Profesionalaus futbolininko karjerą iškeitęs į mokslinę veiklą, Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas ir dabar nepamiršta aikštėje išmoktų pamokų. Jo teigimu, futbolas – ne tik sportas. Tai – valios ugdymo, komandos vienijimo bei strateginio mąstymo mokykla.

Kiekvieną savaitę bent kelioms valandoms P.Baršauskas kostiumą iškeičia į futbolininko aprangą. Jaunystėje didelių aukštumų su Kauno „Kelininko“ futbolo komanda pasiekęs KTU rektorius tvirtina, kad universiteto valdymas labai panašus į darnų komandinį žaidimą.

– Pasaulis šią vasarą alsuoja futbolo ritmu – Brazilijoje vyksta Pasaulio futbolo čempionatas. Jūsų gyvenime ši sporto šaka taip pat užima nemažą vietą? Ką ji duoda Jums?

– Be abejo, šis sportas labai prisideda prie valios, sveiko užsispyrimo ugdymo. Futbolas moko kovoti net tada, kai praloši, nenuleisti rankų ir siekti užsibrėžto tikslo.

Futbolo aikštelėje esi naudingas tol, kol žaidi komandai ir padedi jai siekti bendro tikslo – pergalės. Esi svarbus tik tada, kai galvoji, kaip pagerinti bendrą žaidimą, rasti naują taktinį sprendimą. Be abejo, reikia dirbti negailint savęs. Čia, futbolo aikštėje, moksliniai laipsniai, vardai ir titulai, nekuria pridėtinės vertės. Būtent tokį supratimą ir požiūrį į bet kokį darbą išugdo ši komandinė sporto šaka – futbolas. Šias savybes puikiai galima pritaikyti ir akademinėje srityje.

– Kaip ir kada atradote futbolą? 

– Ši sporto šaka mano gyvenime atsirado dar vaikystėje. Turėdamas laisvą akimirką visad bėgdavau į futbolo aikštelę netoli Kauno sporto halės. Deja, dabar pastebiu, kad futbolo aikštėse gerokai mažiau vaikų ir jaunimo nei būdavo anksčiau.

– Žaidėte Kauno „Kelininko“ komandoje, kuri anuomet nuskriaudė ne vieną Sovietų Sąjungos klubinę komandą. Koks ryškiausiais prisiminimas iš šio gyvenimo laikotarpio?

– Be abejo, patekimas tarp keturių stipriausių tuometinės Sovietų Sąjungos klubinių komandų, tada vadintų kolektyvais, taurės pusfinalio. Ši klubų taurė buvo vienas svarbiausių ir kokybiškiausių futbolo reginių tuometinėje erdvėje, kurioje gyvenome. Svarbi buvo dėl to, kad čia dalyvavo labai daug komandų, o tai gerai atspindėdavo kiekvienos šalies futbolo lygį. Mes, lietuviai, tada nukeliavome du kartus iki pusfinalio.

Nesuklysiu sakydamas, kad tuometinė „Kelininko“ komanda buvo sudaryta iš Lietuvos rinktinės futbolininkų.

Kalbant apie mane, viduje visada jaučiau ir jaučiu pasitenkinimą kūryba. Taip ir futbole – mėgstamiausia man yra puolėjo pozicija, nes, norint pelnyti įvartį, taip pat reikalinga kūryba, nuolatinė improvizacija, siekiant apgauti priešininkus.

– Ar jaunystėje gainiodamas futbolo kamuolį pagalvodavote, kad teks vadovauti vienam geriausių šalies universitetų? 

– Numatyti kas įvyks ateityje tikrai negalėjau. Jei būčiau pasirinkęs ne akademinį kelią, galėjau tapti bet kuo. Labai patiko gamta ir gyvūnai – gal būčiau tapęs veterinaru. Ar galėjau tapti futbolo treneriu? Tuo metu širdyje kirbėjo toks jausmas, kad futbolas – laikinas dalykas. Norėjosi gyvenime padaryti daugiau, tačiau tikrai nebuvau numatęs ir nežinojau, kad viskas susiklostys taip, kaip yra šiandien.

Be abejo, sprendimas atsisakyti futbolo man buvo sunkus. Galiu atskleisti, kad po šio sprendimo ne vieną dešimtmetį mano futbolo bateliai aikštės vejos nepalietė. Tiesiog buvo skaudu išeiti. Tačiau toks gyvenimas – dabar aš vėl aikštėje, savo senų komandos draugų gretose.

– Esate KTU „kapitonas“. Ar galima atrasti bendrų dalykų tarp aukštosios mokyklos valdymo ir žaidimo futbolo komandoje?

– Be jokios abejonės. Kaip ir minėjau, pirma – tai komandinė dvasia. Noriu pabrėžti, kad vienas tu esi niekas. Jei sugebi su komanda rasti kontaktą ir ji remia tavo idėjas – tu padarysi daug.

Antra – ne praeitis, ne seni pasiekimai kuria dabartį. Ją kuria tai, ką tu šiandien duodi savo komandai. Jei esi geras – tave komanda gerbs, proteguos. Tačiau jei loši praeities dalykais – nieko gero iš to nebus. Tokį supratimą man davė šis komandinis sportas.

– Universitete, kaip ir futbole, ko gero, dažnai tenka ginti savus vartus – universiteto vardą ir garbę? Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiandien susiduria KTU, o galbūt ir kitos aukštosios šalies mokyklos?

– Dažnai sakau, kad šiandien daug kam trukdo nesugebėjimas pakilti virš savo asmeninių ambicijų ir siaurų interesų. Tokie dalykai labai kenkia. Čia vėl gali padėti komanda, kuri padeda pasitikrinti savo ambicijas, blaiviai įvertinti galimybes, atidžiau pažvelgti į savąjį aš.

– Studentai į vadovus visada žvelgia su pagarba, o kartais – net baime. Ar esate tas rektorius, kuris neatsisakytų  studentų kvietimo sužaisti futbolą?

– Viskam savas laikas – ateina tokia diena, kai jau negali lygintis su jaunimu, tačiau jei pažaisti savo malonumui – kodėl gi ne?

– Pokalbio pabaigoje – pats sunkiausias klausimas. Kurią komandą palaikote šiame Pasaulio futbolo čempionate ir kodėl? Jūsų finalo prognozė?

– O, tai lengviausias klausimas! Čempionatas vyksta Pietų Amerikoje, tad Europos komandoms jis turėtų sektis sunkiau. Išskirčiau tris lyderius: brazilus – dėl žaidimo technikos, artistiškumo, olandus – dėl inovatyvaus ir kuriančio žaidimo, bei vokiečius. Pastarieji man patinka dėl to, kad komandos drausmė ir tvarka yra tarsi gerai veikiantis mechanizmas. Mano finalo prognozė – jame susitiks dvi iš paminėtų komandų.