Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje: prestižinė ir reikalinga

Nuomonė, jog Vokietijoje jau pusšimtį metų gyvuojanti lietuvių Vasario 16-osios gimnazija, šiandien esą skirta tik Lietuvos turčių ir žymių politikų vaikams, subliuško it muilo burbulas. Nuvykusi ten įsitikinau, jog ši mokykla reikalinga įvairiausio likimo vaikams – pirmiausiai tiems, kurių tėvai užsienyje vargingai užsidirba kasdienę duoną.

Lietuvių išgarsintas užkampis

Jei ne Vasario 16-osios gimnazija, vargu, ar kas nors Vokietijoje (Lietuvoje – juolab), žinotų Hiutenfeldą, mažą kaimelį pietvakarių Vokietijoje, atrandamą tarp dviejų didelių miestų – Frankfurto ir Haidelbergo.

Pravažiuojančių akis patraukia nebent Renhofo pilis su senu parku – toji pilis, kurią 1953-aisiais visiškai atsitiktinai (tenkino kaina) nusipirko Vokietijos lietuvių bendruomenė (paėmusi banko paskolą), siekianti čia įkurti lietuviškąją gimnaziją, mat buvusioji nebeteko patalpų.

Regis, Hiutenfeldui pasisekė, kad čionai koją įkėlė lietuviai.

“O kiek čia buvo visokiausių įžymybių – pradedant prezidentais ir baigiant kardinolais”, - pasakojo ilgametis mokyklos direktorius Andrius Šmitas.

“Kai vidurnaktį Hiutenfelde užtraukiame Lietuvos himną, nemanau, kad ramybę dievinantys vokiečiai džiaugiasi gimnazijos kaimynyste, - nebuvo linkę susireikšminti gimnazistai, nutylėję apie savo “žygius”. - Būkite tikri, - tvirtino jie, - Hiutenfeldas žino, kas yra Lietuva ir lietuviai.”

Per didžiąsias šventes Renhofo pilies bokšte suplevėsuoja trispalvė, kurią kiekvieną sekmadienį gimnazistai iškelia mokyklos kieme. Toje pačioje pilyje įrengtoje Lietuvos šventųjų koplyčioje kas sekmadienį vyksta lietuviškos katalikų pamaldos (katalikiškoji gimnazija turi savo kapelioną).

Mokinių reikmėms pilyje įrengta biblioteka ir muzikos kabinetas, nors didžiuma pilies patalpų skirtos reprezentacijai (trys aktų salės retsykiais išnuomojamos ir vestuvėms). Pilyje, be kita ko, yra Lietuvos kultūros instituto Vokietijoje būstinė su turtinga biblioteka, kurią sudaro Vokietijoje gyvenusių lietuvių palikimas. Ieškojusi kuklios mokyklos su lietuvišku užrašu, svečioje šaly atradau turtingą pasaulį, pramintą lietuviška sala Vokietijoje.

Moksleivių bendruomenė – marga

Mokykla, kurioje šiuo metu mokosi per šimtą lietuvių ir devyniasdešimt vokiečių, pasak direktoriaus, jau tapo per ankšta. O bendrabutyje gyvena tik 73 vaikai, įsikūrę erdviuose dviviečiuose kambariuose. Mergaičių ir berniukų korpusai – atskiri. Sovietmečio bendrabučius menantys gimnazistų tėvai galėtų tik pavydėti puikių gyvenimo sąlygų savo vaikams. Vakarietiškas standartas, tačiau be nereikalingos prabangos.

Pasak direktoriaus A. Šmito, vieno moksleivio išlaikymas bendrabutyje (gyvenimas, maitinimas, draudimas) mokyklai kainuoja 750 eurų per mėnesį. Mokinių tėvai moka 464 eurus. Dar reikėtų pridėti privalomą 95 eurų mokestį už mokslą (gimnazija yra privati) ir susidarys 559 eurai per mėnesį. Įspūdinga suma, kurios Lietuvoje pakaktų išmaitinti visą šeimą.

“Bėda, kad Vokietija – brangus kraštas, kuriame labai aukštas pragyvenimo lygis. Lietuvai čia viskas atrodo brangu, kai sudėlioji pinigėlius, jų vos užtenka”, - svarstė direktorius. Paklaustas, kas išgali Lietuvoje leisti vaiką į tokią brangią mokyklą, direktorius atsakė – turtingieji, turintys gerai apmokamą darbą arba verslą. Jie investuoja į savo vaikus tikėdamiesi, jog šie vėliau studijuos Vokietijoje ir susiras gerus darbus. Tokių – tik 30 iš 200 moksleivių. Tarp jų, tiesa, nepavyko aptikti dabartinių parlamentarų vaikų. Užstrigo tik dvi žymesnės pavardės: žurnalistės Dalios Kutraitės-Giedraitienės sūnus, poeto Justino Marcinkevičiaus anūkė...

Trečdalį besimokančiųjų, sudaro iš Lietuvos į Vokietiją atvykusių gyventi ir dirbti lietuvių vaikai, kuriems svarbu greitai išmokti vokiškai, taip pat nepamiršti lietuvių kalbos. Šiems, pasak direktoriaus, gimnazija labiausiai reikalinga. Neretai tai – vargingųjų tėvų, juodai ir sunkiai dirbančių Vokietijoje, atžalos.

Kita dalis moksleivių – iš nuo seno įsitvirtinusių Vokietijoje lietuvių šeimų. Jiems svarbu – gimnazijoje išmokti lietuviškai. O vokiečiai savo vaikus į Vasario 16-osios gimnaziją leidžia (ir moka pinigus) todėl, jog ši mokykla turi gerą vardą, čia nesą didesnių problemų - tokių, kaip narkotikai.

Vokiečiams taip pat įdomus tarptautinis auklėjimas: vienoje klasėje mokosi ir lietuviai, ir vokiečiai, apie pusę mokytojų yra lietuviai, kiti – vokiečiai.

Vokietijos parama – svarbiausia

Penkeri metai, kai lietuvių mokykla tapo pripažinta Vokietijos valstybės dvikalbe gimnazija – lygiai tiek laiko joje mokosi vokiečių vaikai. Norint gauti šį statusą ir paramą, buvo būtina, kad mokykloje mokytųsi ne mažiau kaip 20 procentų vokiečių iš artimiausios apskrities. Šiuo metu Heseno žemės vyriausybės parama sudaro daugiau nei pusę gimnazijai būtinų lėšų, o Lietuvos Vyriausybė finansuoja tik lietuvių kalbos pamokų dėstymą. Vis dar svarbi gimnazijai užsienio lietuvių parama, ateinanti iš Čikagoje (JAV) veikiančio Lietuvių fondo bei privačių aukotojų.

Nors direktorius A. Šmitas tvirtino sunkiai suduriąs galą su galu, tačiau apie gimnazijos uždarymo grėsmę net neužsiminė (latviai panašią gimnaziją sunaikino prieš 8 metus). Jis dargi garsiai pasvarstė, jog laikas būtų mokyklą plėsti rekonstruojant vieną iš menkaverčių statinių.

Mato didesnes galimybes

“Ši vieta pasaulyje yra labai svarbi, nes čia lietuviai nori ir gali išlaikyti lietuvišką kultūrą”, - apie gimnaziją “Klaipėdai” kalbėjo Jonas Ignas, studentas žurnalistas iš Argentinos, kuris gavo Lietuvių fondo Čikagoje stipendiją ir į Vasario 16 gimnaziją atvyko mokytis lietuvių kalbos. Lietuvių kilmės Jonas Ignas sakė, jog senelių kalbos jam prireiks dirbant Argentinoje, lietuviškoje radijo valandėlėje, kur jis rengia reportažus apie Lietuvą.

Kitas to paties fondo stipendininkas, 20-metis Helderris Šližys iš Brazilijos, kalbėjo norįs gimnazijoje išmokti lietuviškai dėl savęs, jo tikslas – Lietuvoje savo šaknis surasti ir bendrauti su giminaičiais.

Audrius Makauskas, kurio tėvai – Seinų krašto lietuviai, gimė ir mokėsi Varšuvoje, lenkiškoje mokykloje, nes lietuviškų ten nėra. Prieš trejus metus atvykęs į Vasario 16-osios gimnaziją, jis išmoko vokiečių kalbą ir laiko tai didele vertybe. Anot jo, šiandieninėje Europoje privalu mokėti mažiausiai tris užsienio kalbas. Andrius žada studijuoti Vilniuje.

Artiomui Opermanui, kaip ir jo jaunesniajai seseriai, Vasario 16-osios gimnazija – vienintelė galimybė baigti vidurinį mokslą Vokietijoje ir vėliau studijuoti universitete. Jo šeima pernai iš Lietuvos pasitraukė į Vokietiją pasinaudojusi Pavolgio vokiečiams suteikta teise grįžti į namus.

Gražvydas Žeimys iš Vilniaus į Hiutenfeldą atvyko panoręs išmokti vokiškai, o vėliau studijuoti Vokietijoje. “Esu tikras, jog su vokišku diplomu atsiveria didesnės profesinės galimybės”, - sakė jaunuolis. Jo nuomone, mokymo sistema Vokietijoje yra geresnė nei Lietuvoje, dėstomi dalykai labiau siejami su praktika, todėl yra įdomiau.

Lietuva – šventas vardas

Daugeliui knieti palyginti, kur – Lietuvoje ar Hiutenfelde - yra aukštesnis mokymo lygis.

Audronė Ručienė, gimnazijos bendrabučio vedėja, yra įsitikinusi, jog toks lyginimas nieko neduoda. Šioje gimnazijoje – vakarietiški darbo metodai, čia vertinamas mokinio aktyvumas ir sugebėjimas savarankiškai dirbti. Lietuvoje vis dar svarbu pažymiai. Bendrabučio vedėja pastebėjo, jog ši mokykla netinka nesugebantiems savarankiškai gyventi vaikams. Pasak jos, iš Lietuvos į Hiutenfeldą mokytis atvyksta labai tvirto charakterio, aiškiai gyvenimo tikslą matantys jaunuoliai.

“Šios mokyklos išskirtinis bruožas ir sena tradicija – bendruomenės šeimyninis gyvenimas: kartu išgyvenamas džiaugsmas, pirmoji meilė, o kartu – nelaimės ir liūdesys”, - kalbėjo A. Ručienė. Ji įvardijo dar vieną neįkainojamą dalyką – vaikuose atsirandantį artimųjų ir savojo krašto ilgesį. Tėvų namai jiems tampa brangesni, o Lietuva, pasak vienos gimnazistės, šventa žemė. Čia niekam neateina į galvą pasišaipyti iš draugo, vilkinčio tautinį kostiumą arba iš sekmadienio ritualo pakeliant Lietuvos vėliavą.

“Atvykę į Vokietiją, lietuviai dažnai bando suvokietėti, nori nuslėpti savo tautybę. Mes ugdome priešingai: turi ne gėdytis, o didžiuotis, jog esi lietuvis”, - tvirtino 23-ečius metus gimnazijai vadovaujantis Andrius Šmitas. Jis sakė, kad sovietmečiu turėtą lietuvybės puoselėjimo misiją gimnazija jau yra atlikusi. Šiandien svarbiausia – Europos dvasia auklėti vaikus bei Vakaruose atstovauti Lietuvai.

Vasario 16-osios gimnazija vis dažniau įtraukiama į Europos Sąjungos populiarinimo renginius. Ne kartą lietuviškais šokiais ir dainomis gimnazistai Lietuvą pristatė Strasbūre, Europos Parlamento rūmuose.

Mokinys – misionierius iš Afrikos

“Einšteinų neturime, tačiau reta gimnazija jų turi”, - nebuvo linkęs pernelyg išaukštinti gimnazijos absolventų direktorius A. Šmitas. Jis kalbėjo, jog daugelis baigusiųjų lieka studijuoti Vokietijoje, tačiau vėliau nemažai jų sugrįžta į Lietuvą, atstovauja vokiškoms kompanijoms arba dirba vienaip ar kitaip susijusį su Vokietija darbą.

Anot A. Šmito, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, atsiranda naujas veiklos laukas Vokietijoje aukštąjį mokslą įgijusiems lietuviams.

Kalbėdamas apie absolventų likimus, vieno garsaus, pasaulyje žinomo lietuvio pavardę direktorius ištarė su ypatinga pagarba: “Katalikų kunigas misionierius Hermanas Šulcas yra mūsų mokyklos pažiba. Jis buvo gimnazijos mokinys, bendrabučio vedėjas, o vėliau – kapelionas”.

Aną įsimintiną vakarą, kai Hiutenfelde lankėsi šių eilučių autorė, kunigas Hermanas Šulcas gimnazijoje šventė savo 60-metį. Į savo namus (taip kunigas pavadino Vasarios 16-osios gimnaziją) jis sugrįžo trumpam iš Afrikos kartu su Ruandos vaikais, kuriuos jis surinko iš pabėgėlių stovyklų jų tėvynėje. Lietuvis kunigas, Afrikoje veikiantis kaip misionierius, gimnazistams pasakojo apie žiaurų pilietinį karą Ruandoje ir nuostabius Afrikos žmones. Vaikai, kurių akyse buvo nužudyti jų artimieji, neprarado gebėjimo džiaugtis – jie šoko, dainavo ir bendravo su gimnazistais.

Klaipėdoje gimęs Hermanas Šulcas misionieriška veikla šiandien geriau žinomas Vokietijoje, Prancūzijoje ar Italijoje nei savo tėvynėje - Lietuvoje. Prieš porą metų, atsiėmęs tėvų žemę Kėkštų kaime, Kretingos rajone, H. Šulcas įkūrė Jaunimo sodybą Lietuvos šiukšlynų vaikams. Deja, pasak kunigo, Lietuvoje mažai kam įdomi jo veikla. “Hiutenfelde jaučiuosi kaip namie. Čia yra nuostabi atmosfera, šiltas bendravimas, tarsi visi būtų giminės, - kalbėjo kunigas H. Šulcas ir pridūrė: - Didelė lietuvių privilegija turėti tokią mokyklą užsienyje.”

Po kelių dienų, praleistų Vasario 16-osios gimnazijoje, Hiutenfeldas nebeatrodė nuobodus užkampis kryžkelėje, tačiau labai brangi žemės pėda kiekvienam lietuviui.