Dešifruojant „Enigmą“

Jaunieji Kembridžo inteligentai, įsilieję į britų slaptųjų tarnybų aruodus, buvo be galo naudingi SSRS politinei policijai, tačiau penktasis penketuko narys, iš dirbančiųjų luomo kilęs J. Cairncrossas, sovietams buvo bene pats vertingiausias, mat jam Antrojo pasaulinio karo metais (1939–1945) pavyko įsidarbinti vadinamajame Bletchley parke (angl. Bletchley Park), t. y. objekte, kuriame susirinkę gabiausi matematikai bei galvosūkių mėgėjai dieną naktį laužė galvas, siekdami perprasti „Enigma“ pramintą legendinį vokiečių šifravimo aparatą.

Šiuo metu yra žinoma, kad 1943 m. vokiečiams rengiant operaciją „Citadelė“ (vok. „Unternehmen Zitadelle“), iš Bletchley parko sovietus pasiekusi svarbi informacija, kuri gal ir nesuvaidinusi fatališko vaidmens Kursko kautynėse tų metų vasarą, tačiau tikrai padėjusi pakenkti Trečiojo reicho pajėgoms.

Neatmestina prielaida, kad tą informaciją sovietams nutekinęs būtent J. Cairncrossas.

Ar dirbdami sovietų slaptosioms tarnyboms jaunieji inteligentai gailėjosi to, ką darė?

Sunku pasakyti. Nuo pat 1941 m. vasaros iki 1945 m. pavasario Didžioji Britanija bei Sovietų Sąjunga buvo vienoje barikadų pusėje ir kovojo su bendrais priešais, tačiau pasibaigus pasauliniam karui, atėjo nauja Šaltojo karo (1945–1991) epocha, per kurią visas politinis klimatas apsivertė aukštyn kojomis.

Buvę priešai tapo sąjungininkais, o buvę sąjungininkai – priešais.

Nuo pasaulinio karo pabaigos dar nebuvo praėję nė keleri metai ir Kimas staiga vieną dieną susivokė besidarbuojantis specialiame 9-ajame MI6 skyriuje (ang. „Section Nine“), kurio paskirtis – organizuoti prieš Sovietų Sąjungos slaptąsias tarnybas nukreiptą veiklą.

Kieno interesams atstovavo?

1947 m. Kimas kartu su savo naująja žmona Aileen išvyko gyventi bei dirbti į Turkiją.

Pasakojama, kad tuo metu Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos siekė nuversti komunistinę Albanijos valdžią ir Maltoje rengė albanų tautybės kovotojus.

Šie turėjo infiltruotis į savo tėviškę vandeniu, oru arba žeme ir kurstyti ten neramumus, tačiau dažniausiai beveik visi jie būdavo labai greitai sučiumpami ir neutralizuojami.

Apmaudas: tiems, kas nebuvo girdėję apie Kembridžo penketuką, buvusio žvalgybininko bei rašytojo Johno Le Carre romanas „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ ir jo ekranizacijos gali atrodyti mįslingos ir neperprantamos, tačiau iš tikrųjų jį būtų galima interpretuoti kaip kartėlio persmelktą paniekos žinutę Kimui ir jo bendrams nuo buvusių kolegų. / Scanpix nuotr.

Spėjama, kad tai buvo ne kieno nors kito, o būtent sovietams tarnaujančio Kimo „nuopelnas“.

Poelgis gal ir nebuvo labai džentelmeniškas, tačiau Kimas juk atstovavo SSRS interesams britų slaptojoje tarnyboje, o ir albanų kovotojai veikiausiai nutuokė, kuo rizikuoja.

Kitas panašiu metu įvykęs dramatiškesnis pasakojimas buvo susijęs su žmogumi, kuris šiuo metu ekspertų yra prisimenamas Konstantino Volkovo pavarde.

Teigiama, kad maždaug 1945 m. vasarą sovietų slaptųjų tarnybų pareigūnu įvardinamas K. Volkovas užmezgęs ryšius su britais ir per susitikimą pasisiūlęs mainais į solidžią sumą bei politinį prieglobstį (sau ir žmonai) įduoti britams tris Didžiojoje Britanijoje sovietams dirbusius svarbius asmenis.

Vadovybė įtraukusi Kimą į šiuos „Volkovo reikaliukus“ (arba Kimas kažkaip apie juos sužinojęs) ir netrukus potencialus perbėgėlis netikėtai dingęs iš eterio.

Besibaigiant penktajam XX a. dešimtmečiui, Kimas gavo naują postą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kaip tik tuo metu vadinamajam Kembridžo penketukui iškilo tokia grėsmė, kurios nebuvo nuo pat tos dienos, kai į britus kreipėsi K. Volkovu prisistatęs asmuo.

Po didinamuoju stiklu

Tuo metu Jungtinėse Valstijose buvo vykdomas vadinamasis Venonos projektas (angl. „Venona project“), kuriuo siekta iššifruoti SSRS slaptųjų tarnybų agentų ir darbuotojų pranešimus.

Iššifravus dalį šių pranešimų, amerikiečių ir britų smalsumą itin patraukė vienas „Homeru“ įvardinamas personažas.

Jis esą susijęs su Didžiosios Britanijos užsienio reikalų tarnyba, reguliariai važinėjantis į Niujorką bei turįs Jungtinėse Valstijose reziduojančią žmoną.

Ši informacija netrukus pasiekė Kimo ausis ir jis labai greitai suvokė, kad „Homeras“ veikiausiai ne kas kitas, o jo senas geras pažįstamas D. D. Macleanas.

Situacija jau buvo labai komplikuota, tačiau tarsi problemų dar būtų negana, į Jungtines Valstijas netrukus atsibeldė dar vienas Kimo pažįstamas „diplomatas“ – Guy’us.

Šis taip pat po karo spėjo įsisukti į Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos aparatą ir vis labiau darėsi nepastovus, nepatikimas bei pernelyg giliai klimpo į alkoholio liūną.

Šnipinėjimo pasaulyje „velnio lašai“ yra dažnai naudojama universali priemonė, kurią pasitelkus galima daug ką nuveikti bendraujant su žmonėmis, tačiau neretai atsitinka dar ir taip, kad agentams bei jų kuratoriams alkoholis ima duoti daugiau žalos nei naudos.

Beveik visi į šnipinėjimą sovietams įsitraukę „penketuko“ nariai gėrė pernelyg daug, o jų gyvenimus tyrinėję ekspertai iki šiol negali užmiršti atvejo, kaip Guy’us, nežinia ar dėl girtumo, ar dėl pagirių, norėdamas perduoti sovietams svarbią informaciją, išbarstė visą šūsnį slaptų dokumentų kažkokiame bare, klube ar kavinėje ant grindų.

Guy’aus ir jo tikrųjų darbdavių laimei tą kartą viskas baigėsi be dramatiškesnių pasekmių.

Apklausti taip ir nespėjo

Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos ruošėsi apklausti D. D. Macleaną, tačiau tardymo išvakarėse jis dingo kaip į vandenį kartu su Guy’umi.

Šiuo metu yra žinoma, kad tomis dienomis jie drauge paspruko į Prancūziją, o iš ten galiausiai nuvyko į Sovietų Sąjungą.

Teigiama, kad D. D. Macleano gyvenimas SSRS buvęs visai neblogas ir jis sugebėjęs prisitaikyti prie tenykščio klimato, o štai Guy’aus ten laukusi nyki ir niūri nuobodžiaujančio bei degraduojančio alkoholiko dalia.

Po Donaldo ir Guy’aus dingimo įtarimų debesis ėmė telktis ties Kimu, mat šis juos pažinojęs ir, kaip manoma, galėjęs įspėti apie gresiantį demaskavimą.

Jis buvo priverstas pasitraukti iš MI6, o neturint prieigos prie vertingos informacijos, jo kaip sovietų šnipo karjera taip pat iš esmės buvo baigta.

Sutuoktinė: R. Puchova-Philby, KGB šnipo brito K. Philby’io žmona, stebi „Sotheby’s“ aukcione parduodamus asmeninius daiktus iš jos vyro buto Maskvoje, 1994 m. / Scanpix nuotr.

Netekęs tarnybos, jis vėl bandė dirbti žurnalistu, o po žmonos ir vaikų motinos Aileen mirties (1957) galiausiai susituokė su moterimi vardu Eleanora.

Tuo metu jis dažniausiai bastydavosi po Artimuosius Rytus bei reziduodavo Beirute (Libanas), depresija ir alkoholis buvo tapę jo artimais gyvenimo palydovais.

Didžiosios Britanijos valdžios įtarimai dėl Kimo darbo sovietams tik didėjo, tačiau nei jam, nei kitiems taip ir nebuvo pateikti oficialūs kaltinimai, mat vieną 1963 m. sausio dieną Kimas paliko Eleanorą Beirute ir slapta išvyko į Sovietų Sąjungą.

Vaikai tėvo nesmerkė

Sutikimas Maskvoje nebuvo toks malonus, kokio veikiausiai Kimas tikėjosi, tačiau pavadinti jo absoliučiai atšiauriu taip pat nereikėtų.

SSRS valdžia jį atidžiai ir kiek įtariai stebėjo, tačiau tuo pat metu jam buvo suteiktos gana patogios galimybės gyventi ir dirbti intelektinį darbą.

Jis visada turėjo progų pavalgyti ar išgerti, o netrukus šalia jo atsirado dar ir ketvirtoji moteris Rufina Ivanovna Puchova (1932–2021).

Politiškai korektiški ekspertai visada kalba apie ją taip, tarsi ji Kimo gyvenime būtų atsiradusi natūraliai, tačiau prielaidos, kad tikrasis jos gyvenimo darbas buvo „prižiūrėti“ britą, taip pat nereikėtų atmesti.

Donaldui, Guy’ui ir Kimui pabėgus į SSRS, įtarimai galiausiai pasivijo ir kitą jų pažįstamą A. F. Bluntą.

Teigiama, kad šis esą palūžęs ir mainais į amnestiją sutikęs papasakoti viską, ką žino.

Penktasis „būrio“ narys J. Cairncrossas veikiausiai taip pat padaręs tą patį, mat tolesnis jo gyvenimas Senajame žemyne taip pat prabėgęs gana ramiai, o kalbos apie jo išdavystę rūpėjusios nebent smalsiems tyrinėtojams ir įkyriems žurnalistams.

Pasakojimas apie Kembridžo penketuko narių poelgius giliai sukrėtė Didžiąją Britaniją, tačiau Kimo vaikai savo tėvo sprendimų viešumoje nėra linkę smerkti (bent jau per pokalbius su žurnalistais).

Jis jiems visada išliks jų tėvu, t. y. šnipu, kuris juos mylėjo.