.Pasak Australijos Naujojo Pietų Velso valstijos pareigūnų, ryklių išpuolių skaičius valstijoje šiais metais – rekordiškai didelis. Keista tai, jog apskritai ryklių populiacija vandenyse aplinkui Australiją mažėja.

Atakų daugėja

Ekspertai, stebintys ryklius, yra suglumę. Nors fiksuojamas vis mažesnis šių jūrų plėšrūnų skaičius vandenyse aplinkui Australiją, išpuolių prieš žmones skaičius tik auga. Ekspertai kelia įvairias teorijas, kodėl taip yra.

Šiais metais ryklių įvykdytų išpuolių prieš žmones skaičius rytinėje Australijoje yra kaip niekuomet didelis.

Du žmonės, susidūrę su rykliais, žuvo, dar aštuniolika buvo sužeisti. Iš viso, pasak pareigūnų, šiais metais rykliai puolė vandenyje pramogaujančius žmones net 29 kartus. O tankiausiai apgyvendintoje Australijos Naujojo Pietų Velso valstijoje užfiksuota net trylika iš visų ryklių atakų. Viena jų baigėsi tragiškai, nukentėjo septyni žmonės.

Naujojo Pietų Velso pareigūnai baiminasi, kad ryklių išpuolių skaičius valstijoje jau susilygino su vakarinių valstijų. To, anot jų, dar niekuomet nebuvo.

Ieško ėdesio

Viena iš teorijų – besikeičiančios vandenynų srovės gali būti kaltos dėl to, kad rykliai atplaukia arčiau kranto.

Taip mano dr. Davidas Powteris, iš Niukaslio universiteto. "Srovės gena kitus jūrų gyventojus arčiau kranto. O jie – ryklių ėdesys, tad   paskui tą ėdesį ir seka. Todėl, manau, atsitinka, kad rykliai kartais užpuola ir žmones", – aiškino mokslininkas ir pridūrė, kad rykliai tikrai nesitaiko į žmones specialiai, bet supainioja juos su kitais vandens gyvūnais.

Paprastai žmones atakuoja trijų rūšių rykliai, kurie yra laikomi pačiais pavojingiausiais. Tai didieji baltieji, bukasnukiai (dar vadinami jautiniais) bei vadinamieji tigriniai (dar vadinami pilkaisiais) rykliai.

Jų aukomis paprastai tampa plaukikai, banglentininkai bei narai. Šie ekstremalių pojūčių mėgėjai paprastai nepaiso įspėjimų ir plaukioja ten, kur paplūdimio nesaugo specialiai įrengtos povandeninės tvoros, kurių rykliai nesugeba pralaužti.

Australijos jūrų biologas Marty Garwoodas akcentavo, kad turimi duomenys rodo, jog apskritai ryklių populiacija Australijos pakrantėse yra pasiekusi rekordines žemumas.

Problema, mokslininko teigimu, ta, kad ryklių gyvenamose jūrų plotuose pernelyg daug žvejojama. Tad rykliai nebesugeba susirasti pakankamai ėdesio ir migruoja pakrančių link, taip čia jie susiduria su žmonėmis.

Neatsakingas elgesys?

Tiesa, pasak jūrų biologo, nereikėtų dėl kruvinų išpuolių kaltinti tik ryklių. Anot jo, drąsuoliai nuotykių ieškotojai patys rizikuoja gyvybėmis, nes plaukia ten, kur knibždėta knibžda ryklių.

"Banglentininkai, narai paprastai plaukioja labai toli nuo kranto, ten,  kur dažniausiai plaukioja ir rykliai, kur drąsuoliams negali laiku padėti gelbėtojai. Net ir banglentininkų siluetas, žvelgiant iš po vandens, primena jūrų vėžlius arba ruonius. Tad tikimybė, kad juos puls ryklys, didelė", – aiškino M.Garwoodas.

2009 m. sausį po ryklio išpuolio Paulo de Gelderso gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

Buvęs kariuomenės naras dalyvavo karinėse pratybose Sidnėjaus įlankoje, kai jo ranką iki beveik alkūnės nukando 2,7 m ilgio ryklys. Be to, jūrų monstras smarkiai sužalojo ir vyro dešinę koją, kurią teko vėliau amputuoti.

"Pamenu, kaip ryklys prisiartino iš apačios, tada griebė mane dantimis ir ėmė taršyti kūną į visas puses, ko gero, taip bandydamas pražudyti. Tiesa, iš pradžių neskaudėjo. Kai man įkando, atrodė, lyg kažkas į mane būtų pataikęs medine lazda.Tad visai nesupanikavau. Bet kai pamačiau jo didžiulę galvą, dantis, tuomet apėmė siaubas. Galiausiai ėmė labai skaudėti žaizdas, negaliu net nupasakoti. Tai buvo baisiausias dalykas, kurį kada nors man teko išgyventi", – pasakojo vyras.

Šiuo metu P.de Geldersas nemažai keliauja po visą Australiją ir visiems norintiesiems pasakoja, kokie pavojai tyko vandenyje.

Naujosios technologijos

Tiek Australijos, tiek Naujojo Pietų Velso valstijos valdžia ėmėsi veiksmų, kad tragedijos paplūdimiuose nepasikartotų.

Pareigūnai ir mokslininkai sako, kad nuo ryklių poilsiautojus galėtų apsaugoti specialūs elektriniai arba magnetiniai barjerai, taip pat plastikiniai tinklai ar net išmaniųjų mobiliųjų telefonų programėlės, kurios rodytų ryklių judėjimą ir įspėtų apie pavojų.

Programėlė pasitelktų mokslininkų naudojamus siųstuvus, pagal kuriuos jie sugeba sekti šių jūrų gyvūnų judėjimą.

Dabar daugiau kaip 50 Australijoje esančių paplūdimių yra apjuosti specialiomis metalinėmis tvoromis. Be to, nuotykių mėgėjus nuolatos saugo gelbėtojai, kurie kateriais arba vandens motociklais patruliuoja pavojinguose paplūdimių ruožuose. Jeigu rykliai artėja, gelbėtojai arba įspėja poilsiautojus, arba bando nuginti ryklius nuo pakrančių.

Vis dėlto, pasak dr. Vico Peddemorso, ryklių eksperto, konsultuojančio Naujojo Pietų Velso vyriausybę, reikėtų efektyvesnių priemonių.

"Iš tiesų tikimybė, jog jus užpuls ryklys – maža. Tačiau tokių atvejų pasitaiko. Ir tai – labai siaubingas įvykis – tiek aukai, tiek aukos šeimai, tiek kitiems poilsiautojams. Galų gale tai turi negatyvių ekonominių padarinių, kalbu apie turizmo sektorių. O mūsų valstija smarkiai priklauso nuo turizmo", – sakė V.Peddemorsas.

Trys pavojingiausi rykliai žudikai

• Baltasis didysis ryklys: dar vadinamas baltuoju rykliu arba baltąja mirtimi. Gyvena visų pasaulio vandenynų (išskyrus Arkties) paviršiniuose pakrančių vandenyse. Didžiausios koncentracijos yra prie Australijos, Pietų Afrikos, Kalifornijos, Meksikos krantų. Kartais medžiodami įplaukia į upių žemupius. Toks ryklys gali pasiekti net 1,2 km gylį. Paprastai užauga iki 6 m ilgio, o sveria 2,2 tonas. Laikomas didžiausia plėšriąja žuvimi žemėje. Minta žuvimis (tarp jų rajomis, tunais, kitais rykliais), delfinais, jūrų kiaulėmis, ruoniais. Didieji baltieji rykliai kartais puola vandenyje esančius žmones. Susidūrimas su baltuoju rykliu gali baigtis sunkiu kūno sužalojimu ar net mirtimi. Teigiama, kad įprastai rykliai medžioja ne žmones, o tik tikrina nežinomą vandenyje pasirodžiusi objektą, arba jį supainioja su jūrų vėžliu arba ruoniu.

• Bukasnukis (jautinis) ryklys: šie rykliai yra paplitę daugelyje tropinių jūrų pakrančių, lagūnų, užutėkių. Paprastai laikosi ne didesniame nei 30 m gylyje. Jautiniai rykliai dažnai įplaukia ir į didesnes tropines upes – Zambezę, Amazonę, Gango–Bramaputros deltą ar Misisipę. Štai Amazonėje bukasnukis ryklys užfiksuotas net už 4 tūkst. km nuo šios upės žiočių. Suaugęs bukasnukis ryklys gali siekti 3,5 m ilgį ir sverti iki 318 kg. Bukasnukiai rykliai maitinasi žuvimis, kitais rykliais (tarp jų ir savo rūšies), vėžliais, delfinais, vėžiagyviais, paukščiais, sausumos žinduoliais. Medžioja dažniausiai pavieniui. Šie rykliai yra itin agresyvūs ir griebia bet kokią potencialią auką. Dėl savo agresyvumo bei gyvenimo greta sausumos, bukasnukiai rykliai – vieni dažniausiai žmones užpuolančių ryklių.

• Tigrinis (pilkasis) ryklys: tai vidutinio dydžio ir stambūs rykliai, turintys akis su mirksimąja membrana. Paplitę šiltose jūrose, pasitaiko taip pat stambiose atogrąžų upėse ir net ežeruose. Šios rūšies rykliai labai dažnai puola žmones. Susidūrimas su šiuo rykliu ne visuomet baigiasi mirtimi, bet tokių atvejų užfiksuota ne vienas.