Lietuvos rinktinės atakų lyderis Darvydas Šernas 30 metų jubiliejų pasitinka jausdamas futbolo alkį. Pastaruoju metu egzotiškoje Australijoje rungtyniavęs puolėjas per besibaigiančias atostogas mėgavosi pasaulio futbolo čempionatu – sirgo už brazilus, bet svajojo žaisti su anglais.

Neskubėkite smerkti!

Po kelių dienų D.Šernas pakels sparnus į Turkiją – grįš į "Gaziantepspor" klubą, su kuriuo turi galiojančią sutartį. Prieš kelionę futbolininkas, mušęs įvarčius buvusiems ir esamiems geriausiems pasaulio vartininkams Ikerui Casillasui, Petrui Čechui ir kitiems, pasidalijo įspūdžiais su "Kauno diena".

– Darvydai, jūs turbūt nepraleidžiate nė vienų pasaulio čempionato rungtynių? O gal kaip tik norisi dar pailsėti nuo futbolo?

– Oi, ne, žiūriu labai daug rungtynių. Tiesa, vieni mano favoritų, anglai, jau išvažiavo namo.

– Vadinasi jūs, kaip prieš čempionatą sakė krepšininkas Šarūnas Jasikevičius, sirgote ir verkėte kartu su anglais?

– Aha. Jie turbūt atgalinius bilietus buvo nusipirkę iš anksto (juokiasi. – aut. past.). Kiti mano favoritai – brazilai. Nors jie iki ketvirtfinalio ir nedemonstravo čempioniško žaidimo, rezultatai nebuvo nuviliantys (su Darvydu kalbėjomės prieš Brazilijos ketvirtfinalio rungtynes su Kolumbija – aut.past.). Buvo aiškiai matyti, kad jie jautė didelį spaudimą iš vietos žiūrovų, žiniasklaidos, kurie reikalavo tik pergalės. Dar gerą įspūdį man paliko Nyderlanai, Prancūzija.

– Turbūt sekėte ne tik savo favoritų anglų, bet ir kitų būsimųjų Lietuvos rinktinės varžovų 2016 m. Europos čempionato atrankos etape šveicarų pasirodymą?

– Šveicarija paliko labai gerą įspūdį. Patiko jų žaidimo stilius, aštrios, greitos kontratakos. Jie garbingai ir gerai žaidė su Argentina, nedaug trūko, kad pirmajame kėlinyje ją nubaustų. Beveik 120 min. žaisti lygiomis su Argentina – geras pasiekimas.

– Kaip paaiškintumėte eilinį anglų fiasko? Gal jiems koją pakiša tai, kad "Premier" lygoje žaidžia pernelyg daug legionierių?

– Sunku pasakyti. Jei jie žinotų atsakymą, patys išspręstų problemas. Nesu strategas. Vis dėlto neturime teisės juoktis iš anglų ar ispanų. Girdėjau, Lietuvoje kai kurie sako, kad jie silpni. Ten – aukščiausio lygio žvaigždės. Šį kartą jiems nepasisekė. Neturime teisės jų kritikuoti, nes mums iki jų dar labai toli.

– Kai kas prognozavo ispanų fiasko, teigdami, kad jų žaidėjai jau persisotinę futbolo, titulų. Juolab kad šis sezonas ispanams buvo labai sunkus ir ilgas...

– Sutinku. Tai galėjo būti viena priežasčių. Jų žaidėjai visko matę, daug laimėję. Bet apie juos negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio.

Svajonė – susikauti su anglais

– Turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad viena didžiausių jūsų svajonių žaisti su Anglijos rinktine išvykoje?

– Taip, tai būtų nuostabu. Tačiau ar pavyks – neaišku. Jei būsiu reikalingas rinktinei ir, žinoma, sveikas, būtinai žaisiu už savo šalį.

– Pesimistai jau ironiškai skaičiuoja, kiek kartų iš tinklo trauksime kamuolį.

– Tie patys šveicarai įrodė, kad gali žaisti su Argentina. Kodėl mes negalime garbingai pasipriešinti Anglijai? Jei nenorėsi laimėti, nekovosi, kam tada žaisti? Tokiu atveju nereikia niekur važiuoti – užtektų vadinamojo techninio pralaimėjimo 0:3. Taip, mes neturime pasaulinio lygio žaidėjų, kaip Neymaras, Ronaldo ar Ronaldinho. Mūsų ginklai – drausmė, komandinis žaidimas. Sėkmingai gindamiesi ir kontratakuodami galime įveikti bet ką.

– Tikriausiai girdėjote piktus liežuvautojus, kurie lietuvius vadina mediniais futbolininkais?

– Kokia čia paslaptis? Jeigu būtume aukščiausio meistriškumo, virtuoziškai valdytume kamuolį, žaistume "Barcelonos", Madrido "Real" ar kituose superklubuose.

– Pasaulio futbolo čempionate turbūt nepraleidote ir Australijos rinktinės dvikovų. Juk šiemet rungtyniavote šios šalies čempionate?

– Australijos rinktinės žaidimą sekiau, mačiau kaip Timas Cahillas pelnė nuostabų įvartį į olandų vartus. Futbolas šioje šalyje pagal populiarumą su kriketu dalijasi 3–4 vietas po australietiško futbolo ir regbio.

– Vis dėlto australai pasaulio čempionate Brazilijoje visus sužavėjo savo kovingumu.

– Gal pasakysiu negražiai, bet jie įpratę žaisti regbį, todėl kovingumo jiems nestinga. Jie gerai sudėti fiziškai, galingi.

Kuriozas dėl kojinių

– Tapote pirmuoju lietuviu, žaidusiu aukščiausiame Australijos futbolo divizione. Kodėl jūsų atstovauta komanda Perto "Glory" patyrė fiasko: po 27 rungtynių surinko 28 taškus, užėmė tik 8 vietą iš 10 komandų, o autsaiderius aplenkė vos dviem taškais?

– Deja. Nesitikėjau patekti į Australijos lygą. Patekau į visiškai priešingą Europai aplinką. Savo žaidimą vertinu vidutiniškai. Tam įtakos turėjo ir neįprastos klimato sąlygos. Žaisti ir treniruotis, kai plieskia 43 laipsnių karštis – ne mano stichija. Kartais į stadionus važiuodavome aplinkkeliais, nes pagrindinių kelių asfaltas buvo perkaitęs. Iš Lietuvos atskridau, kai pas mus buvo 20 laipsnių šalčio, o ten patekau į 40 laipsnių karštį. Daugelis australų net nežino, kur yra Lietuva ir juolab negalėjo įsivaizduoti, kad pas mus taip šalta. Ten žiemą temperatūra siekia 20 laipsnių šilumos.

– Debiuto rungtynės susiklostė kurioziškai: jums teko palikti aikštę dėl netinkamų kojinių...

– Taip. Truputį susinervinau, nes visą gyvenimą žaidžiu mūvėdamas savo kojines, o ten neleido. Todėl komanda antrąjį kėlinį pradėjo dešimtyje. Pamenu, tuomet pamaniau, kad jeigu kartais varžovai įmuštų įvartį, man būtų kaput.

– Tačiau įvyko priešingai. Tose rungtynėse pelnėte įspūdingą įvartį, o vietos žiniasklaida jus praminė "Šernas Gelbėtojas".

– Beveik neskaičiau jų žiniasklaidos, bet debiutas išties atnešė laimės ir man, ir komandai. Atvykau sezono pabaigoje. Trejas rungtynes žaidžiau nuo pat pradžių, kai kuriose po keitimo – apie 30 min. Jų futbolas kovingas: daug bėgimo ir kovos kiekviename aikštės metre. Mažiau sureikšminama taktika. Sąlygos – fantastiškos: stadione penkios aikštės, žaidėjams atsigauti – baseinas, šaltos vonios. Klubas apgyvendino name, davė automobilį. Ko dar reikia? Su Lietuva nėra net ko lyginti.

Turkijoje – dar porą metų

– Nors futbolas Australijoje ne itin populiarus, tačiau rungtynių lankomumas nebuvo žemas?

– Mūsų stadionas talpina 17 tūkst. žiūrovų. Beveik kiekvienas rungtynes stebėdavo bent 10–12 tūkst. žiūrovų. Kituose miestuose – dar daugiau. Į varžybas skrisdavome lėktuvu: iki Sidnėjaus – keturios, toliausiai iki Naujosios Zelandijos Velingtono miesto (Australijos "A-League" žaidžia "Wellington Phoenix FC") – aštuonios valandos skrydžio.

– Jūsų komandoje žaidė ir buvusi Europos futbolo garsenybė – buvęs Prancūzijos rinktinės, "Chelsea", "Arsenal", "Tottenham Hotspur" klubų gynėjas Williamas Gallas. Koks jis už aikštės ribų?

– Kai kuriose Australijos komandose yra nemažai legionierių, tarp jų ir žinomų. Dalis žiūrovų ateina į rungtynes būtent dėl jų. W.Gallas – žmogus, įpratęs nugalėti, kovingas. Visą gyvenimą jis žaidė puikioje rinktinėje, geruose klubuose, kur visą laiką tikslas buvo tik laimėti.

– Netrukus vėl grįžtate į Turkijos klubą "Gaziantepspor". Sklido gandai, kad turkai jums ir kitiems žaidėjams nemoka pinigų.

– Finansinių problemų neturiu. Turkams priklausau dar dvejus metus. Į Turkiją išskrendu liepos 9 d., kai prasidės treniruočių stovykla. Sezonas Australijoje baigėsi anksti – gegužę. Dar keletą dienų pasitreniravau, po to ilsėjausi Lietuvoje. Šiemet gerai pailsėjau, todėl jau pasiilgau futbolo. Kol kas vyksiu vienas, po to atskris žmona Sandra ir sūnus Darvydas.

– Beje, esate užkietėjęs medžiotojas. Ar D.Šernui Australijoje pavyko pamedžioti?

– Labai norėjau, bet, deja, nepasisekė (šypsosi). Važiavau žaisti futbolo, o ne medžioti. Laisvu laiku tokios galimybės nepasitaikė. Tačiau su keletu žmonių, gyvenančių Australijoje, bendrauju iki šiol. Galbūt kada nors ten atvyksime pailsėti ir tuomet būtinai pamedžiosiu.