Pagaliau Vokietija pasirengusi patvirtinti naująją vyriausybę. Po penkis mėnesius trukusių politinių nesutarimų, Vokietijos socialdemokratai (SPD) ir Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) kartu su savo bavariškąja seserimi Krikščionių socialine sąjunga (CSU) pagaliau suformavo vyriausybės koaliciją. Tačiau politiniuose debatuose, vedusiuose šio svarbaus susitarimo link, vienas aspektas vis dėlto liko nepaliestas, įsitikinusi komentaro autorė.

Ragina žvelgti toliau vidaus reikalų

Vokietija ilgai mėgavosi privilegija dėtis tuo, kuo ji iš tikrųjų nėra – maža šalimi. Pernykščių rinkimų laikotarpiu nevyko praktiškai jokių viešų diskusijų apie Europos Sąjungą ir tai, koks vaidmuo joje tenka Vokietijai. Šalies kanclerės Angelos Merkel lyderystė nuomonių apklausose tik patvirtino, kad Vokietijos rinkėjai nenori būti varginami diskusijų apie Europos ateitį. Tuometis SPD lyderis Martinas Schulzas, nepaisant, kad prieš tai ėjo Europos Parlamento pirmininko pareigas, taip pat visą dėmesį skyrė beveik vien tik šalies vidaus reikalams.

Vokietija ilgai mėgavosi privilegija dėtis tuo, kuo ji iš tikrųjų nėra – maža šalimi.

Tačiau po to, kai JAV prezidento rinkimus laimėjo Donaldas Trumpas, savo reformų darbotvarkę paskelbė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Jungtinė Karalystė nusprendė pasitraukti iš Europos Sąjungos, vokiečiai susimąstė. Su daugybe jai iškilusių uždavinių Europa susitvarkys tik tuo atveju, jei Vokietija ryšis permąstyti kai kuriuos savo pasenusius įsitikinimus, rašo S. Besch. Jos nuomone, Vokietijai reikia aiškios europinės darbotvarkės – tokios, kuri priverstų ją atsisakyti mažai valstybei būdingos pasaulėžiūros.

Žinoma, tam tikri Vokietijos istorijos ypatumai ir politinės preferencijos iš dalies riboja vyriausybės (ir šios, ir bet kurios kitos) laisvę rinktis. Tačiau naujoji šalies vyriausybė dar tikrai gali žengti bent kelis realistiškus žingsnius, pasitarnausiančius Europos ir visuotiniam labui. Ar naujoji koalicija išdrįs imtis šios užduoties?

Nauja Europos varomoji jėga

CDU/CSU ir SPD koalicijos susitarimo skyrius, kuriame kalbama apie Europą, Vokietijoje vertinamas kaip atsakas į E. Macrono pasiūlymus dėl euro zonos reformos. Tačiau tiems, kurie tikėjosi esminių ekonomikos politikos pokyčių, greičiausiai teks nusivilti, teigia S. Besch. Gali būti, kad naujoji vyriausybė imsis aptarinėti šios ES reformos įgyvendinimą bendrų Prancūzijos ir Vokietijos pastangų pagrindu, tačiau mažai tikėtina, kad ji pritars pasiūlymams dėl skolos pasidalijimo ar didelės apimties bendro biudžeto sudarymo.

Tačiau ji galėtų ir turėtų imtis kitų priemonių. Vokietija, anot straipsnio autorės, galėtų pritarti minčiai (ir net aktyviai ją palaikyti), kad nacionaliniu lygmeniu fiskalinė politika turėtų būti labiau anticikliška. Ji taip pat turėtų liautis stabdžiusi euro zonos bankų sąjungos projekto įgyvendinimą, o kapitalo rinkų sąjungos sukūrimą ji turėtų įvardyti kaip aukštą politinį prioritetą. Ji galėtų ryžtingai paremti Europos indėlių garantijų sistemą ir prisidėti prie bendros fiskalinio stabilumo priemonės sukūrimo euro zonos Bendram pertvarkymo fondui, kurio paskirtis – įsitraukti tuo atveju, jei bankus ištiktų griūtis ir jie būtų likviduojami. Eidama šia kryptimi, ji galėtų daugiau dėmesio skirti nuodugniam Europos bankų sistemos išvalymui, pradedant visų pirma nuo Italijos, ir pasirūpinti, kad būtų sugriežtintos kreditorių gelbėjimo privačiomis lėšomis taisyklės.

Vokietija turi pradėti tvarkytis ir su nemažu savo santaupų pertekliumi, kuris didžiausiai Europos ekonomikai anaiptol nenaudingas, mano rašinio autorė. Siekdama paskatinti vartojimą, Vokietija turi mažinti mokesčių naštą mažas pajamas gaunantiems dirbantiesiems. Vokietijos darbo rinkoje veikiantys subjektai daugeliui paslaugų sferos darbuotojų neužtikrina pakankamos derybinės galios ir apsaugos, taip suformuodami vieną didžiausių žemo atlyginimo sektorių Europoje. Taupantiems vokiečiams praverstų valstybinis turto fondas (su nedideliais įkainiais), kuris galėtų smarkiai padidinti kapitalo investicijų kiekį tiek pačioje Vokietijoje, tiek už jos ribų, o kartu ir sumažinti saugių tarptautinių aktyvų paklausą tarp vokiečių.

Siūlo atsisakyti mažo deficito politikos

Atsižvelgiant į tai, kad finansų ministerija atiteko SPD žinion, tikėtina, kad daugiau dėmesio bus skiriama valstybės investicijoms, o ne mokesčių apkarpymui ir tolesniam valstybės skolos mažinimui. Vokiečius jau pradeda varginti ištisus dešimtmečius įgyvendinama mažo biudžeto deficito politika. Šalies konstitucijoje įtvirtinta fiskalinė taisyklė, dar žinoma kaip „skolos stabdys“, neužkerta kelio valstybei išleisti daugiau. Jei išaugus privačių ir viešųjų investicijų kiekiui ekonomika kiek ir perkaistų, atsirastų galimybė padidinti atlyginimus ir importo paklausą, o tai savo ruožtu galbūt padėtų sumažinti Vokietijos einamosios sąskaitos perteklių, svarsto S. Besch.

Vokietija galėtų labiau pasistengti, kad likusi Europa aktyviau Pasaulio prekybos organizacijoje kovotų už socialines teises, aplinkos apsaugą, sąžiningą apmokestinimą ir aukštesnius politinius standartus.

Naujoji Vokietijos vyriausybė turėtų imtis plėtoti ir naują prekybos politiką – tokią, kuri pripažintų ne tik Vokietijos, bet ir Europos Sąjungos ekonominę įtaką ir būtų pasirengusi ja pasinaudoti labiau strateginiais tikslais. JAV prezidento D. Trumpo administracijos tonui darantis vis labiau protekcionistiniam, Vokietija įgyja puikią galimybę užpildyti laisvą vietą. Netrukus JAV ketina pradėti taikyti naujus muitų tarifus visam plieno ir aliuminio importui, ir į tai Europa turi atsakyti ryžtingai.

Turi galios daryti įtaką ir likusiai Europai

Verta paminėti, rašo S. Besch, kad Vokietijos pozicija dėl JAV ir ES transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės iki šiol buvo labiausiai orientuota į vartotojų teises ir vidaus taisyklių bei standartų apsaugą. Tačiau tokių siaurų ekonominių tikslų (jiems prioritetą galėtų teikti nebent maža šalis) toli gražu nepakanka tokio masto neohegemonijai, kokia šiandien yra tapusi Vokietija. Tas pats pasakytina ir apie perdėtai optimistinį požiūrį į gerokai atgyvenusį prekybos daugiašališkumą.

Vietoje to darbą pradedanti Vokietijos vyriausybė turi plėtoti tokią prekybos politiką, kuri remtų ekonomikos reformas ir socialinius standartus, tačiau kartu skatintų kurti rinkos ekonomiką ir laikytis teisinės valstybės principų kaimyninėse šalyse. Vokietija galėtų labiau pasistengti, kad likusi Europa aktyviau Pasaulio prekybos organizacijoje kovotų už socialines teises, aplinkos apsaugą, sąžiningą apmokestinimą ir aukštesnius politinius standartus.

Norėdami įgyvendinti šiuo pasiūlymus, Vokietijos politikai turėtų keisti debatų temas. Kaip dominuojanti euro zonos šalis, Vokietija turi užtikrinti, kad blokas būtų naudingas visiems jo nariams ir kad pasaulio ekonomikoje jis atliktų stabilizuojamąjį vaidmenį. S. Besch teigimu, Vokietija turi pagaliau pradėti galvoti apie save kaip apie vieną iš svarbiausių ekonomikos veikėjų ir atitinkamai elgtis, pageidautina – prieš naujiems ministrams įsipatoginant įprastoje rutinoje.