„Norėdama treniruotis aš turiu išeiti iš namų – turiu būti aktyvi. Jei mane įkvėptų geimeris, viskas, ką turėčiau daryti, – likti namie ir sėdėti ant sofos“, – sako BMX dviratininkė, olimpinė vicečempionė ir Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) Sportininkų komisijos narė Sarah Walker.

Elektroninio sporto (e-sporto) beldimasis į olimpinių žaidynių vartus skamba vis garsiau, bet jiems prasivėrus vaizdo žaidimų ir tradicinio sporto kaktomuša gali sukelti daugybę kibirkščių. Nors įvairių sporto šakų klubai vienas po kito atidaro e-sporto sekcijas, o turtingiausi atletai patys investuoja į vaizdo žaidimų rinką, vadinamųjų geimerių galimas pasirodymas olimpiadoje – atskiras diskusijų laukas.

Už ar prieš? Daugiau naudos ar grėsmių? Ar tai diskredituotų olimpines žaidynes, o galbūt net pasmerktų sportą? Sveiki atvykę į XXI amžių, kuris olimpiniam judėjimui metė naujų dilemų. Ar įmanoma prisitaikyti prie amžiaus tendencijų ir sykiu išsaugoti olimpines vertybes?

Ką mano lietuviai?

Ieties metikas Edis Matusevičius, kuris ir pats save galėtų vadinti geimeriu, teigiamai vertina e-sporto plėtrą ir neprieštarautų, jei geimeriai taptų olimpiečiais: „Aš už. Pats esu daug žaidęs ir žinau, kad jei nori būti geras vaizdo žaidimų žaidėjas, kaip ir sportininkas, turi daug treniruotis. Žaidžiant svarbiais momentais širdis ima daužytis kaip iš tiesų sportuojant, sukyla adrenalinas. Ir ten, ir ten visi siekia tapti geriausi, o norint to pasiekti, reikia skirti daug laiko treniruotėms“, – tvirtina lengvaatletis.

Kelno universiteto mokslininkų atliktas tyrimas patvirtino, kad geimerių organizmas varžybų metu patiria milžiniškus krūvius. „Pagaminamo kortizolio (hormono, išskiriamo patiriant stresą, – aut. past.) kiekis yra maždaug toks pat kaip lenktynininkų. Pulsas gali pasiekti nuo 160 iki 180 dūžių per minutę, o tai prilygsta tam, kas organizme nutinka labai greito bėgimo metu ir artima maratonui“, – pakomentavo vokiečių profesorius Ingo Froböse.

Vis dėlto dauguma kalbintų Lietuvos sportininkų nenorėtų olimpiniame parade žygiuoti kartu su geimeriais.

„Gal nuskambės senamadiškai, bet man atrodo, kad virtualus pasaulis ir taip daug atima mūsų laiko“, – prieš e-sporto įtraukimą į olimpinę šeimą pasisako Justinas Kinderis. Šiuolaikinės penkiakovės rinktinės lyderis nemano, kad itin sparčią e-sporto plėtrą reiktų sieti su sportu.

„Aš esu prieš, kad e-sportas taptų olimpine sporto šaka, nes tai daugiau žaidimas nei sportas. Galbūt įdomi veikla, bet nelaikyčiau jos sportu“, – antrina buriuotoja Viktorija Andrulytė.

„Profesionaliajame sporte praleidusi 20 metų, sportą suprantu tik tokiu formatu, kokiu aš varžausi. Sportas netektų savo žavesio, savo vertybių, savo dvasios, jei e-sportas būtų įtrauktas į olimpinių žaidynių programą. Aš būčiau prieš“, – neslepia ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė.

Dviratininkas Ignatas Konovalovas pripažįsta, kad e-sportas leistų TOK nusitaikyti į naujas auditorijas, bet nemano, kad ši sporto rūšis būtų labai reikalinga olimpiniam judėjimui. „Esu labiau prieš nei už, nes sportas man asocijuojasi su sportine veikla, sportiniu žaidimu, distancijos įveikimu ir panašiais aspektais. Todėl man e-sportas su olimpinėmis žaidynėmis nesiderina“, – sako I. Konovalovas.

Karantino metu jis pats dalyvavo virtualiose dviratininkų lenktynėse, tačiau ne su pulteliu rankose – būdami skirtingose vietose dviratininkai mynė stacionarias dviračių stakles su jėgos matuokliais. „Atlikome tokius pat fizinius krūvius kaip normaliose varžybose – ir spurtus, ir pakilimus į kalnus. Neatlaikai sunkėjančio tempo – atsilieki“, – pasakoja I. Konovalovas.

Tokį elektroninį sportą, kai virtuali realybė suteikia galimybę gauti tikrą fizinį krūvį, Ignatas palaiko: „Tai sportinė veikla, o vaizdo žaidimai man ir lieka žaidimais“.

Griauna atleto modelį?

Fiziškai silpni ir turintys bendravimo sunkumų – taip stereotipiškai apibūdinami geimeriai, tačiau bet kuris elitinės e-sporto komandos vadovas šiandien patvirtins, kad toks įsivaizdavimas klaidingas arba tik iš dalies teisingas. Profesionalūs geimeriai, prie kompiuterių praleidžiantys po 8–10 valandų per dieną, privalo reguliariai sportuoti, o apie tai, kad geresnė fizinė forma – geresni geimerio rezultatai, daug kalbama.

Šnekama ir apie tai, kad fizinė veikla mažina stresą, sustiprina protinę veiklą ir išlaiko aštrius refleksus, be to, ji būtina siekiant pailginti geimerių karjerą, kuri dažnai persirita į saulėlydį žaidėjui vos įpusėjus trečiąją dešimtį.

Bet ar to pakanka, kad geimerius galėtume prilyginti tikriems atletams? Ar tai, kad pačioje e-sporto veikloje stinga fiziškumo požymių, kardinaliai neatskiria vaizdo žaidimų nuo sporto?

V. Andrulytė pabrėžia, kad fiziškumo aspektas sporto varžybose būtinas, o e-sporte jo praktiškai nelieka. B. Virbalytė-Dimšienė antrina, kad geimeriai nepatiria to, ką išgyvena tikri sportininkai, ir šis skirtumas olimpiniame lygmenyje yra nepriimtinas.

„Žinau, kad tie žmonės praleidžia begales valandų prie kompiuterių treniruodamiesi, bet to, ką mes jaučiame, ką mes aukojame – fizines galimybes, kūną, – jie nedaro. Tai nėra lygios sąlygos, o apie lygias varžymosi sąlygas dabar nuolat kalbama“, – primena ėjikė.

I. Konovalovas nesureikšmintų griaunamo atleto įvaizdžio su viena sąlyga: „Jei e-sportas lieka kompiuterinių žaidimų lygmenyje, nereikia to sureikšminti. Nesvarbu, kaip geimeris atrodys – atletiškas ar ne. Bet jei kalbame apie sportą ir olimpinį judėjimą, tai šiek tiek kertasi. Olimpinis sportas yra aukščiausias fizinės veiklos lygmuo, ir nemanau, kad reikėtų įmaišyti rungtis, kurios griautų šį modelį“.

E. Matusevičius žiūri atlaidžiau. Pasak jo, fiziškumo aspekto nereikėtų sureikšminti. „Ir be elektroninio sporto yra daug sporto šakų, kuriose ne atletiškumas atlieka pagrindinį vaidmenį. Sportininkų yra įvairių – ir stambių, ir liesų, ir aukštų, ir žemų. Kiekvienoje sporto šakoje savaip. E-sporte fiziškumas nėra reikšmingas, bet tokia šio sporto specifika“, – sako lengvaatletis.

Prieštarauja sveikatinimo siekiams?

J. Kinderio įsitikinimu, fiziškumo aspekto nustumti į antrą planą negalima ypač dėl to, kad fizinis pasyvumas tampa vis didesne visuomenės bėda. „Olimpiečiai yra herojai, į kuriuos vaikai nori lygiuotis ir būti panašūs. Pakitus atleto įvaizdžiui aktyviam gyvenimui skirtume vis mažiau laiko“, – įžvelgia J. Kinderis.

Didysis sportas prasideda nuo vaikų sporto. Daugelis šalių sporto šakas skirsto į prioritetines ir kitas, atsižvelgdamos į tai, ar jos turi olimpinės sporto šakos statusą. Taigi vaizdo žaidimams tapus olimpine sporto šaka kiltų paradoksas: iš vienos pusės, valstybė finansuoja įvairias iniciatyvas, programas ir projektus, skatinančius vaikų ir jaunimo fizinį aktyvumą, atitraukiančius juos nuo ekranų. Iš kitos pusės, valstybė turėtų remti e-sportą, nes tai įpareigotų olimpinės sporto šakos statusas.

„E-sportas pakeistų sportininko modelį, kuris yra pavyzdys vaikams. Nemanau, kad turėtume eiti šia kryptimi, nes visuomenė ir taip turi daug priklausomybių nuo technologijų, tėvai stengiasi riboti vaikų prieinamumą prie ekranų. Kaip galime propaguoti tokį sportą, jei nuolat šnekame, kad žmonės turi daugiau laiko leisti gryname ore, būti fiziškai aktyvesni?“ – klausia B. Virbalytė-Dimšienė.

Patrauklus, bet netinkamas?

TOK e-sportą sportine veikla pripažino 2017-aisiais. Nors TOK išlieka atsargus, sporto šakas imituojantys vaizdo žaidimai jau įtraukti į 2022 m. Azijos žaidynių programą, o 2024 m. Paryžiaus žaidynėse e-sporto atstovai turėtų pasirodyti kaip parodomosios programos dalyviai.

„E-sportas patrauklus, nes jaunoji karta pamišusi dėl jo. Būtų paprasta pritraukti jaunų žmonių domėtis žaidynėmis“, – sutinka J. Kinderis ir atkreipia dėmesį į TOK pastangas kovoti su blėstančiu olimpinių žaidynių populiarumu tarp jaunimo.

„Suprantu, kad olimpinis judėjimas keičiasi ir ieško būdų, kaip būti patrauklesniam, pavyzdžiui, Z kartai, negalinčiai žiūrėti maratono varžybų. Bet man tokie pokyčiai ne prie širdies. Sporto šakų, kurios yra labiau pramoginės, įtraukimui į olimpinę programą aš nepritariu, – sako B. Virbalytė-Dimšienė. – Nesu prieš, kad e-sportas egzistuotų, vyktų pasaulio čempionatai. Žinau, kokias mases e-sportas pritraukia. Bet nesutikčiau, kad toks sportas būtų įtrauktas į olimpinių žaidynių programą.“

Tyrimų bendrovės „Newzoo“ duomenimis, 2018 m. pasaulinės e-sporto industrijos pajamos sudarė 830 mln. eurų, o 2021 m. turėtų siekti 1,5 mlrd. eurų. Galima palyginti: tinklinis, kaip rodo „Fior Markets“ duomenys, 2019-aisiais uždirbo 240 mln. eurų pajamų, o 2024 m. bendras uždarbis bus apie 250 mln. eurų.

J. Kinderis baiminasi, kad e-sporto įtraukimas į olimpinę programą tik dar labiau akceleruotų vaizdo žaidimų rinką, kuri ilgainiui vis labiau užgožtų tradicinį sportą. „Yra grėsmė, kad e-sportas taptų įdomesnis už mums jau įprastą sportą, ir viskas, kas buvo kuriama bei puoselėjama daug metų, greitai dingtų. Todėl, manau, TOK teisingai daro, kad į e-sportą žiūri atsargiai“, – sako J. Kinderis.

„Nerandu argumentų, kuriuo aspektu e. sportas būtų geresnis. Išlieka ta pati dopingo problema. Žmonės valandų valandas turi sėdėti prie kompiuterio ir išlikti žvalūs, aktyvūs, tad gal pasitelkiama ir draudžiamų preparatų. Aš manau, kad e-sportas gali egzistuoti ir be olimpinių žaidynių “, – tikina B. Virbalytė-Dimšienė.