Vakarų sąjungininkės grasinimus, regis, vertina rimtai ir tariasi, kaip tokiu atveju reiktų elgtis. Kiek realu, kad pasaulyje vėl į dangų kils radioaktyvus grybas ir kokia žala bus ne tik ukrainiečiams, o gal ir Europos Vakarams? Apie tai LNK reportaže buvo kalbamasi su ginkluotės ekspertu Arturu Plokšto.
– Ar Rusija pagal dabartinę doktriną galėtų panaudoti branduolinį ginklą?
– Rusijos doktrinos šeštas punktas – jeigu Rusijai gresia pralaimėjimas konvenciniame kare. Taip yra užrašyta. Klausimas, kas yra pralaimėjimas, kadangi patys rusai tai vertina. Jeigu įvertins, kad yra, tai formaliai jie turėtų teisę.
– Apie kokį konkrečiai branduolinį ginklą kalbama? Kol kas buvo kalbos apie taktinį branduolinį ginklą.
Vakarų pasiruošimas bus tada, kai pamatys, kad kažkas apskritai pradėjo iš sandėlių išimti branduolinius užtaisus.
– Taip, kol kas kalbama apie taktinį branduolinį ginklą, jeigu kalba eina prieš Ukrainą. Tokio ginklo Šūvio nuotolis yra iki 500 kilometrų. Tačiau tai irgi nėra tikslu, nes jeigu, pavyzdžiui, „Iskander“ manevruojanti raketa turės branduolinę galvutę, tai jis skris ir iki 2,5 tūkst. kilometrų.
– Ar tiesa, kad tokio taktinio branduolinio ginklo niekaip neįmanoma sustabdyti?
– Rusiškas taktinis ginklas yra artilerijos sviediniai. Tad jeigu jie iššaunami, reikia labai specializuoto ginklo jam numušti, o jų pasaulyje yra labai nedaug. Tad tai labiau teorinė galimybė, o ne praktinė. Taip pat dar yra laisvai krentančios bombos bei „Točka-U“, kur gali būti su kovinėmis galvutėmis.
– Kokią žalą gali padaryti nukritęs taktinis branduolinis ginklas?
– Pati silpniausia rusiška artilerija – 1–2 kilotonos. Prieš dvejus metus buvo sprogimas Beirute, ten sprogo 2,2 tūkst. tonų amonio salietros, tai maždaug 1,1 kilotonos. Tai kaip tik atitinka rusišką sviedinį. 200 žmonių žuvo iš karto, krateris buvo apie 100 metrų ir sugriovė aplinkinius pastatus. Rusiško branduolinio taktinio smūgio efektas būtų labai panašus.
– Kokia žala būtų paskui? Per kiek laiko iš tos teritorijos galėtų išsisklaidyti radiacija?
– Įeina daug veiksnių. Jeigu sprogimas būtų aukštai ir įsiurbtų daug dulkių, kurios taptų radioaktyviomis, priklauso nuo vėjo greičio, kada jos nukristų. Jeigu žemas sprogimas, tai žymiai mažiau. Sunku pasakyti, bet radioaktyvus užterštumas greitai mažėja. Jeigu po sprogimo zonoje pavyktų pasislėpti, mažiau kvėpuoti, tai per kelias dienas radiacija nukristų kelis kartus. Tačiau branduolinis ginklas, svarbiausia, yra baimės ginklas. Pagrindinis aspektas – bijoma, kad jį kas nors panaudos, todėl jis niekada nebuvo panaudotas. Po pirmo smūgio baimė praeis.
– Kas būtų, jeigu tai jau nebebūtų taktiniai branduoliniai ginklai, o raketos staiga pradėtų skrieti į kurią nors NATO šalį? Kiek laiko turėtume? Tokias raketas jau būtų galima sunaikinti, tiesa?
– Taip, yra priešraketinės sistemos. Tarpkontinentinės balistinės raketos yra matomos iš kosmoso, prieš tokią raketą yra galimybė kovoti toje fazėje, kai išeina į kosmosą, kada pradeda kristi – irgi. Balistinių raketų trajektoriją galima apskaičiuoti. Tada iššaunama raketa, kuri susitinka su priešo raketa ir ją sunaikina. „Iskander“ raketa yra kvazibalistinė ir krentant keičia trajektoriją, todėl paskaičiuoti nėra lengva.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Rusija gyrėsi ir savo hipergarsiniais „Kinžalais“. Kuo jie yra kitokie? Ar jie irgi yra neįveikiami?
– „Kinžalas“ yra „Iskander“ raketa, pakabinta po naikintuvu. Ji turi tokį pranašumą, kad neišnaudoja raketinio kuro pakilimui. Bet tas naikintuvas turi skristi virš dešimties kilometrų aukštyje ir du kartus greičiau nei garso greitis. Tai yra sudėtinga operacija. Reikia įsibėgėti iš savo teritorijos. O pats smūgis – toks pats kaip „Iskander“, tik gali nuskristi toliau.
– Ar jūs sutiktumėte, kad V. Putinui branduolinio ginklo neleis panaudoti jo generolai?
– Yra pakankamai ilga grandinė žmonių, kurie turi priimti sprendimą. Ir ten ne generolai, o žymiai žemesnio rango karininkai. Vakarų pasiruošimas bus tada, kai pamatys, kad kažkas apskritai pradėjo iš sandėlių išimti branduolinius užtaisus. Tai irgi galima pastebėti.