Irpinė nuo šių metų kovo – miestas didvyris. Ji – vienas tų Kyjivo pašonėje esančių miestų, kurie pasiaukojamai gynė nuo okupantų ne tik save, bet ir užkirto jiems kelią į Ukrainos sostinę. Rusų kariai po savęs paliko gedulą ir griuvėsius. Bet irpiniečių šūkis „Irpinė sugriauta, bet nenugalėta!“
„Mūsų miesto atstatymas yra tai, dėl ko kas rytą atsikeliu ir dėl ko vėlai einu miegoti“, – savo feisbuko paskyroje rašo gimtojo miesto meras 42-ejų Oleksandras Markušinas. Miestui jis vadovauja nuo 2020-ųjų lapkričio, iki tol nuo 2018-ųjų buvo mero pirmasis pavaduotojas, o į miesto tarybą renkamas nuo 2010 m.
Kaip šiandien gyvena Irpinė, O.Markušinas papasakojo interviu „Kauno dienai“.
Skausmas: „Laidoti žmones, savo draugus, kurie buvo greta, kartu kariavo ir žuvo. Paaiškinti jų mamoms, žmonoms, artimiesiems, kodėl žuvai ne tu, o jis. Tai buvo sunkiausia“, – sako Irpinės meras O.Markušinas.
Pakenkta 70 proc. pastatų
– Kiek Irpinėje buvo gyventojų iki karo ir kiek dabar?
– Iki karo mieste gyveno 100 tūkst. žmonių. Rusams puolant Irpinę, 95 proc. jų evakavome. Dabar jau grįžo 75 proc.
– Nemažai karo pabėgėlių iš Irpinės yra ir Lietuvoje, daug jų priglaudė Alytaus rajonas, kuriam jūs net asmeniškai padėkojote. Ar tikitės, kad dauguma pabėgusiųjų nuo karo į ES šalis grįš į Irpinę?
– Lietuvai ir lietuviams labai dėkojame, kad priglaudė mūsų žmones, suteikė laikiną galimybę ten gyventi. Bet čia, Irpinėje, darome viską, kad jie grįžtų namo.
– Kaip šiandien atrodo kasdienis gyvenimas jūsų mieste? Ar funkcionuoja visos komunikacijos, būtinos tarnybos?
– Visas komunikacijas – vandenį, elektrą, dujas, kanalizaciją – išlaisvinę miestą atstatėme per mėnesį pusantro. Dabar didžiausia problema – gyvenamieji namai, jų remontas, atstatymas, nes Irpinė – labiausiai nuo Rusijos agresijos nukentėjęs miestas Kyjivo srityje.
Taikos: mūsų Valstybės dieną Irpinę aplankiusiam Lietuvos ambasadoriui Ukrainoje Valdemarui Sarapinui O.Markušinas dar kartą perdavė padėką Lietuvai už pagalbą jo šaliai ir palinkėjo visada tik taikaus dangaus.
– Esate minėjęs, kad pusė jūsų miesto sugriauta, per 70 proc. namų vienaip ar kitaip pakenkti, be pastogės likusiems žmonėms pritaikyti laikinai gyventi traukinių kupė vagonai, moduliniai nameliai. Kiek žmonių vis dar be nuolatinio stogo virš galvos?
– 3 tūkst. šeimų. Tai labai daug. Šiandien, ką galime, tą atstatome. Pinigų labai trūksta, bet suprantame, kad Ukrainai dabar svarbiausia karas ir pergalė jame.
– Iš kur pritraukiate lėšų miestui atstatyti? Ar padeda kokie tarptautiniai fondai, organizacijos?
– Turime mecenatų, padeda su Irpine susigiminiavę kitų šalių miestai, tarptautinis Raudonasis Kryžius, šiek tiek lėšų tam skiriama ir iš valstybės biudžeto. Įsteigėme ir specialų Irpinės miesto atstatymo fondą, renkame pinigus, padeda visi, kurie gali.
– Ar jau atnaujina darbą mieste įsikūrusios pramonės įmonės?
– Stengiamės jiems padėti, bet įmonės pačios atstato savo teritorijas, kai kurios po kokią vieną liniją jau paleido dirbti.
Dabar: Irpinė – žiauriausiai nuo Rusijos kariuomenės nukentėjes miestas Kyjivo srityje, pakenkti apie 70 proc. pastatų. Prezidentas Volodymyras Zelenskis Irpinei suteikė miesto didvyrio vardą. Reuters nuotr.
Kolaboranto – nė vieno
– Visa Irpinė – miestas didvyris, už drąsą ginant miestą nuo okupantų ir jūs gavote apdovanojimą, ir pats apdovanojote daug savo miesto žmonių, deja, dažną po mirties. Vis dėlto, ar irpiniečiai vieningi? Gal kokia dalis palaiko Vladimirą Putiną?
– Pas mus Irpinėje niekas nepalaiko V.Putino, niekas nepalaiko Rusijos, net neįsivaizduoju, kad kažkas galėtų. Ne, pas mus visi 100 proc. už Ukrainą.
– Skaičiau, kad ir jūs jau pačią pirmą karo dieną sulaukėte Rusijos siūlymų kolaboruoti, apie tai viešai paskelbėte. Paskui patyrėte bandymų su jumis susidoroti, ačiū Dievui, likote gyvas.
– Taip, buvo tokių siūlymų man dukart. Žinoma, atsisakiau.
Didvyriai: meras O.Markušinas sako, kad buvo labai sunku ir skausminga įteikti medalius už gimtąją valstybę savo gyvybes paaukojusių didvyrių mamoms, tėčiams, žmonoms, vaikams.
– Kiek Irpinės gyventojų žuvo kare su Rusija?
– Žuvo 38 vaikinai iš mūsų teritorinio gynybos padalinio, kurio vadas esu, 50 Ukrainos kariuomenės karių ir per 300 vietos civilių gyventojų. Jei nebūtų pavykę net 95 proc. gyventojų evakuoti, gyvybių būtų prarasta dar daugiau.
Pas mus Irpinėje niekas nepalaiko V.Putino, niekas nepalaiko Rusijos, net neįsivaizduoju, kad kažkas galėtų. Ne, pas mus visi 100 proc. už Ukrainą.
– Iš Irpinės, kaip ir už kelių kilometrų esančios Bučos, pasaulį pasiekė kraują stingdantys vaizdai ir pasakojimai. Ar sudokumentuoti jūsų mieste Rusijos kariuomenės įvykdyti karo nusikaltimai?
– Karo nusikaltimus dokumentuoja prokuratūra, Ukrainos saugumo tarnyba, policija. Duomenis perduoda į Hagą. Irpinėje padaryti nusikaltimai sudokumentuoti 100 proc. Buvau uždaręs miestą trims savaitėms, sudarėme galimybių šioms tarnyboms dirbti, ir tai buvo padaryta.
– Kas jums, kaip merui, buvo sunkiausia tomis baisiomis savaitėmis iki kovo 28-osios, kol Irpinė išsivadavo nuo okupantų?
– Laidoti žmones, savo draugus, kurie buvo greta, kartu kariavo ir žuvo. Labai sunku buvo paaiškinti jų mamoms, žmonoms, artimiesiems, giminaičiams, kodėl žuvai ne tu, o jis. Tai buvo sunkiausia.
– Kaip jūsų artimieji?
– Ačiū Dievui, visi gyvi ir sveiki, visi čia, vietoje.
– Pasaulio žiniasklaidą apskriejo nuotraukos, kuriose po Irpinės tilto, vėliau pačių ukrainiečių susprogdinto, kad užkirstų okupantams kelią į Kyjivą, nuolaužomis nuo priešo atakos slepiasi minia irpiniečių. Ar būtent šis tiltas bus išsaugotas kaip karo memorialas?
– Taip, tas tiltas liks kaip karo memorialas. Mes jį pavadinome gyvybės keliu, nes juo išvedėme iš Irpinės 40 tūkst. mūsų miesto gyventojų. Įsivaizduokite – 40 tūkst., koks tai skaičius žmonių. Tai tikrai buvo gyvenimo kelias. Vakare juo atveždavome maisto, vandens, vaistų, produktų, ginklų tiems, kurie buvo likę mieste.
Iki: apie 20 km nuo Kyjivo esanti Irpinė iki karo garsėjo kaip žalumos ir parkų oazė su daug sporto ir poilsio infrastruktūros objektų, sveikatos įstaigų, naujais vaikų darželiais ir mokykla, spalvingais daugiabučių kvartalais. vandrivka.com.ua nuotr.
Švęs po pergalės
– Kaip meras per pastaruosius kelerius mėnesius spaudėte daugybės Irpinėje apsilankiusių prezidentų, taip pat ir Lietuvos, premjerų, tarptautinių organizacijų vadovų rankas. Ar tai virto konkrečia pagalba, ne tik moraline?
– Su Lietuva vyksta dialogas dėl vieno objekto, kaip ir viskas neblogai. Kiti pasirengę padėti pasibaigus kariniams veiksmams.
– Kokia tarptautinė pagalba Irpinei dabar reikalinga labiausiai, neskaičiuojant, kad visų pirma Ukrainai būtina parama kariauti su agresore Rusija?
– Reikia lėšų būstui atstatyti, dabar prioritetas – kad žmonės turėtų kur gyventi, ir švietimo įstaigos – vaikų darželiai, mokyklos, nes vaikams reikia kažkur mokytis, taip pat ligoninės. Daug ką jau darome: atidarysime vieną mokyklą, du darželius, juos tenka atstatyti, nes jie buvo visiškai sunaikinti bombų.
Objektas: Irpinės tiltu iš miesto evakuota 40 tūkst. žmonių, jiems jis tapdavo ir slėptuve nuo bombų. Paskui tiltas sugriautas pačių ukrainiečių, kad užkirstų rusams kelią į Kyjivą. Jis bus išsaugotas kaip karo memorialas. ukrinform.ua nuotr.
– Žinoma, tai priklausys nuo pinigų, bet vis dėlto, kiek maždaug laiko prireiks jūsų miestui atstatyti, iki karo garsėjusiam kaip žalumos ir parkų oazė su daug sporto ir poilsio infrastruktūros objektų, sveikatos įstaigų, naujais vaikų darželiais, mokykla, spalvingais daugiabučių kvartalais?
– Atstatyti Irpinę, kokia ji buvo iki karo, reikia dvejų metų ir beveik 1 mlrd. JAV dolerių.
Dabar, jei Rusija vėl pultų Irpinę, jau esame geriau pasirengę, ir, kaip ir tada davėme atkirtį, duotume ir dabar.
– Beje, ar planuojate, pasibaigus karui, tęsti politinę karjerą? Pagal išsilavinimą esate ir teisininkas, ir viešojo administravimo specialistas, bet gal grįšite prie savo pirmosios profesijos – miestų statybos, kuri dabar viena reikalingiausių Ukrainoje?
– Kol kas mano, kaip mero, darbas, atstatyti miestą.
– Kaip šiandien, praėjus pusmečiui, kai Rusija užpuolė Ukrainą, prisimenate pirmą karo dieną? Ar šiandien jaučiate baimę, kad vėl agresorius puls jūsų miestą, o gal ima tapti kasdienybe, kad karas Ukrainoje vis dar vyksta?
– Pirmą karo dieną buvo neaišku, ką daryti, nes su karu susidūrėme pirmą kartą. Dabar, jei Rusija vėl pultų Irpinę, jau esame geriau pasirengę, ir, kaip ir tada davėme atkirtį, duotume ir dabar.
– Rugpjūčio 24-ąją ne tik sueina pusė metų, kai vyksta karas. Tai ir Ukrainos nepriklausomybės diena. Ar Irpinė švęs, minės Nepriklausomybės dieną?
– Kai laimėsime karą su Rusija, tada Irpinė švęs pergalę. Dabar pagerbsime Irpinės ir visos mūsų šalies vaikinų, kurie žuvo už Ukrainą, atminimą. Tokia mūsų užduotis šiuo metu. Švęsime tik po pergalės.
