Nubraukė medikų prognozes

Iš Vilkaviškio kilusį Igną neretai galima sutikti zoologijos sode. Tiesa, ne kaip smalsų lankytoją, kuris gali išvardyti visas kregždžių rūšis. 24-erių jaunuolis laisvu nuo mokslų metu čia savanoriauja ir atlieka smulkius pagalbinius darbus.

Sunku nepastebėti, kad Ignas kitoks. Sutrikusi laikysena, pusiausvyra ir judesių koordinacija išduoda apie nepagydomą jaunuolio ligą – cerebrinį paralyžių.

"Būtumėte pamatę jį prieš pusantrų metų, – laiką iki lemtingojo sūnaus susitikimo su Rytų kovos menų meistru J.Poškaičiu prisiminė jo tėvas Vidmantas. – Sūnus negalėjo net pritūpti, tuo metu medikai skėsčiojo rankomis ir lenkdami pirštus skaičiavo metus, kurių esą prireiks bent minimaliems postūmiams geresnės savijautos link."

Medikų prognozuotų metų neprireikė. Jau po trijų mėnesių intensyvių užsiėmimų su daugkartiniu čempionu pasikeitė Igno laikysena ir stovėsena, o paprašytas mostelėti ranka, į viršų jis kėlė vieną, bet ne dvi, kaip buvo pirmojo susitikimo metu.

"Neturėjau minties gydyti Igno. Paprasčiausiai apsiėmiau jį treniruoti ir pritaikiau metodiką, kuri dar kartą patvirtino, kad kompiuteris, esantis tarp ausų, valdo visą mūsų kūną", – judėjimo galia ir savo auklėtinio pasiekimais džiaugėsi J.Poškaitis.

Kelis kartus per savaitę po dvi valandas trunkančios treniruotės esą ne tik išjudino sustingusį Igno kūną, bet ir sugrąžino jam vidinį pasitikėjimą.

"Pasakysiu liaudiškai: Ignas Jordaną tiesiog vožoja, – jau pusantrų metų besitęsiančia žinomo sportininko ir sūnaus draugyste džiaugėsi Vidmantas. – Dabar trumpa šventinė pertrauka, o po jos Ignas vėl kaip "Tėve mūsų" eis į sporto salę. Jordanas jam – autoritetas, man su žmona – žmogus iš didžiosios raidės."

Buvo pasmerktas mirti

Jaunam suvalkiečiui gyvenimo džiaugsmą grąžinęs mokytojas kadaise ir pats buvo stojęs į akistatą su mirtimi. 1971 m. vos kelių mėnesių mažyliui buvo diagnozuota Hiršprungo liga – įgimtas storosios žarnos vystymosi defektas. Jau po pirmosios operacijos Kaune medikai nuleido rankas, o tėvams liepė skubiai ieškoti kunigo.

"Pasmerktas mirti – būtent tokius žodžius iš dūmą traukiančios seselės prieš keturiasdešimt penkerius metus išgirdo mano tėvai", – į mamos prikeltus prisiminimus grįžo J.Poškaitis.

Negalėdami susitaikyti su Kauno medikų verdiktu, tėvai išskubėjo į Vilnių, kur mažyliui buvo atliktos dar bent kelios sudėtingos operacijos.

"Po ilgų sveikimo mėnesių chirurgas tėvui pasakė: padėti gali tik sportas, antraip sūnus bus neįgalus", – toliau skausmingais prisiminimais dalijosi gerai žinomas kaunietis.

Po ilgų sveikimo mėnesių chirurgas tėvui pasakė: padėti gali tik sportas, antraip sūnus bus neįgalus.

Daugybę metų pats mynęs dviračio pedalus, J.Poškaičio tėvas tąsyk davė išlikimo pažadą – sūnus sportuos! Todėl jau nuo šešerių šis sėdo ant balnelio. Maža to, ėmė žaisti futbolą, krepšinį ir lankyti plaukimo treniruotes. Būdamas vienuolikos būsimasis Rytų kovos menų meistras, juodojo diržo savininkas, atrado dziudo.

"Manęs niekada nereikėjo versti sportuoti – judėjimas teikė didžiausią malonumą", – apie savo neblėstančią aistrą degančiomis akimis kalbėjo daugkartinis Lietuvos čempionas, Europos ir pasaulio turnyrų laimėtojas.

Mėgaujasi smulkmenomis

"Esu laimingas gavęs antrą šansą gyventi. Tiesa pasakius, net ne antrą. Jų būta ir daugiau: skendau, patekau į avariją", – įvykius, privertusius iš naujo pasverti gyvenimo vertybes, prisiminė J.Poškaitis.

Gal todėl žinomo vyro dienotvarkėje nėra vietos beprasmybei ir tinginystei, o į dvidešimt keturias valandas jis sutalpina  treniruotes klube "Naglis", veiklą asociacijoje "Sveikas ir stiprus", savigynos pagal įgimtus refleksus metodikos kūrimą ir visą šūsnį kol kas dar nerealizuotų idėjų.

"Tiesa, viena jų jau virto kūnu", – vos prieš kelias dienas į spaustuvę atiduotą biografinę knygą "Pasmerktas mirti" pristatė J.Poškaitis.

140 puslapių, mamos Vidimantos Kazimieros Poškaitienės ne vienus metus brandintoje knygoje – ne tik pluoštas nuotraukų, sustabdžiusių svarbiausias sportininko gyvenimo akimirkas. Vasario mėnesį didžiuosiuose knygynuose pasirodysiančios knygos puslapiuose surašyta visa J.Poškaičio gyvenimo istorija: nuo skausmų paženklinto išlikimo ligoninės vystykluose, iki didžiausių gyvenimo pergalių.

"Svarbiausias pasiekimas? Erdvės, kuriuos mane supa ir verčia jaustis gerai. Žmonės, kurių buvimas mane džiugina. Žinote, laimė ne tada, kai norisi grįžti namo. Laimė tada, kai juose esi laukiamas, – prieš dvidešimt metų sau duotą pažadą daryti tik tai, kas teikia malonumą, prisiminė J.Poškaitis. – Manau, man puikiai sekasi laikytis plano. Ne veltui dukra dažnai sako: tėveliui nėra neskanaus maisto. Būtent! Aš moku mėgautis net mažiausiomis smulkmenomis: rytinės kavos puodeliu, atsitiktinio praeivio šypsena ar pro langą spindinčia saule."

Motyvacinė knyga

Pasirodžius knygai "Pasmerktas mirti", kurios pavadinimą esą diktavo pats gyvenimas, J.Poškaitis nežada sustoti ir iki savo penkiasdešimtojo jubiliejaus planuoja išleisti dar vieną, paties rašytą knygą, su visais atsakymais į klausimus "kodėl?"

"Kai mokiausi Maskvoje, vienas dėstytojas manęs paklausė: protingas tas, kuris skaito knygas, ar tas, kuris neskaito? Man nespėjus prasižioti, jis atsakė: protingas tas, kuris rašo", – paklaustas, ar dažnai į rankas paima knygas, šmaikštavo J.Poškaitis.

Nusipelniusio sportininko namų bibliotekoje literatūros yra nemažai, o daugiausia vietos joje užima psichologijos, filosofijos skaitiniai ir knygos apie sportą.

"Mano tikslas – ne kiekis, o liekamoji vertė. Kas iš to, jei žmogus per naktį sugrauš knygą ar net dvi, o po pusmečio nė neatsimins, apie ką jos. Kokia nauda iš mano knygos? Tikiu, kad yra gerbėjų, kuriems įdomi mano asmenybė ir gyvenimo vingiai. Be to, ši knyga bus puiki motyvacinė priemonė, kaip nenuleisti rankų ir siekti savo užsibrėžtų tikslų. Žodžio "neįmanoma" nėra. Jis – tik mūsų galvoje", – įtaigiai kalbėjo vyras, dažniau skaičiuojantis ne perskaitytas knygas, o kovas ringe, kurių per profesionalią karjerą būta daugiau nei pusė tūkstančio.

Paklaustas, ar savo didžiausia gyvenimo aistra bando užkrėsti ir dvi jaunėles dukras, Rytų kovos menų meistras šyptelėjo.

"Sakoma, kad savam kieme pranašu nebūsi. Dar sakoma: jei nori, kad vaikas įkvėptų gryno oro, reikia kompiuterį išnešti į lauką. Žinoma, juokauju, tačiau dukrų neverčiu daryti tai, ko noriu aš, o ne jos. Esu matęs ne vieną atvejį, kai pilnametis sūnus tėvui ant kaklo užkabina juodą diržą ir sako: prašau, dariau tai dėl tavęs. Kiekvienas renkasi pats, o mes, tėvai, galime tik patarti", – savo gyvenimo filosofija dalijosi žinomas sportininkas.