Pagerbs Vilniuje

Lietuvos liūto pravardę gavęs V. Gerulaitis (1954–1994), išgarsėjęs dėl savo įspūdingo žaidimo ir charizmos, 1977-aisiais laimėjo turnyrą „Australian Open“, po kartą žaidė „French Open“ (1980 m.) ir „US Open“ (1979 m.) finaluose ir dusyk – turnyro Vimbldone pusfinaliuose (1977, 1978 m.).

JAV lietuvių kilmės tenisininko trofėjų kolekcijoje buvo net 26 Teniso profesionalų asociacijos (ATP) vienetų turnyrų trofėjai, 9 dvejetų varžybų laimėtojo titulai ir 3-ioji ATP pasaulio reitingo pozicija.

Jo garbei pavadintas „SEB arenoje“ vyksiantis ATP „Challenger“ serijos turnyras.

Vasario 6–12 d. dėl „Vitas Gerulaitis Cup“ pagrindinio prizo, 100 ATP reitingo taškų ir didžiausio Lietuvos teniso istorijoje premijų fondo (118 tūkst. eurų) ruošiasi kovoti ir Lietuvos tenisininkai, tarp jų – Ričardas Berankis, Edas Butvilas, Vilius Gaubas.

Tryško gera nuotaika

Ne vieną įsimintiną frazę apie V. Gerulaitį yra pasakę buvę jo draugai, bendražygiai, varžovai. Koks jų prisiminimuose išliko Lietuvos liūtas?

Bjornas Borgas (Švedija): „Kai 1977 m. žaidėme penkių setų Vimbldono pusfinalį, kitą dieną Vitas ir vienas jo draugas aplankė mane teniso klube, kuriame treniravausi. Jis galėjo skristi namo, bet, kas neįtikėtina, man pasakė: kai tik norėsi treniruotis, aš būsiu pasiruošęs. Buvau priblokštas, kad žaidėjas taip pasielgtų. Nuo tos akimirkos visada treniravomės kartu.

Vitas buvo pirmas iš mano sutiktų žmonių, vaikams nemokamai dalijęs teniso raketes.

Jis buvo vienas geriausių mano teniso draugų. Mes padėjome vienas kitam ir tapome geresniais žaidėjais, užmezgėme puikią draugystę. Vitas buvo linksmas vaikinas, turėjo daug teigiamos energijos – retai kada matydavau jį blogos nuotaikos.

Vitas atliko labai daug gerų darbų tenisui, bet ne tik pats žaisdamas – turėjo nemažai paramos fondų ir padėdavo vaikams pradėti žaisti tenisą. Aš jo ilgiuosi, manau, kad ir visas teniso pasaulis jo ilgisi.“

Geranoriška orbita

Johnas Lloydas (Didžioji Britanija): „1977-ųjų turnyro „Australian Open“  metu kartu ir treniravomės, ir leidome laisvalaikį – šiais laikais to tikrai nebūtų. Prisimenu, kaip finalo rytą buvau sunerimęs dėl bendrų treniruočių, todėl paklausiau Vito: ar mes turėtume kartu treniruotis? Jis atsakė: ką dar galiu sužinoti apie tavo žaidimą, o tu – apie mano? Žinoma, kad treniruosimės kartu!“.

Billie Jean King (JAV): „Kai pagalvoju apie Vitą, visuomet prisimenu, kad jis buvo pirmas iš mano sutiktų žmonių, vaikams nemokamai dalijęs raketes. Kelerius metus tęsėme šią tradiciją – visos raketės, kurias dovanodavome vaikams, buvo su Vito vardu. Tai buvo mūsų kuklus būdas pagerbti didį žaidėją, teniso mylėtoją ir labai gerą draugą.“

Mary Carillo (JAV): „Būdami jauniai dalyvaudavome labdaringuose mačuose, padėjau Vitui tvarkyti jo vardu pavadinto fondo reikalus. Vitas norėjo su tenisu supažindinti nepasiturinčius Niujorko vaikus ir į tai įtraukė visą draugų ratą – kiekvieną vasarą vykdavome į penkis skirtingus rajonus, dovanodavome rakečių, dalijomės savo žiniomis. Vito iniciatyva savo laiko skirdavo didžiosios teniso žvaigždės – nuo Arthuro Ashe iki B. Borgo, Chris Evert, Johno McEnroe, Ilie Nastase ar J. Connorso – visi norėjo padėti Vitui ir neatsilikti nuo jo geranoriškumu.

Tuomet, kai drabužinė dažnai buvo susiskaldžiusi – visuomet konkuruojantys Johnas ir Jimmy, tylus ir drovus Bjornas, Vitas buvo visų jų draugas. Tiesiog norėjome būti jo orbitoje, nes niekas kitas nebuvo toks gyvybingas. Jis įnešdavo energijos ir žaismingumo visur, prie ko prisiliesdavo.“

Dosnūs arbatpinigiai

Tony Palafoxas (Meksika): „V. Gerulaitis kortuose galėdavo praleisti kad ir dešimt valandų per dieną. Nesvarbu, kiek užtrukdavo, jis treniruodavosi tol, kol viską atlikdavo teisingai.“

Karjera: V. Gerulaičio trofėjų kolekcijoje buvo 26 ATP vienetų turnyrų trofėjai ir 3-ioji pasaulio reitingo pozicija. / wimbledon.com nuotr.

Tracy Austin (JAV): „Jis traukė žmones, nes buvo draugiškas, nesavanaudiškas ir labai dosnus.“

Patrickas McEnroe (JAV, legendinio tenisininko J. McEnroe brolis): „Vitas mėgo pasilinksminti, bet jis nepamiršdavo sunkiai dirbti ir rūpintis savo sportine forma. Jo naktinis gyvenimas su prabangiais automobiliais ir apsilankymais klubuose buvo visiška priešingybė atsidavimui teniso kortuose. Jis buvo kovotojas, o ne tik pasipuikuoti mėgstantis žaidėjas.

Jis dirbo iš visų jėgų, kad taptų aukščiausios klasės žaidėju. Jis neturėjo tokio talento, kaip mano brolis, Vitas buvo tikras darbinis arklys ir būtent dėl to jis tapo TOP-5 žaidėju pasaulyje.

Pietaudami išleisdavome apie 20 dolerių, bet jis visada palikdavo 100 dolerių arbatpinigių padavėjui. Vitas buvo vienas dosniausių, dėmesingiausių mano pažįstamų. Prisimenu, žaidėme turnyre „US Open“. Tuo metu dar buvau paauglys, jis mane tiesiog sutriuškino, vis dėlto po mūsų mačo dar kokį pusvalandį draugiškai man aiškino, ką turėčiau tobulinti, kad tapčiau geresniu žaidėju.“

Pykčio širdyje nelaikė

Steve’as Flinkas (JAV, ilgametis teniso žurnalistas): „Per varžybas Vitas kovojo iš visų jėgų, tačiau už teniso kortų ribų su savo aršiausiais varžovais buvo puikūs draugai. Jis mokėjo atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo, todėl niekada nelaikė širdyje pykčio ar asmeniškumų. Vitas palaikė puikius ryšius su J. McEnroe, nors šis ir J. Connorsas neišvengdavo nesutarimų. Vis dėlto J. McEnroe ir J. Connorsą vienijo bendra pagarba V. Gerulaičiui.“

Pete’as Samprasas (JAV): „Pažinojau jį, kai gyvenau Tampoje, Floridoje, nes kartu žaidėme golfą. Į turnyrą „US Open“ išvykau šiek tiek praradęs formą. Po mačo buvau gana prislėgtas. Išėjęs iš stadiono patraukiau į privatų kambarį, užsuko Vitas. Jis atrišo man batus, apvilko sausus marškinėlius, supakavo raketes ir pasakė, kad supranta, kaip blogai jaučiuosi. Jis visada galvojo apie kitus.“