Plačiau komentavo atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis.
– Kas naujo šioje ataskaitoje? Ir ką reiškia toks įspėjimas?
– Daugelis ekspertų, įskaitant ir mane, vertiname taip pat. Yra tokie požymiai. Rusija mobilizavosi karui, ji mobilizavo savo pramonę, rezervus. Net panašų suvienijantį šūkį, kaip Antrojo pasaulinio karo metu, sukūrė. Jis Pirmajame ir Antrajame pasauliniame kare vadinosi „Tėvynė motina šaukia“, o dabar – „Viskas pergalėje“. Tai vienijantis šūkis, rodantis, kad Rusija nusiteikusi labai rimtai. Žygiuos pergalių taku iki kol bus sustabdyta. Sustabdyta ji gali būti tik vienu atveju, kuomet patirs didelį pralaimėjimą ir turės atsitraukti. Jeigu mes nepakankamai remsim Ukrainą ir ji patirs pralaimėjimus, tai čia tik laiko klausimas, kada turėsime priešą savo teritorijoje, kada turėsime su juo kariaut. Su tuo reik susitaikyt. Todėl reikia pripažint, kad Rusija kelio atgal neturi. Kadangi pilnai mobilizavosi karui, ji net neturi tokios procedūros. Neįmanoma, kad ji grįžtų į prieškarinę būseną tol, kol yra šitas režimas. Tol, kol ji nėra pralaimėjusi.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ar yra skirtumas tarp konfrontacijos ir to realaus karo?
– Konfrontacijų gali būti įvairių formų. Dabar sunku spekuliuoti, kokia ji bus. Priklausys nuo to, kokią pergalę arba kokį pralaimėjimo lygį pasieks Rusija. Ta konfrontacija jau ir dabar vyksta tarp Vakarų. Visose keturiose dimensijose iš visų 500 proc. ji vyksta. Tai aš priminsiu, informacinė dimensija, diplomatinė, ekonominė, karinė ir kibernetinės erdvės. Vienintelė dimensija, kur dar nėra tokio tiesioginio įsikišimo, tai – karinė. Nėra kinetinio apsišaudymo. Viskas priklausys nuo to, koks bus tas Status quo po metų, po dviejų. Jeigu Ukraina atsilaikys, ar patirs tik dalį praradimų, tai bus vienokio lygio konfrontacija. Jeigu Ukraina visai neatsilaikys, pavyzdžiui, Vakarai jos nerems ir Rusija ją okupuoja, tada galime patirti visai kitokią konfrontaciją. Ji gali būti su pilnos invazijos elementais. Todėl reikia ruoštis patiems blogiausiems variantams, bet daryti taip, kad to blogiausio varianto nebūtų – remti Ukrainą.
– Žvalgybos ataskaitoje pasakojama tai, kad Rusija pradėjo reformą, kuri užtruks nuo kelerių iki dešimties metų. Bet skirtumas tarp to, kas buvo kalbama prieš pusmetį, kad užtruks 8-10 metų, mažėja. Dabar oficialiai kalbama apie kelerius metus, tai gal neoficialiai yra dar trumpesnis laikotarpis?
– Taip, mažėja. Todėl, kad prieš maždaug dvejus metus ekspertai nelabai prognozavo, kad Rusija pilnai mobilizuosis karui. Čia – naujovė. Jos ginklavimosi pramonė užkurta, represinės priemonės įgyvendintos, ji neturi kelio atgal. Kad Rusija pilnai atkurtų savo pajėgumus, kokius ji prarado, tai sausumos pajėgas, kurias turėjo, tai aišku, kad jai reikia dešimties metų. Bet mes matom, kad ji mobilizavosi karui ir gali kariaut su rezervistais. Juos paruošia per kelias savaites, integruoja į mūšio lauką, patiria milžiniškus nuostolius, bet jai nesvarbu, ji toliau kariauja. Dabar turi virš 400 tūkst. nuostolių.
– Lietuvoje pokyčiai gynybos srityje vyksta per lėtai, gamybos tempas galėtų būti didinamas. Ar Lietuva labai stipriai atsilieka ta karine prasme?
– Taip, atsilieka ne tik Lietuva, visa Europa. Bet mes esame pafrontė, esame arčiausiai šito konflikto. Turime sieną su Baltarusija ir Rusija. Mums reikia rodyti pavyzdį visai Vakarų Europai. Reikia rodyti, kad didinti tempą ir vienytis – galima. Žiūrėti reikia rimtai. Mes, pulkininkų asociacija, ir kitos organizacijos, pasirašėme tą mūsų keturiolikos punktų išdėstytą pasiūlymą. Džiugu, kad iš ministrų, politikų, kariuomenės vadovybės – pozityvūs atsiliepimai. Matosi, kad atsiranda bendras supratimas. Tikėkimės, kad tas tempas atsiras. Labai džiugu, kad rimtai pažiūrėjo, neatmetė šito mūsų pareiškimo. Mes visi dabar vienodai suprantame, tai tikiuosi, kad reikalai pajudės. Kuo greičiau jie pajudės, kuo mes tą tempą greičiau padidinsime, tuo saugesni būsim.
