Mindaugas Brazys dešimt mėnesių turėjo progą dirbti su aukščiausio lygio Europos krepšinio specialistu Joanu Plaza. Kauno „Žalgirio“ komandos asistentui ši patirtis buvo neįkainojama. Su krepšinio portalu „Tritaškis.lt“ J. Plazos asistentas pasidalino šiltais prisiminimais.

 

M. Brazys prisipažino jau senokai žinojęs, kad J.Plaza „Žalgiryje“ kitą sezoną neliks. Šiandienos (06.03) specialioje spaudos konferencijoje pasakyti ispano atsisveikinimo žodžiai trenerio asistentui nebuvo staigmena.

„Jeigu atvirai, su Joanu kalbėjau gerokai anksčiau ir jautėsi, kad jis paliks komandą. Todėl tai nebuvo man staigmena.

Vėliau, žinoma, susėsime su Pauliumi Motiejūnu prie vieno stalo, pasikalbėsime, kas toliau laukia komandos. Manau, kad pirmiausia klubas turi pasirinkti trenerį. Tuomet naujas treneris pagal savo pageidavimus komplektuojasi savo trenerių štabą“, – mintimis J.Plazai palikus „Žalgirį“ dalinosi M.Brazys.

– Prisiminkite tas savaites, kai Plaza atvyko į „Žalgirį“. Ką tuomet buvo tekę girdėti apie šį specialistą?

– Prieš jam atvykstant žinojau tik apie jo, kaip trenerio, karjerą. Žinojau, kur jis dirbo, kiek laiko darbavosi Madrido „Real“ klube, Sevilijos „Cajasol“. Man iš karto įstrigo tai, jog labai retai aukšto lygio treneriai dirba viename klube ilgą laiką. Madride trys metai, Sevilijoje irgi. Tai jau kažką pasako apie žmogų, kad tikriausiai tai – neeilinis specialistas.

Na, kai atvyko, pamatėme patys. Ir komandos žaidimas pagerėjo, ir jis, kaip treneris ir kaip žmogus, tikrai labai įdomi asmenybė. Tikrai daug išmokau iš šio specialisto.

– Papasakokite šiek tiek plačiau apie jį. Koks jis buvo žmogus, koks jis buvo treneris? Kuo jis buvo toks ypatingas?

– Čia reikėtų labai ilgai pasakoti (Juokiasi, - aut. past.). Kas liečia jo asmenines savybes, Joanas buvo labai teisingas žmogus. Jis, žinoma, iš tavęs reikalauja daug, tačiau su juo gali kalbėtis atvirai. Jis nėra iš tų trenerių, kurie į asistentus ar savo krepšininkus žiūri „iš aukšto“.

Kitiems treneriams būdinga save sudievinti. Jie save „pasistato“ aukščiau už kitus. Su Joanu būdavo, žinoma, darbiniai santykiai, jis kartais, žinoma, pakeldavo toną. Tačiau su juo visuomet galėdavai bendrauti kaip su draugu. Jis save sugretina į vienodą lygį tiek su asistentais, tiek su krepšininkais. Tai man labai įstrigo.

Kai tu gali laisvai bendrauti su vyriausiuoju treneriu, lengviau spręsti įvairius klausimus. Mintys deliojasi laisviau.

– Ar tai buvo labai reiklus specialistas?

– Labai reiklus. Kas liečia darbą, tai man buvo sunkiausias sezonas. Dirbti reikėjo labai daug. Tačiau kai tu dirbi ir matai, kad esi reikalingas, tas darbas tampa lengvesnis. Tu gali dirbti labai daug, mažiau pamiegoti, tačiau jautiesi svarbus. Kas liečia mane, aš jausdavausi pavargęs, tačiau laimingas.

– Plaza buvo toks treneris, kuris išsireikalaudavo iš asistentų motyvuodamas, daug bendraudamas?

– Kas liečia mane, aš visuomet darbą atlikdavau iki galo. Galbūt tik šiemet jaučiausi svarbesnis nei anksčiau. Tiek prie Zouroso, tiek prie Trifunovičiaus dirbau maksimaliai. Todėl nejaučiau, kad būtent Plaza iš manęs reikalaudavo daugiau nei kiti treneriai.

– Kokie santykiai būdavo su žaidėjais? Kaip jis sugebėdavo iš jų išsireikalauti darbą atlikti maksimaliai gerai?

– Man tekdavo dalyvauti Joano susitikimuose su žaidėjais, nes buvau atsakingas už vaizdo peržiūras. Reikėdavo parodyti tam tikrus žaidimo momentus, klaidas aikštelėje ir panašiai. Prie vieno stalo susėsdavo jis, žaidėjas ir aš.

Nebūdavo taip, kad Plaza tam krepšininkui „išpertų kailį“, aprėktų ar išvadintų kaip nors. Viskas vykdavo tokia tolerantiška, draugiška forma. Jis paaiškindavo klaidas, kas gerai, kas blogai. Jei jam kažkas nepatikdavo, jis pasakydavo: „būtų gerai, kad kitą kartą tą veiksmą atliktum kitaip“, o ne aprėkdavo. Ką krepšininkas darydavo gerai, Plaza skatindavo toliau taip sėkmingai dirbti ir tobulinti.

Kaip psichologas, jis buvo labai stiprus. Labai įdomi asmenybė, iš jo tikrai galima pasimokyti labai daug: ne tik kaip iš krepšinio specialisto, bet ir kaip iš žmogaus. Galima pasakyti, jog jis tikrai buvo charizmatiška asmenybė.

– Jeigu mėgintume lyginti su kitais treneriais, ar tokius susitikimus su žaidėjais „vienas prieš vieną“ renkdavo ir kiti „Žalgiryje“ dirbę vyr. treneriai?

– Retas, kuris taip darydavo. Galbūt pernai būdavo, tačiau aš juose nedalyvaudavau.

– Daugelis krepšinio sirgalių, taip pat ir krepšinio žurnalistų, pastebi, jog Plaza turi iškalbos dovaną. Jo žodžiai spaudos konferencijoje būdavo tikrai stiprūs ir motyvuojantys. Ar paveikdavo krepšininkus jo kalbos prieš rungtynes, po rungtynių? Kaip jis motyvuodavo krepšininkus?

– Susirinkimus jis visuomet baigdavo pavyzdžiais iš gyvenimo. Jis visuomet mėgindavo kažkaip paveikti krepšininkus. Būdavo ir klipų motyvacinių, būdavo tikrai visko per ilgą sezoną. Galima sakyti, kad krepšininkų motyvavimas buvo vienas svarbesnių jo darbo metodikos įrankių.

Jam ypač sunku buvo sezonui artėjant į pabaigą, kai atsirado ta krizė – pradėjo vėluoti algos. Tada buvo sunkiausias ir svarbiausias momentas, kad žaidėjai nenuleistų rankų. Tuomet Joanas tikrai labai suko galvą, kaip motyvuoti krepšininkus, kaip tinkamai jiems pasakyti kritiką. Tai tikrai yra svarbu ir nėra taip paprasta.

– Ar tos krizės metu nesijautė iš jo paties veiksmų, kad jis jau galvoja apie išvykimą iš komandos: reikia kažkaip atidirbti iki sezono pabaigos, o tada keliauti ten, kur geresnė situacija?

– Manau, kad būtų užtekę tik to, kad Plaza būtų nuleidęs rankas ir komanda būtų iš karto subyrėjusi. Sezoną būtume baigę su jaunimu.

Jis nepasitraukė, tai automatiškai ir kiti žaidėjai liko. Jei treneris būtų pabėgęs, būtume subyrėję. Jis parodė charakterį ir išliko su komanda iki galo.

– Kalbant apie Plazą kaip apie taktiką aikštelėje, ar jis turėjo kažkokį specifinį braižą, ko jis reikalavo iš „Žalgirio“ krepšininkų labiausiai?

– Jis labiausiai akcentavo gynybą. Gynybą jis akcentavo nuo pirmų dienų. Būtent gynyba ir vedė komandą visą sezoną. Gali užpulti, gali neužpulti, bet jei neapsiginsi, nelaimėsi. Ką jau ką, bet gynybą Plaza sudėliojo tikrai labai gerai.

– Palyginkite Plazą, kaip aukšto lygio trenerį, ir žemesnio lygio specialistus. Kuo konkrečiai skiriasi skirtingo lygio trenerių metodikos ir požiūris į darbą?

– Kalbėkime vėlgi apie tą pačią gynybą. Plaza gynybą sudėliodavo iki smulkmenų. Kiekvienas žmogus aikštelėje turi savo vaidmenį ir jei kažkas „grybauja“, sugriūna visa sistema.

Tai jis akcentavo nuo pat pirmų dienų. Kai atėjo, jis pradėjo dėlioti gynybą „vienas prieš vieną“, po to pajungė dar kelis žmones. Taip jis pamažu stygavo gynybos veiksmus. Tai man labai įstrigo ir tokie trenerio metodai man buvo labai gera pamoka.

– Na, akivaizdu, kad Plaza turėjo daug stiprių pusių. Tačiau ar turėjo šis specialistas kokį minusą, ypač kalbant apie taktiką?

- Gal ir buvo. Gal ne visus žaidėjus vienodai išnaudojo, gal dar kažkas. Tačiau tikrai negalėčiau išskirti kažko rimto. Manau, kad paieškojus, gali rasti kiekvieno trenerio minusų ar silpnųjų pusių.

Vienais metais vieni su viena sistema laimi, kiti pralaimi. Kamuolys yra apvalus, krepšinis - toks jau sportas.