Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvis 30-metis baidarininkas Ignas Navakauskas apie savo mėgstamą olimpinį 200 m sprinto nuotolį yra pasakęs: „Tai labai trumpa distancija, bet joje reikia beprotiškai daug dirbti. Nugalėtoją lemia tūkstantosios sekundės dalys. Netgi padaryta maža klaidelė tave gali nustumti į baidarininkų rikiuotės pabaigą. Reikia irkluoti itin atsakingai, gerai apgalvoti kiekvieną yrį.“

2013 m. universiados čempionas, 2015 ir 2016 m. Europos čempionatų bronzinis prizininkas šiemet tapo Lietuvos čempionu ir aplenkė pagrindinį savo varžovą, treniruočių draugą Artūrą Seją. Ši pergalė nenustebino jo trenerio Romo Petrukaneco, kurio teigimu, olimpinio kelialapio siekiantis Ignas visą laiką buvo stiprus, o per šiemetinį čempionatą sugebėjo išnaudoti visas galimybes ir gerai jam pasirengti.

Dabar didžiausia mūsų irkluotojų viltis – kitąmet vyksiantys pirmieji du Pasaulio taurės varžybų etapai Segede (Vengrija) ir Barnaule (Rusija). Jie vienas po kito vyks gegužės antroje pusėje ir per juos bus galima pelnyti Tokijo žaidynių kelialapių.

Pasak Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinio sekretoriaus R. Petrukaneco, rudenį šiuo klausimu vyks diskusijos ir vėliau federacijos Trenerių taryba nuspręs, pagal kokius kriterijus mūsų irkluotojai galės patekti į olimpinės atrankos varžybas.

– Po ketverių metų pertraukos vėl tapote Lietuvos čempionu. Ar ši pergalė jums, 30-mečiui, suteikė naujų jėgų ir motyvacijos? – paklausėme I. Navakausko.

– Pagaliau tapau šalies čempionu. Įdėjau daug sunkaus darbo ir pastangų, labai džiaugiuosi čempiono titulu. Šįkart fortūna buvo mano pusėje, pagrindinį varžovą aplenkiau vos 0,1 sek. Greit vyks naujos varžybos, vėl kartu stosime prie starto linijos ir vėl viskas spręsis iš naujo.

Daug motyvacijos turėjau ir prieš Lietuvos čempionatą, jos bus ne mažiau ir tapus čempionu. Medalis motyvuoja, bet nesėkmės dar labiau. Mano stipriausia vieta – startas, pati varžybų pradžia.

– Dar 2015-aisiais per Europos čempionatą Čekijoje pelnęs bronzos medalį pasakėte, kad jūsų tikslas – tapti olimpiniu čempionu. Ar ši svajonė neblėsta?

– Tikrai neblėsta. Kol dar galimybės leidžia sportuoti, tol šis mano tikslas neišblės!

– Viltingos buvo Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, kai laimėjote B finalą ir galutinėje įskaitoje užėmėte devintą vietą. Kaip dabar, prabėgus ketveriems metams, vertinate olimpinį debiutą?

– Prieš olimpines žaidynes galvodavau, kaip būtų nuostabu į jas patekti. Todėl vien galėdamas jose dalyvauti buvau laimingas. Savo devintą vietą vertinu teigiamai, nors svajojau patekti į aštuntuką.

– Visi geriausi Lietuvos baidarininkai sprinteriai dabar treniruojasi R. Petrukaneco grupėje. Didelė konkurencija ir per treniruotes, ir per varžybas. Kaip jus tai veikia psichologiškai?

– Baidarininkų sprinterių komanda Lietuvoje yra didelė ir tituluota. Visi yra įrodę, kad gali varžytis su pasaulio elito atstovais. R. Petrukaneco vadovaujami taip pat treniruojasi Artūras Seja, Edvinas Ramanauskas, Aurimas Lankas. Didelė konkurencija neleidžia mums atsipalaiduoti ir padeda tobulėti.

– Ar galima teigti, kad Lietuvoje sukurta gera baidarininkų sprinterių mokykla? Kuo ji skiriasi nuo kitų pasaulio mokyklų?

– Mūsų baidarininkų sprinterių mokykla iš tiesų yra gera. Iš kitų pasaulio sprinterių išsiskiriame jėga. Ne iš vieno užsienio sportininko teko girdėti, kad lietuviai kaip kultūristai – „zdaraviakai“. Atrodome iš tikrųjų galingai. Ir ne tik atrodome, bet ir puikiai rungtyniaujame paties aukščiausio rango varžybose.

– Kas pagrindiniai favoritai laimėti olimpines 200 m vienviečių baidarių varžybas ir kokios Lietuvos sprinterių galimybės?

– Pagrindinis favoritas – Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, 2017 ir 2019 m. pasaulio čempionas 36-erių britas Liamas Heathas. Jeigu kuris nors Lietuvos baidarininkas sprinteris iškovos kelialapį į Tokiją, turės tikrai nemažų galimybių užlipti ir ant pjedestalo.

– Jūsų karjera prasidėjo Marijampolėje nuo šachmatų, kuriais žaidėte daug metų, netgi tapote atskyrininku. Ko gero, esate stipriausias šachmatininkas tarp irkluotojų. Ar laisvalaikiu dar sėdate prie šachmatų lentos?

– Šachmatais žaidžiau ne vienerius metus, netgi teko dalyvauti tarptautinėse varžybose. O norint įsitikinti, kad esu geriausias tarp irkluotojų, reikėtų surengti turnyrą. Tačiau galiu patikinti, kad nebūtų lengva mane nugalėti. Šiuo metu šachmatais žaidžiu tik retkarčiais, dažniausiai su žmona Emilija, kuri puikiai žaidžia.

– Marijampolėje karjerą pradėjo ir Egidijus Balčiūnas, kurį irgi surado treneris Benas Jankevičius. Gerą uoslę turi treneris?

– Benas Jankevičius – nuostabus treneris ir žmogus, sugebantis sudominti jaunuosius sportininkus baidarių irklavimu ir juos nuvesti teisingu keliu. Džiaugiuosi, kad teko būti jo auklėtiniu.

Marijampolė – futbolo, krepšinio, tinklinio miestas, o tai, kad atsidūriau baidarėje, manau, atsitiktinumas. Tėvams padėjau statyti namą, kartą po darbų purvini nuvažiavome į užtvanką išsimaudyti. Ten sutikau kelis draugus, kurie pasiūlė pamėginti pairkluoti. Taip netyčia patekau į puikaus trenerio rankas.

Buvo laikas, kai keturvietę baidarę irklavau su savo broliais – dvyniu Tomu ir vyriausiuoju Aivaru. Sportiška visa mano šeima: mama plaukikė, o tėtis kilnodavo svorius.

– Ar didelę įtaką jums darė ketverių olimpinių žaidynių dalyvis, triskart pasaulio čempionas E. Balčiūnas?

– Jaunystėje jis man buvo vienas didžiausių autoritetų. Pamenu, kaip šis irkluotojas, tapęs pasaulio čempionu, atvyko į manąją Rygiškių Jono gimnaziją. Ta akimirka, kai jis įėjo į aktų salę, skambant dainai „Trys milijonai“, man paliko didžiulį įspūdį.

Jau po septynerių metų mes irklavome dvivietę baidarę ir dalyvavome atrankoje į Londono olimpines žaidynes. Egidijui esu dėkingas už perduotą patirtį ir galimybę kartu treniruotis.

– Aktyviai sportuodamas sugebėjote baigti Lietuvos edukologijos universitetą (LEU) ir įgijote bakalauro, o Mykolo Romerio universitete – sporto industrijų vadybos magistro diplomus. Ar įgytas žinias ketinate pritaikyti savo gyvenime?

– Studijų metais mokslui skyriau nemažą dėmesį. Studijuodamas LEU keldavausi šeštą ryto ir eidavau irkluoti, o po to skubėdavau į paskaitas. Antrame kurse per Lietuvos čempionatus dar nepatekdavau į finalus, tačiau tikėjimas vedė į priekį ir rezultatai po truputį pradėjo gerėti. Universiteto laboratorijoje atlikti tyrimai parodė, kad esu įgimtas sprinteris.

Dabar įgytas mokslo žinias praktiškai tenka pritaikyti per tikras treniruotes. Savo ateities planų nenorėčiau atskleisti, nes, kaip sakoma, tu planuoji, o Dievas juokiasi. Šiuo metu visą dėmesį esu sutelkęs į treniruotes.

– Pernai sukūrėte šeimą su pasaulio ir Europos šiuolaikinės penkiakovės jaunimo čempione ir medalininke, dabar plaukų stiliste Emilija Serapinaite, kuri penkiakovę iškeitė į fechtavimą ir tapo Lietuvos čempione. Emilija turi seserį dvynę Ievą, jūs taip pat turite brolį dvynį. Gal specialiai ieškojote žmonos iš dvynių?

– Specialiai žmonos iš dvynių nesirinkau. Likimas mus suvedė po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. Pamačiau gražią merginą, patiko ir dabar mes esame šeima.

Emilija ne tik puiki žmona, bet ir viena geriausių šalies fechtuotojų, nuostabi plaukų stilistė. Didžiuojuosi ja ir stebiuosi, kaip jai pavyksta visur suspėti.

Domimės vienas kito treniruotėmis, atvykstame palaikyti į varžybas. Esant galimybei Emilija atvažiuoja į Trakus ir iš katerio stebi mano pratybas. Ji matė ir mano pergalę Lietuvos čempionate, kuria ypač džiaugėsi.

– Medaus mėnesį praleidote Tailande. Kokių įspūdžių parsivežėte?

– Į Tailandą išvykome iškart po vestuvių. Neplanavome nieko ir nakvynes rezervavome tik skrisdami į Tailandą. Pirmąsias dienas praleidome Bankoke – spalvingame, triukšmingame ir veiksmo pripildytame mieste. Mėgavomės vietiniu maistu, kultūros paveldo objektais, tradiciniu turgumi ir moderniais prekybos centrais.

Vieną vakarą sugalvojome aplankyti Vietnamą. Nuvykę žavėjomės autentiška gamta, kultūra. Ragavome varlių, maudėmės miško glūdumoje esančiuose kriokliuose, plaukiojome kajakais, landžiojome nuo karo laikų išlikusiais tuneliais.

Likusią atostogų savaitę praleidome didžiausioje Tailando saloje Pukete, kur mėgavomės balto smėlio paplūdimiais.

– Po vienu stogu – du sporto žmonės. Ar tai didelis pranašumas?

– Emilija puikiai supranta, kas yra profesionalus sportas. Man nuolat tenka išvykti į stovyklas, o grįžus ir toliau laikytis disciplinos. Rytinė treniruotė, pietų miegas, vakarinė treniruotė – tokia mano eilinė diena. Laisvalaikiui lieka tik keletas valandų vakare. Todėl, manau, tai didelis pliusas, kad abu esame sportininkai.