Trejus metus dirbantis dabartinės kadencijos Seimas nepasižymi tiek pat politinių perbėgėlių, kiek buvo ankstesniuose parlamentuose. Tačiau politologai atkreipia dėmesį, jog tai dar neįrodo, kad partinė sistema Lietuvoje rodo stabilizavimo ženklus.

Dešimt partijų, septynios frakcijos

Į 2008 m. lapkričio 17 d. ketverių metų kadenciją pradėjusį dabartinį Seimą pateko dešimties politinių partijų atstovai. Septynios iš jų turėjo užtektinai parlamentarų, kad galėtų suformuoti savo frakcijas. Tai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Lietuvos socialdemokratų partija, Tvarkos ir teisingumo partija, Darbo partija, Liberalų ir centro sąjunga, Liberalų sąjūdis ir Tautos prisikėlimo partija.

Dar yra trys partijos – Valstiečių liaudininkų sąjunga, Naujoji sąjunga ir Lenkų rinkimų akcija, kurioms Seime atstovauja vos vienas kitas parlamentaras, todėl jie prisišliejo prie susiformavusių didžiųjų frakcijų arba susibūrė į nefrakcionuotus Seimo narius vienijančią Mišrią grupę.

Dabar Seime tebėra septynios frakcijos, nors dalis jų po tam tikrų politinių skyrybų ar jungtuvių jau pakeitė pavadinimus. Taip pat yra ir gerokai išsiplėtusi Mišri Seimo narių grupė.

Anksčiau perbėgėlių buvo daugiau

Nuo 2008-ųjų iki šiol 22 parlamentarai pakeitė po dvi ar daugiau frakcijas. Ankstesniuose seimuose vyko kur kas aktyvesni politinių perbėgimų procesai. 2004–2008 m. kadencijos parlamente po kelias frakcijas pakeitė daugiau kaip keturios dešimtys visų Seimo narių, 2000–2004 m. – beveik trys dešimtys. Tik 1996–2000 ir 1992–1996 m. Seime politinė migracija buvo didesnė retenybė.

Politologai spėja, kad artėjant kitų metų Seimo rinkimams dar ne vienas parlamentaras gali ieškoti šiltesnės ir perspektyvesnės vietelės, kuri galėtų užtikrinti geresnį pasirodymą per naujos kadencijos parlamento rinkimus.

Didžiausi pokyčiai dabartiniame Seime įvyko nuo 2009 m. vidurio iki 2010-ųjų pirmo pusmečio. Kaip tik tuomet skilo Arūno Valinsko vadovaujama Tautos prisikėlimo partija (TPP). Nemenka dalis jos buvusių atstovų išėjo į kitas frakcijas, didesnė įstojo į parlamentaro mandato neturinčio Gedimino Vagnoriaus suburtą Krikščionių partiją ir suformavo to paties pavadinimo frakciją Seime.

Iš A.Valinsko šalininkų gretų pasitraukė Laimontas Dinius, Ligitas Kernagis, Vytautas Kurpuvesas, Donalda Meiželytė, Aleksandras Sacharukas, Jonas Stanevičius, Zita Užlytė, Mantas Varaška, Rokas Žilinskas, taip pat Linas Karalius, šis, tiesa, jau nebeturi Seimo nario mandato – jis buvo atimtas apkaltos proceso tvarka. Be to, TPP frakciją paliko Saulius Stoma – išėjo pas konservatorius, ir Asta Baukutė – ji papildė Mišrios grupės narių gretas.

Vadinamas „politiniu valkata“

Krikščionių partijos frakcijai vadovauja dar vienas politinis perbėgėlis – buvęs Tėvynės sąjungos frakcijos narys Vidmantas Žiemelis, neslepiantis savo pažiūrų, artimų G.Vagnoriui. Į Krikščionių partijos frakciją atėjo ir buvęs Tvarkos ir teisingumo partijos atstovas Jonas Ramonas.

Šis politikas jau ankstesniame Seime pasižymėjo bėgimu iš frakcijos į frakciją. Per 2004–2008 m. jis pakeitė net šešias frakcijas. Seime jis jau seniai neoficialiai vadinamas „politiniu valkata“.

Pats J.Ramonas nemato nieko bloga, kad frakcijas keičia kaip kojines. „Einu ten, kur, kaip manau, labiau rūpinamasi žemės ūkio reikalais, kur galėčiau daugiau padaryti kaimo žmonių labui“, – pakiliai kalbėjo jis.

Dabartinės kadencijos Seime tikru politiniu migrantu gali būti pavadintas nepartinis Valdemaras Valkiūnas, išrinktas vienmandatėje apygardoje. Per pastaruosius trejus metus jis suspėjo pabūti jau septyniose frakcijose: pradėjo Liberalų ir centro sąjungos frakcijoje, vėliau buvo „Ąžuolo“ frakcijos narys, TPP, „Vienos Lietuvos“, Krikščionių partijos frakcijoje, Mišriojoje grupėje ir pagaliau dabar apsistojo Jungtinėje Liberalų ir centro sąjungos bei Tautos prisikėlimo partijos frakcijoje.

Mišri grupė išsipūtė

Tik prieš kiek daugiau kaip metus gimusią Krikščionių partijos frakciją jau spėjo palikti M.Varaška ir R.Žilinskas. Jie abu papildė Tėvynės sąjungos frakcijos gretas. Be to, į Liberalų sąjūdį išėjo L.Dinius.

Panaikintos Naujosios sąjungos (socialliberalų) vienintelis atstovas Seime Valerijus Simulikas lig šiol jau dukart suspėjo pabūti Mišrioje grupėje, taip pat TPP ir „Vienos Lietuvos“ frakcijos nariu. Dabar V.Simulikas apsistojo socialdemokratų gretose.

Buvęs liberalcentristas Arminas Lydeka prieš metus nusprendė išeiti iš pradžių į Mišrią grupę, vėliau – į Liberalų sąjūdį, kur yra ir dabar.

Dar vienas buvęs liberalcentristas Žilvinas Šilgalis jau metus dirba Mišrioje grupėje. Vietoj savo vyro į Seimą pagal Liberalų ir centro sąjungos sąrašą patekusi Agnė Zuokienė iškart atėjo į šią grupę pareiškusi, kad jai ne pakeliui su valdančiaisiais liberalcentristais.

Iš Socialdemokratų partijos frakcijos išėjo Jonas Jagminas ir Andrius Šedžius. Jie abu dabar yra Mišrioje grupėje.

Šią grupę rugsėjo 10 d. prasidedančios Seimo rudens sesijos pradžioje turėtų papildyti ir du buvę Tėvynės sąjungos frakcijos nariai Gintaras Songaila bei Kazimieras Uoka. Jie neslepia planų atkurti Tautininkų sąjungą.

Pavienius parlamentarus priglaudžianti Mišrioji grupė per pastaruosius trejus metus išsipūtė nuo 5 iki 11 narių.

Konstitucinė teisė leidžia

Konstitucinis Teismas (KT) yra išaiškinęs, kad pagal Konstituciją Seimo nario mandatas yra laisvas, tai yra nesaistomas nei jį iškėlusios partijos politinių reikalavimų, nei netgi rinkėjų priesakų.

Pagal Konstituciją kiekvienas Seimo narys atstovauja visai tautai, bet ne jos daliai, kad ir kokia ji būtų – partija ar vienmandatės apygardos rinkėjai. „Seimo narys turi veikti tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais, kandidatą į Seimo narius iškėlusių ar jį rėmusių politinių partijų ar politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų ar kitų asmenų interesais, teritorinių bendruomenių, Seimo nario rinkimų apygardos rinkėjų interesais“, – pabrėžė KT.

Jis taip pat kelis kartus yra įsakmiai nurodęs, kad laisvas mandatas reiškia dar ir tai, jog Seimo narys negali būti rinkėjų atšauktas iš savo pareigų.

Politologai perbėgėlius smerkia

Nors konstitucinė teisė leidžia tautos išrinktiesiems nebūti atskaitingiems juos iškėlusioms partijoms, politologai atkreipia dėmesį, kad politinė migracija nėra sveikintinas dalykas, nes nestiprina partinės sistemos, skatina rinkėjų nepasitikėjimą ja, kaskart padeda vis naujoms politinėms jėgoms veržtis į valdžią ir į šoną nustumti tradicines partijas.

Politologas Alvidas Lukošaitis įsitikinęs, kad politiniai migrantai rinkėjus apgauna. „Jie paprasčiausiai negali tikėti politiku, kuriam ištikimybė ir lojalumas jį rinkimuose parėmusiai partijai nieko nereiškia. Jeigu politikas lengvai išduoda jį politinės karjeros vingiais vedusią partiją, tai jam nieko nereiškia apgauti ir patį rinkėją“, – yra sakęs A.Lukošaitis.

Be to, jis įsitikinęs, kad perbėgėliai politikoje „sukuria aibę neaiškumo, neapibrėžtumo, nenuspėjamumo ir kitokių problemų“.

Politologas Algis Krupavičius pastebi „tam tikrą teigiamą tendenciją“, kad politinių perbėgėlių dabartiniame Seime yra gerokai mažiau nei buvo ankstesniuose. „Paaiškinimas paprastas – kuo mažiau į Seimą patenka vadinamųjų naujųjų gelbėtojų arba naujai sudarytų partijų, tuo paskui mažesnė migracija“, – teigė jis.

Vis dėlto A.Krupavičius nedrįsta teigti, kad Lietuvos partinio peizažo situacija jau stabilizuojasi. „Tik dėl konservatorių ir socialdemokratų galima daugmaž būti tikriems. Dėl kitų partijų stabilumo nieko pasakyti dar negalime. Pavyzdžiui, kas galėtų būti tikras, kad niekada neskils Darbo partija arba Tvarkos ir teisingumo partija? Juk jose viską lemia vieno politinio lyderio veiksnys. Darbo partijos atveju tai Viktoras Uspaskichas, “tvarkiečių„ – Rolandas Paksas. Kai jų nebeliks, gali nebelikti ir partijų“, – dėstė politologas.

Jis prognozavo, kad per artimiausius metus iki naujojo Seimo rinkimų „dar atsiras vienas kitas politikas, kuris bandys kitose frakcijose ar partijose ieškoti sau šiltesnės vietelės. “Tačiau pastebėjau tokią tendenciją – mūsų politikai nepasimoko iš buvusių politinių migrantų klaidų. Jau buvo dešimtys atvejų, kai politiniai perėjūnai, ieškodami sau geresnės vietos, iš tikrųjų nieko doro nepešė, ir galų gale nebuvo išrinkti į kitą Seimą", – kalbėjo A.Krupavičius.

Politologas taip pat neatmetė, kad iki kitų metų rinkimų Lietuvoje dar atsiras kokia nors nauja vadinamoji gelbėtojų partija. „Tam tikrų ženklų, kad tokia gali rastis, yra, nors iki rinkimų dar metai, gana toli, todėl tikslias prognozes daryti dabar vargu ar išeis“, – dėstė A.Krupavičius.