficialaus Pekino atstovo.

Pavyzdžiui, 1980 m. vykusiame Darbininkų partijos suvažiavime dalyvavo didelė Kinijos delegacija, kuriai vadovavo tuometis oficialus Kinijos valstybės vadovas, dabar jau miręs Li Xiannianas.

Pekinas – pagrindinis Šiaurės Korėjos diplomatinis gynėjas ir teikia jai ekonominę pagalbą, kuri šaliai yra gyvybiškai būtina dėl jai taikomų griežtų tarptautinių sankcijų.

Tačiau dvišaliai ryšiai, kurie anksčiau buvo itin glaudūs, pastaraisiais metais pašlijo senkant Pekino kantrybei dėl Pchenjano nenoro pažaboti savo branduolinio ginklavimosi ambicijų.

Kinija pritarė naujoms JT sankcijoms Šiaurės Korėjai, kurios buvo patvirtintos po sausį Pchenjano įvykdyto branduolinio bandymo ir yra griežčiausios baudžiamosios priemonės, paskelbtos šiai komunistinei valstybei. Esama ženklų, kad Kinija vykdo šias priemones.

Nepaisant to, Pekinas linkęs laikytis atsargesnės pozicijos kaimyninės šalies atžvilgiu, kadangi būgštauja, kad, smarkiau spaudžiant, K.Jong Uno režimas gali žlugti, o tai sukeltų chaosą Kinijos pašonėje ir tada jėgų pusiausvyra regione pakryptų į Jungtinių Valstijų pusę.