„Esame jau parengę konkrečius punktus, ką mes siūlome papildyti, net atskirą skyrių pačioje pabaigoje galvojame siūlyti – būtų ne vien apibrėžimas, bet ir siūlymas, kad į Sporto tarybą galėtų atstovas patekti, kad į lėšų skirstymą kažkiek būtų atsižvelgiama“, – BNS šią savaitę sakė tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė.

„Dabar darbo grupėje tariamės, ką galime pasiūlyti. Antradienį bus mūsų tarybos posėdis, tada taryba, manau, kad pritars tam kreipimuisi, o šiaip, jau vyksta diskusijos su Seimo nariais“, – pridūrė ji.

Anot Etninės kultūros globos tarybos pirmininkės, tai leistų padidinti valstybės dėmesį šiai kultūros vertybei

„Siekiame, kad atsirastų valstybės dėmesys etnosportui“, – teigė tarybos vadovė.

Ji tvirtina, kad kai kuriose kitose šalyse etnosportas reglamentuotos įstatymiškai, taip pat įtrauktas į ugdymo programas, jam skiriama parama, kad tradicija eitų iš kartos į kartą.

D. Urbanavičienė priminė, kad Lietuva ratifikavusi UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, kurioje tradiciniai žaidimai įvardinti kaip viena tokio paveldo rūšių.

„Lietuvoje yra sudaromas sąrašas tų nematerialų kultūros paveldo vertybių, tai konvencijoje įvardijama tradiciniai žaidimai kaip viena iš to paveldo rūšių, o Lietuvos sąvade įtvirtintos tradicinės ristynės, dabar rengiamos bylos dėl ripkos ar ritinio, kylos ir kitų žaidimų“, – teigė D. Urbanavičienė.

Sprendimas siūlyti Seimui tobulinti Sporto įstatymą priimtas Etninės kultūros globos tarybos ir Lietuvos etnosporto komiteto atstovų posėdyje, vykusiame praėjusią savaitę.

Etninės kultūros globos tarybos Seimo ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja sprendžiant strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos formavimo bei nematerialaus kultūros paveldo apsaugos klausimus.

Taryba vykdo vykdo etninės kultūros valstybinės globos įgyvendinimo priežiūrą. Tarybos tikslas – etninės kultūros valstybinės globos stiprinimas, tautinės savimonės išsaugojimas ir etninės kultūros tęstinumas bei lygiavertis Lietuvos dalyvavimas pasaulio tautų kultūriniame gyvenime.

Reglamentavimas įstatymu apsaugotų etnosportą

Lietuviškų ristynių federacijos prezidentas Tomas Gervė BNS teigė, kad etnosporto reglamentavimas užtikrintų šios paveldo vertybės apsaugą.

„Šiuo metu, deja, nei apsaugos nėra, be to, jos palaikomos tik entuziastų dėka, apie jas galima sužinoti tik labai specifinėje literatūroje“, – sakė T. Gervė.

„Tai leistų apsaugoti ir reglamentuoti būtiną joms apsaugą“, – pridūrė jis.

Jis sako, kad tradicinės lietuviškos sporto šakos vertingos ne tik kaip kultūrinė vertybė, bet ir sporto prasme.

„Tokios sporto šakos kaip lietuviškos ristynės, lietuviškas ritininis, plačiau žinomas kaip ripka – jos turi vertės tiek kaip sporto šaka, tiek kaip kultūros paveldo objektas“, – teigė Ristynių federacijos vadovas.

Tuo pačiu jis svarstė, kad dar reikėtų pagalvoti ir apie pačią sąvoką „etnosportas“, galbūt šiuos žaidimus būtų galima vadinti „tradicinėmis ar etnografinėmis sporto šakomis“.

„Sieksime tam tikro statuso ir tam tikro apibrėžimo šitoms sporto šakoms“, – tikino T. Gervė.

Jo teigimu, šiuo metu Lietuvoje yra aštuoni klubai, kuriuose galima susipažinti su lietuviškomis ristynėmis, kurios artimos kitoms imtynių rūšims, o Vilniuje veikė vien ristynių sporto klubas.

T. Gervė sako, kad varžybose dažniausiai dalyvauja apie 20 ristynių atstovų.

„Į varžybas atvažiuodavo keturios svorio kategorijos, vidurkis vienoje svorio kategorijoje – penkis žmonės. 20 žmonių surinkti Lietuvoje yra nemažai“, – teigė federacijos prezidentas.

Jis pasakoja, kad ristynėse leidžiama imti už varžovo diržo, tačiau negalima įsikibti į aprangą, sportininkai dažniausiai vilki specialius marškinius iš drovės.

„Mes nesikabiname į atlapus, saugome aprangą, bet galime panaudoti diržą“, – pasakojo lietuviškų ristynių puoselėtojas.

Lietuvoje ristynės buvo populiarios XIX amžiaus antroje pusėje. Vėliau, atsiradus profesionaliam sportui, kurį laiką gyvavusi tradicija ėmė nykti, o sovietmečiu galutinai buvo pamiršta. Lietuvos ristynių federacija įkurta tik prieš kelerius metus.