„Pagaliau būtų galima užbaigti A. Merkel iniciatyva visoje Europos Sąjungoje įgyvendinamą taupymo politiką, – teigė 29 metų Vokietijos socialdemokratų partijos (SPD) jaunimo organizacijos „JuSos“ vadovė J. Uekermann. – Jei socialistas laimėtų dar ir Prancūzijoje, dviem ekonomiškai galingiausioms Europos valstybėms imtų vadovauti kairiųjų proeuropinių partijų atstovai, o tai būtų aiški atsvara nacionalistinėms tendencijoms, kurios ryškėja Didžiojoje Britanijoje, kitose Europos šalyse ir JAV.“

Tačiau netgi optimistiškiausiai nusiteikę Vokietijos kairieji tokį scenarijų greičiausiai vertina kaip utopišką, ypač atsižvelgiant į tai, kad vienintelė realistiška Prancūzijos kairiųjų viltis laimėti per gegužę rengiamus prezidento rinkimus yra siejama su kandidatu, kuris teigia, kad jo politika nebus nei kairioji, nei dešinioji, ir kuris atsisako bet kokių sąsajų su Socialistų partija.

Vis dėlto praėjusią savaitę Vokietijos socialdemokratų politikai, aktyvistai ir partijos nariai leido sau pasvajoti. Nuo tada, kai sausio pabaigoje buvęs Europos Parlamento pirmininkas M. Schulzas buvo įvardytas kaip SPD kandidatas į kanclerius, partijos reitingai smarkiai išaugo, pastebi „The Guardian“ korespondentas.

Jau antrą savaitę vieno Vokietijos tyrimų instituto rengiamos apklausos duomenimis, SPD reitingai pirmą kartą per penkerius metus pasiekė 31 proc., o tai vos trimis procentais mažiau už A. Merkel vadovaujamų krikščionių demokratų rodiklį. Remiantis kitos to instituto surengtos apklausos rezultatais, jei Vokietijoje dėl kanclerio posto būtų balsuojama tiesiogiai, M. Schulzas gautų 37 proc, o A. Merkel – 38 proc. balsų. Dar viena praėjusią savaitę paskelbta apklausa rodo, kad M. Schulzo partija aplenkė konservatorius ir tapo stipriausia politine jėga šalyje.

„Mitinguose ir per kampanijos renginius matome didžiulį optimizmą, ypač tarp jaunų žmonių, – teigė J. Uekermann. – Martinas Schulzas kam nors gali atrodyti gana radikalus federalistas, tačiau jo pažiūros mūsų kartos atstovams yra artimos.“

Jo pirmtako Sigmaro Gabrielio vadovaujami socialdemokratai prisijungė prie „didžiosios koalicijos“ vyriausybės, tačiau jiems sunkiai sekėsi prisiimti nuopelnus už savo politikos iniciatyvas, pavyzdžiui, už minimalaus darbo užmokesčio įvedimą 2015 m.

M. Schulzas, kuris vietos politikoje tiesiogiai nedalyvauja nuo tada, kai buvo išrinktas Europos Parlamento nariu, turi tą privalumą, kad yra vertinamas kaip šiek tiek nutolęs nuo Berlyno politinio elito, rašo Ph. Olertmannas.

„Šiandien pakankamai tvirtai galime pasakyti, kad SPD sugebėjo užbaigti ištisą epochą, kai partija iškeldavo tokį kandidatą, kad jau iki rinkimų kampanijos pradžios būdavo aišku, jog jis pralaimės A. Merkel, – teigė Drezdeno technikos universiteto politologijos profesorius Werneris Patzeltas. – Po 12 metų A. Merkel valdymo daugeliui atsibodo jos atsargus ir reaktyvus politikos stilius. M. Schulzas netikėtai atrodo kaip tinkama alternatyva.“

Atsižvelgiant į tai, kad naujasis JAV prezidentas atvirai kritikuoja Vokietijos ekonominę ir socialinę politiką, pasigirsta balsų, kad vietoj A. Merkel pasirinktos kritikos ir atsiribojimo politikos būtina griežtesnė pozicija. Žurnale „Der Spiegel“ paskelbtame interviu M. Schulzas D. Trumpą apibūdino kaip didelę grėsmę demokratinėms vertybėms ir teigė, kad naujasis JAV prezidentas „žaidžia rizikingus žaidimus su Vakarų pasaulio saugumu.“

Paklaustas, kaip jis bendrautų su D. Trumpu, jei taptų Vokietijos kancleriu, M. Schulzas visų pirma pabrėžė liberalios Vokietijos santvarkos privalumus. „Kaip tokios šalies vadovas, turėčiau griežtai kalbėti su visais tais, kas abejoja laisvos, atviros ir tolerantiškos visuomenės modeliu“, – teigė jis.

Tačiau daugelis, įskaitant Vokietijos kairiuosius, dabartinius aukštus partijos reitingus vertina gana skeptiškai. Nepaisant to, kad po 2013 m. Vokietijos parlamento rinkimų SPD, Žalieji ir Kairioji partija drauge surinko 42,7 proc. balsų, ta santykinė dauguma ėmė irti iškart, kai centro kairės ir kraštutinės kairės partijos pamėgino įveikti nuo seno įsigalėjusį tarpusavio priešiškumą.

Naujausių apklausų duomenimis, Žaliųjų ir Kairiosios partijos reitingai sumažėjo iki 8 proc., o tai reiškia, kad visų kairiųjų partijų koalicija negautų 50 proc., kurių reikia norint suformuoti daugumos vyriausybę.

Be to, neaišku, ar M. Schulzas yra tas politikas, kuris galėtų užtikrinti, kad darbininkų klasės atstovai – tikroji socialdemokratų partijos atrama – atleistų partijai už nepopuliarius darbo rinkos pokyčius, kuriuos šio amžiaus pradžioje įgyvendino Gerhardto Schröderio vyriausybė.