Ant ledo – nuo aštuonerių

Tikrai nebuvo taip, kad gražią ir sunkią sporto šaką pasirinkti pakaunės gyventoją įkvėpė kokia nors dailiojo čiuožimo žvaigždė. „Teta atsivedė į masinio čiuožimo seansą, ten pamačiau mergaites, kurios darė labai gražius suktukus, ir nusprendžiau, kad ir aš to noriu išmokti“, – šypsojosi pašnekovė.

Agnei buvo aštuoneri, kai atėjo į tuometę Kauno žiemos sporto mokyklą „Baltų ainiai“ (dabar – Kauno sporto mokykla „Startas“). Pirmoji mažosios čiuožėjos trenerė buvo Indrė Paulaitienė, vėliau – Eglė Kliučakienė.

„Sportininko kasdienybė nelengva: kasdien treniruotės, per atostogas – taip pat. Vasaros atostogų metu vykdavo sporto stovyklos, išvykos į varžybas. Laisvo laiko likdavo labai mažai“, – prisiminė Agnė.

A. Poškevičiūtė neslėpė: kaip ir visiems, kartais norėjosi viską mesti, bet po kurio laiko vėl atsirasdavo motyvacija. Nemažai įtakos turėjo ir tėvai, kurie norėjo, kad Agnė turėtų kokį nors užsiėmimą po pamokų, jų palaikymas, nors vienam jų tekdavo atrasti laiko dukrą vežioti į treniruotes ir pasiimti po jų.

Kantrus ir pasiaukojamas darbas davė rezultatų – Agnė moterų dailiojo čiuožimo rungtyje yra šalies ir tarptautinių varžybų prizininkė, Latvijos čempionė.

Suderino: treniruotės su komanda „Team Amber Latvia“ nesutrukdė baigti Lietuvos sporto universiteto. / A. Poškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr. 

Paklausta, koks apdovanojimas jai mieliausias, Agnė patikino negalinti išskirti nė vieno, nes kiekvienas yra savaip svarbus ir malonus. „Žinoma, visada maloniau parsivežti kokį laimėjimą iš varžybų užsienyje“, – patikslino sportininkė.

2017 m. „Baltų ainiai“ merginoms, baigusioms sportinę karjerą pavienio čiuožimo srityje, įkūrė pirmąją Lietuvoje sinchroninio čiuožimo komandą „Team Spice“, ją treniravo Rūta Sudakovienė. „Po daugybės metų, praleistų kaip pavienio čiuožimo atstovei, čiuožti komandoje iš tiesų labai patiko, tai buvo visiškai nauja patirtis. Dalyvavome varžybose Latvijoje, Italijoje, Lenkijoje, Vengrijoje“, – pasakojo pašnekovė.

Esame tik mes

Sinchroninis čiuožimas, pasak sportininkės, labai skiriasi nuo pavienio dailiojo čiuožimo. Pagrindiniai dailiojo čiuožimo elementai – šuoliai ir suktukai, o sinchroninio – pakėlimai, persikeitimai, įvairių kombinacijų žingsniai. Pagrindinis dalykas – kad visi elementai būtų atliekami sinchroniškai. Vienas netikslus judesys sugriauna visos komandos kompoziciją.

Specifika: svarbu pasitikėti kitais sinchroninio čiuožimo komandos nariais, o pakėlimo metu – įveikti ir baimę. / A. Poškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr. 

„Būtina jausti, kaip elementus atlieka kiti komandos nariai, taip pat labai svarbu pasitikėti kitais, pavyzdžiui, pakėlimo metu, reikia įveikti baimę. Labai svarbi yra ir psichologinė aplinka komandoje. Komanda turi būti kaip vienas vienetas, nėra tokio dalyko kaip aš – esame tik mes. Komandoje „Team Amber“ visos merginos buvo labai patyrusios čiuožėjos, čiuožusios ne mažiau kaip dešimt metų“, – atskleidė Agnė.

Priėmė iššūkį

Čiuožėją iš pakaunės 2019 m. pastebėjo Latvijos komandos trenerė ir pasiūlė prisijungti. Pasak A. Poškevičiūtės, Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU) varžybose (Senior lygyje) yra amžiaus cenzas. Vyresnes čiuožėjas surinkti yra labai sunku, nes dauguma jau studijuoja ir dirba, tad laiko treniruotėms lieka labai mažai.

„Pakvietimą priėmiau kaip iššūkį ir taip atsiradau komandoje „Team Amber Latvia“. Tuo metu jau studijavau Lietuvos sporto universitete, treniruotes teko derinti su studijomis ir du ar tris kartus per savaitę vykti į Rygą treniruotis su komanda, kurią sudarė šešiolika čiuožėjų“, – pasakojo pašnekovė.

Pasiekimas: Agnė – pirmoji lietuvė, dalyvavusi sinchroninio čiuožimo planetos pirmenybėse. / A. Poškevičiūtės asmeninio albumo nuotr. 

Iššūkį priėmusios čiuožėjos diena atrodydavo taip: nuo ryto – paskaitos, apie 14 val. – autobusas į Rygą, 4 valandos kelionės, o tada – treniruotės nuo 19.30 iki 23 val. Vidurnaktį – vėl autobusas, tik dabar jau atgal į Kauną, o namus pasiekdavau 4 val. „Kartais važiuodavau automobiliu, tuomet likdavau nakvoti pas kurią nors komandos draugę. Taip būdavo du kartus per savaitę, o prieš varžybas – ir tris. Pastaruosius porą mėnesių treniruotes derinau su darbu, nes studijos jau buvo baigtos“, – kaip atrodė tas iššūkis, atskleidė Agnė.

Įsirašė į istoriją

Treniruotės Rygoje buvo sunkios ne tik dėl kelyje praleistų 8 valandų per dieną, bet ir finansiškai – visas ledo nuomos išlaidas padengti teko pačioms komandos narėms. Ledo nuoma Latvijoje yra du ar tris kartus brangesnė nei Lietuvoje. „Už paramą ruošiantis ir dalyvaujant čempionate esu labai dėkinga Kauno rajono merui Valerijui Makūnui ir Raudondvario dvaro direktorei Snieguolei Navickienei“, – pabrėžė čiuožėja.

Vis dėlto teigti, kad Agnė pakabino pačiūžas ant vinies, būtų netikslu.

Likus porai treniruočių iki pasaulio čempionato Niujorke 2020 m. pavasarį, viskas buvo atšaukta dėl kovido. Siekiant palaikyti sportinę formą, treniruotės vykdavo nuotoliniu būdu ant žemės, o vėliau buvo atnaujintos ant ledo. Tačiau dėl tuo metu uždarytų sienų vykti į Latviją Agnė negalėjo.

„Normalios treniruotės prasidėjo tik šį sezoną, tad laiko pasiruošti pasaulio čempionatui buvo tikrai nedaug. Sinchroninis čiuožimas nėra olimpinė sporto šaka, todėl pasaulio čempionatas – aukščiausio rango varžybos ir pagaliau šį pavasarį pavyko jose sudalyvauti. Tai buvo labai įdomi ir naudinga patirtis, leidusi pamatyti iš arti, kaip viskas vyksta“, – šypsojosi jauna moteris.

Pasak sportininkės, visas laikas, skirtas komandiniam čiuožimui tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, suteikė tikrai daug gerų emocijų, naujos patirties, įspūdžių, sustiprino psichologiškai, išmokė įveikti varžybų baimę, kuri buvo labai stipri, ypač kai čiuožė kaip pavienio čiuožimo atstovė.

Tąsa: Agnės pėdomis seka ir sesė Irūnė – Kačerginės pradinės mokyklos trečiokė. / A. Poškevičiūtės asmeninio albumo nuotr.

A. Poškevičiūtė buvo atvira: pasaulio čempionatu baigiu savo sportinį kelią, sau, kaip čiuožėjai, jokių tikslų nebekeliu. Šiuo metu ji dirba Kauno sporto mokykloje „Startas“, į kurią atėjo aštuonerių. Vis dėlto teigti, kad Agnė pakabino pačiūžas ant vinies, būtų netikslu. Žiemą ją galima pastebėti Raudondvario dvaro čiuožykloje, kur ji moko lankytojus čiuožimo pradmenų.

Agnės pėdomis seka ir sesuo Irūnė – Kačerginės pradinės mokyklos trečiokė. Ji taip pat lanko dailųjį čiuožimą. Nors mato, kad darbo įdėti reikia tikrai daug, kol kas jai šis sportas patinka“, – šypsojosi A. Poškevičiūtė.