Jo teigimu, Europa nebereprezentuoja piliečių laisvių ir teisių, o bendri interesai taip pat negalimi, nes visos 28 šalys galvoja tik apie save.

– Koks yra jūsų Europos apibrėžimas?

– Mano asmeniniu požiūriu, Europa – tai idėja, ne teritorija. Atvirumo idėja. Po ja glūdi universalizmo sąvoka, kuriai pagrindus padėjo dar Apšvietos epocha, Prancūzijos revoliucija. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad žmogus gali būti vokietis, lenkas, anglas, bet savo protu nebūti europietis.

Dabar matome Europoje veikiančias politines partijas, kurios yra prieš tokią atviros Europos idėją, nors savo kilme jų veikėjai yra europiečiai. Tuo pat metu matome turkų intelektualus, arabų rašytojus, kurie savo mąstysena, išsilavinimu yra šimtu procentų europiečiai. Jie tiki europine svajone. Taigi Europa – ne teritorija, o idėja.

– Keliate klausimą, ar Europa byra. Tad ar byra?

– Taip, ji jau byra. Po „Brexito“ viena pagrindinių Europos valstybių nebėra Europos Bendrijos narė. Taip pat matome, kad Europa gerai nebefunkcionuoja, neturi nuoseklios užsienio ir ekonominės politikos. Matome, kokia išbalansuota tapo Europos ekonominė situacija, nes turime bendrą rinką, o bendros politikos – ne.  Tačiau bendra rinka be bendros politikos, be bendro kontrolės mechanizmo neveikia, ir tai dabar stebime. Taip pat matome, kaip tarp daugybės politikų stiprėja nacionalistinė retorika.

Nuo pat pradžių Europa išgyveno krizes, nes tai buvo tarsi nelengvai pasiekiamas elito projektas. Tačiau dabar, pirmą kartą per mano gyvenimą, ko anksčiau negalėjau net įsivaizduoti, iškilo pavojus, kad Europos Sąjungos gali daugiau tiesiog nebelikti. Jei vyks dar daugiau apklausų ir referendumų, kurių rezultatas bus toks, kaip „Brexito“, tai gali būti ES pabaigos pradžia. Tačiau kol kas dar yra laiko kažką daryti, kad taip neatsitiktų.

– Tačiau jei pažvelgtume į Europos istoriją, ar ši epocha kažkuo išskirtinė? Juk Europa turbūt niekada negyveno tobuloje ramybėje ir harmonijoje.

– Taip, bet, pavyzdžiui, 1990 m. Europoje buvo gyva viltis. Griūvant Sovietų Sąjungai, žmonės ėjo į gatves, demonstracijas, nešini vėliavomis, su viltimi. Kovojo už laisvę. Žmonės šaukė – Europa su mumis. Ispanija, Portugalija, Italija, Graikija, Vokietija taip pat niekada nebūtų tapusi demokratine valstybe be idėjos apie priklausomybę Europai.

Dabar problema ta, kad žmonės daugiau nereprezentuoja laisvės idėjos, ir tai matyti ne tik žmonių mąstyme, bet ir išorėje: stiprėja kairieji judėjimai, kyla populistai, pasisakantys prieš Europą. Taigi atsitiko kažkas labai blogo, kad Europa ir jos idėja nebėra patraukli tokiems ar panašiems protesto judėjimams. Ir atrodo, kad Europa nebereprezentuoja piliečių laisvių ir teisių.

– Kokie kiti dalykai rodytų, kad Europa galbūt byra?

– Manau, kad struktūrinė problema yra ta, jog sprendimus, susijusius su Europos ateitimi, priima politikai, atstovaujantys savo nacionaliniams interesams. Pagrindinius sprendimus priima Europos lyderiai. Europos Komisija nėra pagrindinis valdymo organas. Būtent jie atsakingi ir atstovauja nacionaliniams, bet ne Europos interesams. Jų prioritetas – ne Europa, bet Vokietija, Anglija, Prancūzija ir kt. Savi interesai, kas naudinga mano šaliai, tampa svarbesni nei visos Europos. Kadangi kol kas visos 28 šalys galvoja visų pirma tik apie save ir savo interesus, bendri interesai blokuojami.

Pavyzdžiui, priimti pabėgėlius, žvelgiant trumparegiškai, gali būti brangu. Politikai siekia būti perrinkti po poros metų, toks sprendimas nepopuliarus. Bet jei vertintume ilgalaikius tikslus, tai būtų naudingas sprendimas. Taigi, manau, egzistuoja didelės struktūrinės problemos, kurių dinamika Europą silpnina, nes nacionalizmas stiprėja – būdamas nacionalistu, gali kritikuoti Europą, kaltinti ją ir taip ją silpninti. Tai – uždaras ratas: silpnini Europą ir kaltini ją, kad ji tokia silpna.

– Užsiminėte apie pabėgėlius. Jūs pats esate musulmonas, jūsų šaknys – iranietiškos, o gyvenate su šeima Vokietijoje. Kaip jūs regite Europą ir pabėgėlių krizę?

– Kaip Europa reaguoja į pabėgėlių krizę, yra katastrofos ženklas, o Vokietija – dalis šios katastrofos. Dar prieš daugelį metų mes galėjome numatyti, kad ši krizė bus, tiesą sakant, ji jau buvo. Turiu omenyje tai, kad kasmet Viduržemio jūros regione žūdavo po tris, keturis, šešis tūkstančius žmonių, bandančių patekti į Europą. Viduržemio jūra – didžiausia masinė kapavietė. Taigi pabėgėlių krizė – nieko nauja.

Vienintelis naujas dalykas tas, kad pabėgėliai ėmė plūsti į Centrinę Europą. Ir kas tada? Vokietija susinervino, kitos šalys susinervino, nes jie kerta sienas. Taigi pabėgėliai Europoje jau buvo, tik dabar jie ėmė vykti ir į Centrinę Europą.  ES narės elgiasi atsižvelgdamos tik į savo asmeninius interesus. O juk visos 28 šalys turėtų šią problemą spręsti jausdamos istorinę atsakomybę, dalytis šios milžiniškos humanitarinės Rytų ir Vidurio Afrikos krizės pasekmes. Tokių šalių, kaip Libanas ar Jordanija, 30 proc. populiacijos dabar yra pabėgėliai.

Nesakau, kad turėtume apgyvendinti Europoje juos visus, tačiau prisiminkime, kuo baigėsi mūsų nepakankama parama kilus Sirijos revoliucijai. Trejus metus ignoravome ISIS, nieko nedarėme. Buvo peržengiamos viena riba po kitos, bet jokios Vakarų reakcijos. Ir viskas dėl to, kad nėra bendros Europos užsienio politikos. Tad dabar turime  katastrofą. Tai žaizda, bet susivienijusi Europa galėtų šias problemas spręsti, bent jau pradėti  spręsti šias milžiniškas problemas, kurios vyksta visai šalia Europos sienų.

Bet Europa nedaro nieko. Galbūt Vokietijos ministras pirmininkas pakeliauja šen ten, tačiau Vokietijos užsienio politikos tiesiog nėra. Tęsiant kalbą apie šią pabėgėlių krizę, daug europiečių sako – mes su ja neturime nieko bendra, o viso to rezultatas – katastrofa, kuri taip tęstis negali. Kiek dar mirusių žmonių Viduržemio jūros pakrantėse mes norime? Su jų mirtimis mes prarandame ir savo pačių sielą. Turiu omenyje tai, kad mes prarandame savo sielą leisdami šiems žmonėms mirti. Taip mes patys save žalojame – žalojame savo sielą, savo širdį.

Taip tampame uždari, žmonės praranda užuojautos jausmą, kaltina pabėgėlius, mano, kad visi jie teroristai, ignoruodami ar nežinodami fakto, kad šie žmonės pabėgėliais tapo būtent dėl terorizmo. Taigi tai – pabaiga. Europos idėja, apie kurią kalbėjau pokalbio pradžioje, – atvirumo, laisvės, tolerancijos idėja, – atsidūrė rizikos zonoje. 

– Kalbėjomės apie tai, ko Europa nedaro, ką daro negerai. O kokios Europos stiprybės?

– Visų pirma, mes po Europą keliaujame nuo pat Skandinavijos šiaurės iki Ispanijos pietų, kertame sienas be asmens dokumentų. Visai čia pat esanti Baltarusija, į kurią europiečiams reikia vizų, yra puikus pavyzdys, ką reiškia nepriklausyti Europai. Dar vienas itin svarbus dalykas – šalys tapo demokratinės drauge su Europos idėja. Portugalija, Ispanija, Graikija – visos šios šalys tapo Europos demokratinėmis šalimis. Taip pat – Rytų Europa.

Galbūt jūs savo šalyje to taip stipriai nejaučiate, tačiau tokiose šalyse, kaip Vokietija, išėjęs į gatvę matai žmonių iš viso pasaulio. Mano dukters klasėje – pusė vaikų yra iš Turkijos, Amerikos, Prancūzijos, Afrikos, iš bet kur.  Neturint europietiško pamato, šaknų, situacija galėtų tapti labai pavojinga. Jei Vokietija taptų nacionalistine, ką reikėtų daryti su visa šalies populiacija, kuri tokia daugialypė? Kas trečias vokietis nėra kilęs iš Vokietijos. Jei Vokietija taptų nacionalistine ir akcentuotų etninę savo piliečių kilmę, tai sukeltų milžinišką įtampą daugiakultūrėje visuomenėje. 

Mes jau patyrėme, kokių baisių pasekmių gali turėti mąstymas, kai iškeliami nacionalistiniai kriterijai. Taigi, kadangi Europa ne teritorija, idėja, gali būti musulmonu, gali būti žydu – gali būti bet kuo, ir tuo dalytis.

– O kokios dabar yra stipriausios Europos pusės?

– Tai, kad Europa leidžia įvairovę. Didžiulis nesusipratimas teigti, kad Europa siekia sukurti vieną kultūrą. Ne. Europos stiprybė yra ta, kad ji leidžia įvairovei egzistuoti, leidžia tautinėms valstybėms likti tautinėmis valstybėmis, bet politine prasme išrauna nacionalistinį dantį. Galime būti lenkai, vokiečiai ar prancūzai ir turime turėti bei išlaikyti savo kultūrą. Europos stiprybė ir yra ši įvairovė.

Jei turėtume vieną bendrą kultūrą, vieną bendrą kalbą, būtų baisu. Galime turėti ir puoselėti visas šias skirtingas kultūras, kalbas ir paveldą, bet politiniu lygiu mes nebekovojame vieni su kitais, dalijamės bendra politine idėja.