Pasaulio čempionatas – kiekvieno futbolininko svajonės išsipildymas, o teisėjauti aukščiausio lygio varžyboms – geriausias įvertinimas arbitrui. Tarp 42 pasaulio futbolo merginų (iki 17 m.) čempionato teisėjų buvo ir viena lietuviška pavardė. Lapkričio 16 d. Naujojoje Zelandijoje pasibaigusiose planetos pirmenybėse teisėjavo Lietuvos futbolo arbitrė Ingrida Siliūnienė.

Jau šešerius metus Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) aikštės teisėjo asistento licenciją turinti 35 metų kaunietė teisėjavo trejoms pasaulio čempionato grupių etapo varžyboms.

Naujojoje Zelandijoje aukso medaliais pasipuošė jaunosios Šiaurės Korėjos futbolininkės, kurios finale po pratęsimo 2:1 laimėjo prieš JAV rinktinę. Merginų (iki 17 m.) pasaulio pirmenybės, kuriose dalyvavo 16 komandų, surengtos pirmą kartą. Anksčiau FIFA organizavo jaunimo čempionatus tik merginoms iki 19 m., tačiau neseniai nuspręsta šį skaičių padvigubinti ir rengti U-17 (iki 17 m.) bei U-20 (iki 20 m.) pirmenybes.

Prie tokių reformų daug prisidėjo FIFA prezidentas Josephas Blateris, populiarinantis moterų futbolą. Pastebima, kad dar 1991 m. pasaulyje buvo sudėtinga rasti bent 12 lygiaverčių moterų komandų, galinčių žaisti aukščiausiu lygiu. Dabar, be merginų čempionatų, organizuojami dar du prestižiniai – pasaulio moterų ir olimpinis – turnyrai, o visame pasaulyje suskaičiuojama apie 30 mln. futbolą žaidžiančių dailiosios lyties atstovių.

Buvusi futbolininkė ir "Kauno-FM" moterų futbolo komandą treniruojanti I.Siliūnienė dienraščiui prisipažino, kad pasiūlymas teisėjauti čempionate Naujojoje Zelandijoje jai buvo maloni staigmena.

– Kokius įspūdžius parsivežėte iš pasaulio merginų futbolo čempionato? – dienraštis paklausė I.Siliūnienės.

– Man šis čempionatas buvo tarsi svajonė, kiekvienas to siekia ir nori dalyvauti tokio lygio varžybose. O įspūdžiai patys geriausi. Tokios pirmenybės surengtos pirmą kartą istorijoje, o man apskritai teko pirmą kartą dalyvauti pasaulio čempionate. Nesitiki, kad iš tokios mažos šalies kaip Lietuva gali pakviesti teisėjauti į tokį turnyrą.

– Ar sunku buvo teisėjauti tokio amžiaus futbolininkėms?

– Teisėjauti moterims būna ne tiek sunku, kiek įdomu. Jos žaidžia kitaip negu vyrai, kuriems teisėjauju Lietuvoje. Moterų futbole lengviau "skaityti" žaidimą, paprasčiau nuspėti, kas bus toliau, tačiau vis vien pasitaiko netikėtumų.

– Kokios patirties pasisėmėte tokio lygio turnyre?

– Įgavau labai daug psichologinės patirties. Čempionatas vyko tris savaites, kiekvienas teisėjų žingsnis ar judesys buvo stebimas. Rungtynės tėra viena teisėjų darbo dalis. Taip pat akylai stebima, kaip teisėjai bendrauja, ką veikia, kaip treniruotėse dirba, tad psichologiškai tai buvo gera patirtis.

Be to, nors esu žaidusi ir futbolą, ir lengvąja atletika užsiiminėjusi, tačiau nepamenu tokių intensyvių treniruočių, kokios buvo rengiamos teisėjams. Kasdien po dvi valandas bėgiodavome, įvairius pratimus atlikdavome, o paskui šlifuodavome techniką. Pavyzdžiui, atveda į aikštę keturiolikmečių komandėlę, kuri tiesiog išsidirbinėja, žaidžia, kaip nori, arba atlieka kažkokias užduotis, o mums reikėdavo teisėjauti – fiksuoti nuošales, pražangas ir pan. Lietuvoje kol kas niekas taip nedirba.

– Teisėjavote pirmosioms būsimų čempionių Šiaurės Korėjos rungtynėms su Kosta Rikos ir Ganos rinktinėmis. Ar ši komanda pelnytai tapo čempionėmis?

– Tai tikrai labai stipri ekipa, tai geriausiai įrodo jų pergalė finale. Tačiau mane labiau sužavėjo japonių komanda, teisėjavau jų rungtynėms su Paragvajaus rinktine. Visos teisėjos galvojome, kad būtent japonės bus čempionės, tačiau jos keistai pralaimėjo Anglijai ir iškrito. Galima išskirti net ir tokias komandas kaip Ganos, kuri bent jau man atrodė negirdėta, tačiau žaidė išties įspūdingai. Nors vokietės ir anglės išties stiprios, tačiau korėjietės ar japonės yra labai drausmingos ir tikrai pajėgesnės už europietes.

– Kaip būtų galima apibūdinti septyniolikmečių futbolininkių žaidimą?

– Netikėjau, kad tokio amžiaus merginos gali žaisti tokiu aukštu lygiu, tikrai nepasakytum, kad joms po septyniolika. Įvarčius mušė ir galva, ir iš 25 m. Merginos daug juda, tikrai nėra taip, kad atsistotum prie linijos ir prastovėtum visą mačą. Teisėjų jos neapgaudinėja – net jei ir tempia už marškinėlių, kovoja iš paskutiniųjų, negriūva, nevaidina, jų emocijos tikros – jei jau verkia, tai tik dėl traumų.

– Turbūt mūsų šalies septyniolikmetėms ten nelabai būtų ką veikti?

– Ten nebūtų ką veikti ir mūsų moterų rinktinei. Tą patį galima pasakyti ir apie latves ar estes, tikrai pralaimėtume visoms komandoms. Nors ir negaliu taip drąsiai teigti, bet jeigu korėjietės ar japonės žaistų Lietuvos vyrų futbolo I lygoje, manau, galėtų būti čempionėmis. Aišku, merginos vyrams nusileistų fiziškai, tačiau bėgti ar techniškai sužaisti galėtų ne prasčiau.

– Čempionato finalą stebėjo net 16 tūkst. žiūrovų. Susidomėjimas renginiu buvo išties didelis?

– Taip, stadionuose buvo gausu žmonių, kurių didžiąją dalį sudarė vaikai. Nežinau, kaip organizatoriai dirbo, bet jų buvo pilni stadionai. Vaikai su plakatais tribūnose šaukdavo, palaikydavo visas komandas. Nors Naujojoje Zelandijoje regbis yra populiariausias, tačiau visas čempionato rungtynes transliavo televizijos, tad susidomėjimas buvo tikrai labai didelis.

– Moterų futbolo populiarumas kyla visame pasaulyje, o kada galima tikėtis, kad ta banga atsiris ir į Lietuvą?

– Galima tikėtis, kad moterų futbolas kažkada ir pas mus bus populiarus, tačiau nežinau, ar aš to sulauksiu. Pagerėjimas šiuo klausimu jaučiamas ir Lietuvoje, domimasi futbolu, tačiau nėra sąlygų šiam žaidimui plėtoti. Jeigu net vyrai neturi kur treniruotis, ką jau kalbėti apie moteris. Tad šiandien didesnės perspektyvos yra kilti kaip teisėjai. O komandą treniruoju jau šeštus metus, ir nors esu labai užimta, man tai patinka ir įdomu, tad atsisakyti to neketinu. Visada galvoji, kad ateityje bus geriau.