Londono olimpinėse žaidynėse dalyvaus du Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės meistrai – Laura Asadauskaitė ir pasaulio taurės varžybų finale šeštąją vietą užėmęs Justinas Kinderis.

Konkurentės nenustebino

– Kokių rezultatų tikėjotė planetos taurės finalo varžybose? – paklausėme L.Asadauskaitės, Kinijos mieste Čendu iškovojusios pasaulio taurę.

– Vienintelis tikslas buvo pasitikrinti savo jėgas, jokių didelių užmojų. Tai buvo vienos ramiausių ir lengviausių varžybų. Viskas puikiai sekėsi – fechtavimą, plaukimą ir jojimą laimėjau su nemažu atotrūkiu nuo varžovių, todėl nereikėjo labai greitai bėgti. Nejaučiau jokios įtampos. Dabar supratau, kad ramybė puikiai nuteikia svarbiems startams.

– Gal ne visos pagrindinės konkurentės startavo?

– Buvo visos, kurios ir turėjo būti finale, tačiau aš labai gerai pasirodžiau pirmose trijose rungtyse. Tai lėmė nesunkią mano pergalę. Šiuo metu penkiakovėje nėra nė vienos sportininkės, kuri galėtų nustebinti. Visos varžovės jau gerai pažįstamos ir kol kas nė viena stebuklų neparodė.

– Prieš išvykdama į Kiniją minėjote, kad jus kamuoja kojos skausmai. Kaip dabar jaučiatės?

– Šiokių tokių bėdų, manau, turi visi sportininkai. Šįkart viskas buvo gerai. Vienintelis rūpestis – sunki aklimatizacija. Iki šiol keistai jaučiuosi. Skridome labai ilgai, kelionė nebuvo lengva. Vis dėlto esame pripratę ir startuojame tokiomis sąlygomis, kokios yra.

– Ar galima pasaulio taurės finalą pavadinti generaline repeticija prieš Londono olimpines žaidynes?

– Kiekvienos varžybos yra skirtingos. Šiuolaikinė penkiakovė – sporto šaka, kurioje prognozuoti sunku. Čia daugelį dalykų lemia ir sėkmė. Po šių varžybų įgijau daugiau pasitikėjimo savo jėgomis kai kurioms rungtims. Manau, kad man būtent dabar reikėjo šios pergalės.

– Iki šiol jums prasčiau sekėsi jojimo varžybose. Šįkart pavyko išvengti problemų?

– Vienas mano tikslų buvo gerai pasirodyti jojimo rungtyje, kad įgyčiau pasitikėjimo. Anksčiau man tikrai nesisekdavo. Dabar džiaugiuosi, kad Kinijoje viskas susiklostė puikiai.

– Kaip ruošitės olimpinėms žaidynėms?

– Planuoju dalyvauti keliose komercinėse varžybose ir Europos čempionate. Dar nesu pasiekusi geriausios savo sportinės formos. Sieksiu jos, bet tai nebus žūtbūtinė užduotis, nes bet kada galima patirti traumą.

Trūko draugų

J.Kinderis tvirtino, kad per pasaulio taurės finalą labiausiai pasigedo kolegų.

„Jau prieš šias varžybas turėjau sukaupęs reitingo taškų, kurių būtų užtekę kelialapiui į Londoną, tačiau nenorėjome rizikuoti, – kalbėjo penkiakovininkas. – Šeštoji vieta užtikrino vietą žaidynėse. Pagaliau galima pradėti ruoštis svarbiausiam startui. Sunkiausia šįkart buvo būti vienam, be savo kolegų. Tai, kad nebuvo Edvino Krungolco, atsiliepė ir mano treniruotėms. Gaila, kad jis man nebepadės. Niekada nesijaučiau Edvino ar Andrejaus Zadneprovskio šešėlyje. Tiesiog visada yra svarbus palaikymas. Dabar esu vienas. Laukimas ir nežinia varžybose truputį veikia. Paprasčiau, kai yra su kuo pakalbėti. Žinau, kad ir Londone bus panašiai, bet bent jau aklimatizacija bus paprastesnė.“

Netobulas lazeris

Jaunoji Gintarė Venčkauskaitė, Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos (LŠPF) vadovų vadinta olimpine viltimi, pasaulio taurės finale užėmė paskutinę – 36-ąją – vietą. Pasak LŠPF pezidento Viktoro Majausko, merginai pritrūko patirties.

Paklaustas, ar baigėsi problemos ir skundai dėl lazerinių šautuvų, federacijos vadovas atsiduso.

„Manau, kad naujieji pistoletai – pripratimo dalykas. Be to, technologija nėra tobula. Jeigu saulė šviečia tiesiai į taikinį, lazeris veikia blogiau. Kitas dalykas, kad pistoletus pradėjo gaminti kelios firmos, visi prisipirko skirtingų, todėl ne visada ginklai veikdavo per varžybas. Kartais būdavo, kad sportininkai atsiveždavo austrišką pistoletą, o taikiniai – vokiški. Kildavo nemažai nesusipratimų. Tikimės, kad iki olimpinių žaidynių viskas išsispręs“, – svarstė LŠPF vadovas.