Interneto laisvė pasaulyje mažėjo penktus metus iš eilės, vis daugiau vyriausybių stiprinant elektroninį šnipinėjimą ir slopinant disidentų pastangas naudotis tinklaraščių kūrimo priemonėmis arba socialiniais tinklais, rodo trečiadienį paskelbti apklausos rezultatai.

Nevyriausybinės priežiūros organizacijos „Freedom House“ kasmetiniame pranešime sakoma, kad padėtis ypač pablogėjo Artimuosiuose Rytuose, kur yra eliminuojama per Arabų pavasarį pasiekta pažanga.

„Freedom House“ konstatavo, kad žodžio laisvė internete sumažėjo 32 iš 65 šalių, vertintų nuo 2014 metų birželio, o „pastebimas pablogėjimas“ fiksuotas Libijoje, Prancūzijoje ir Ukrainoje.

Tyrėjai nustatė, kad 61 proc. pasaulio žmonių gyvena šalyse, kur vyriausybės, kariuomenės arba valdančiosios šalies kritika yra cenzūruojama.

58 proc. gyvena šalyse, kur tinklaraštininkai arba kiti asmenys buvo įkalinami dėl dalijimosi internete turiniu, susijusiu su politiniais, socialiniais ir religiniais reikalais, sakoma ataskaitoje „Laisvė tinkle 2015“ (Freedom on the Net 2015).

Išryškėjo nauja kryptis: daugelis vyriausybių, siekiančių cenzūruoti oponentų skelbiamą turinį, nukreipė savo pastangas į interneto platformas, spausdamos bendroves, tokias kaip „Google“, „Facebook“ ir „Twitter“, pašalinti tą turinį, nurodoma studijoje.

„Vyriausybės vis labiau spaudžia asmenis ir privatųjį sektorių sušvelninti arba ištrinti įžeidžiamą turinį, užuot kliaudamosi blokavimu ir filtravimu“, – sakė „Freedom House“ projektų direktorė Sanja Kelly (Sania Keli).

„Jie žino, kad paprasti vartotojai tapo labiau technologiškai išprusę ir dažnai sugeba apeiti valstybės vykdomą blokavimą“, – pridūrė ji.

„Freedom House“ sakė, kad 14 iš 65 šalių vyriausybės per pastaruosius metus priėmė teisės aktų, numatančių intensyvesnį interneto sekimą.

Kritika Prancūzijai

Ataskaitoje sakoma, kad interneto laisvė Prancūzijoje sumažėjo, nes buvo įvesta naujų suvaržymų turiniui, kuris gali būti laikomas „teisinančius terorizmą“, taip pat priimtas naujas elektroninio sekimo įstatymas.

Dokumente pažymima, kad Prancūzijoje priimti „didelio masto teisės aktai reikalauja, kad telekomunikacijų transliuotojai ir paslaugų teikėjai, be kita ko, įrengtų „juodąsias dėžes“, leidžiančias vyriausybei rinkti ir analizuoti metaduomenis jų tinkluose“.

„Freedom House“ pridūrė, kad Libijoje stebimas „nerimą keliantis smurto prieš tinklaraštininkus padidėjimas, nauji politinės cenzūros atvejai ir didėjančios interneto bei mobiliojo ryšio paslaugų kainos“.

Tuo tarpu Ukrainoje vykdoma „daugiau teisminių persekiojimų už turinį, kritikuojantį vyriausybės politiką, taip pat prorusiškų sukarintų grupuočių padidėjęs smurtas prieš vartotojus, kurie skelbia proukrainetišką turinį rytiniuose regionuose“.

Ataskaitoje sakoma, kad dauguma šalių Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, kur 2010–2011 metų Arabų pavasario revoliucijas iš dalies paskatino aktyvistų kampanijos socialiniuose tinkluose, dabar imasi griežtų veiksmų prieš vyriausybės kritikus.

„Freedom House“ kaip pavyzdį pateikė viena atvejį Maroke, kur policija suėmė trims mėnesiams 17-metį reperį Othmaną Atiqą (Osmaną Atiką), kuris kritikavo valdžią internete skelbiamuose vaizdo įrašuose. Organizacija pažymėjo, kad kiti režimai tame regione tinklaraštininkams skirdavo „viešų nuplakimų“.

Iš viso 18 šalių buvo pripažintos „laisvomis“ virtualiojoje erdvėje, 28 – „iš dalies laisvomis“, o 19 – „nelaisvomis“.

Iš 65 tirtų šalių didžiausią interneto laisvę užtikrina Islandija, taip pat Estija, Kanada, Vokietija, Australija, JAV ir Japonija.

Žemiausią pozicija šiame sąraše užėmė Kinija, kurioje padėtis pripažinta blogesne negu Sirijoje ir Irane. Į šalių, kuriose interneto laisvės labiausiai suvaržyta, penketuką taip pat pateko Kuba ir Etiopija.

Lietuvos ir Latvijos tarp šios organizacijos tirtų šalių nebuvo.

„Freedom House“ savo ataskaitoje išsakė ypatingą susirūpinimą dėl įstatymų ir politikos, reikalaujančios, kad interneto bendrovės išsaugotų vadinamuosius metaduomenis – informaciją apie vartotojų veiklos internete laiką, kilmę ir kryptį – kaip dabar yra nustatyta Prancūzijoje.

„Pripažindami, kad tie įstatymai dažnai būna sumanyti kaip pagalba teisėsaugai tiriant nusikaltimus ir grėsmes saugumui, JT Žmogaus teisių komitetas, specialusis pranešėjas žodžio laisvės srityje ir kiti subjektai pripažino, kad tie reikalavimai savaime varžo visų teises į privatumą tokiu būdu, kuris yra neproporcingas skelbiamiems tikslams“, – sakoma ataskaitoje.

„Tačiau daugelis šalių, tarp jų demokratinių, nusprendė išlaikyti arba išplėsti tokias taisykles“, – pridūrė „Freedom House“.