Lietuvos rinktinės treneris asistentas Valdemaras Chomičius komandą palaiko iš Lietuvos – dėl vyriausiojo trenerio pareigų Maskvos srities "Triumf" komandoje jis negalėjo vykti į Turkiją. Tačiau jo širdis – su Lietuvos rinktine pasaulio čempionate.

V.Chomičius penktadienį forume bendravo su portalo kaunodiena.lt skaitytojais ir atsakė į jų klausimus. Kalba daugiausia sukosi apie Lietuvos rinktinės žaidimą pasaulio čempionate Turkijoje.

– Ar gali Lietuvos rinktinė kovoti dėl medalių pasaulio čempionate?

– Gali, jeigu visko sieksime palaipsniui. Lietuvos rinktinė jau užlipo ant vieno laiptelio ir dabar reikia visas jėgas, emocijas ir dėmesį skirti pirmoms kito etapo varžyboms prieš Kiniją. Kai užlipsime ant antro laiptelio, galvosime apie tolesnius veiksmus. Linkiu visiems sirgaliams palaikyti mūsų komandą ir suprasti ją ne tik kada laimi, bet ir tada, kai nepasiseka. Visi už Lietuvą!

– Kuri silpniausia Lietuvos rinktinės žaidimo grandis ir kuri stipriausia?

– Sunkus darbas treniruotėse šios komandos žaidėjus labai suvienijo ir praktiškai neliko silpnų grandžių. Pirmaisiais numeriais gali žaisti Mantas Kalnietis, Martynas Gecevičius, Tomas Delininkaitis, Renaldas Seibutis, reikalui esant – net ir kiti antros linijos žaidėjai. O su aukštaūgiais, atrodytų, tikrai galėjome turėti problemų. Susižeidus Robertui Javtokui, pagrindinio centro vaidmenį puikiai atliko Palius Jankūnas, Tadas Klimavičius ir Martynas Andriuškevičius. Tai, manyčiau, ir yra jėga, kad turime galimybę strateguoti startine sudėtimi, esant skirtingoms situacijoms.

– Jei būtumėte Kęstučio Kemzūros vietoje, ką darytumėte kitaip?

– Manau, kad K.Kemzūra viską daro gerai. Nieko tikrai nereikia keisti.

– Kodėl į aikštelę neleidžiamas M.Andriuškevičius?

– Nemanyčiau, kad yra neleidžiamas. Bet žaidžia tiek, kiek reikalia komandai ir pagal situaciją. Manau, jeigu situacija reikalautų, jis galėtų žaisti ir daugiau laiko.

– Ar nenustebino M.Kalniečio ir Jono Mačiulio žaidimas? Šie krepšininkai pernai rinktinėje beveik negavo žaisti, o dabar – vieni lyderių.

– Manau, jų darbas treniruotėse prieš pasaulio čempionatą pastaruoju laikotarpiu gerokai patobulino jų žaidimą. Abu subrendo, išmoko žaisti su komanda ir tapo jos lyderiais.

– Ar keturios laisvos dienos neišmuš iš ritmo komandos? Juk panaši situacija buvo ir per 2005 m. Europos čempionatą.

– Taip, mums jau yra buvę Belgrade, kai mes grupėje laimėjome visas varžybas, žaidėme tikrai puikiai ir turėjome keturias laisvas dienas.Tada leidome komandai pailsėti ir tai mums pakišo koją žaidžiant ketvirtfinalio varžybas su Prancūzijos rinktine. K.Kemzūra tada buvo mūsų rinktinės štabe ir tame Europos čempionate įgyta patirtis padės išvengti tų pačių klaidų.

– Ar palaikote ryšį su K.Kemzūra ir tariatės, ką ir kaip daryti?

– Palaikau ryšį ir su K.Kemzūra, ir su Donaldu Kairiu (rinktinės treneris skautas – red. past.), ir per "Facebook'ą" susirašome su kai kuriais žaidėjais. Man įdomūs jų išgyvenimai po rungtynių, ir K.Kemzūra mielai išklauso mano įspūdžius, kaip viskas atrodo iš šono.

– Kuris Lietuvos rinktinės žaidėjas jus labiausiai nustebino? Kodėl, jūsų nuomone, negali pataikyti snaiperis M.Gecevičius?

– Nebūtų teisinga išskirti kurį nors žaidėją, nes komanda žaidžia kaip komanda. Tačiau pirmiausia noriu pažymėti Lino Kleizos įnašą į komandinį darbą, M.Kalniečio vadovavimą – jis tikrai tapo komandos organizatoriumi, darydamas mažai klaidų ir reikiamu momentu tinkamai atakuodamas. Daug komandai duoda J.Mačiulis. Aš jį pavadinčiau mūsų LeBronu Jamesu. Ir, manau, kad be P.Jankūno darbo gynyboje būtų sunku.

Krepšinis yra žaidimas, kad įmestum kamuolį į krepšį. Tačiau yra daug veiksnių, kurie lemia, kad net pataikantis į krepšį žaidėjas kartais to nepadaro. Bet trenerio pasitikėjimas, manau, leis M.Gecevičiui iššauti taip, kaip mes visi norėtume.

– Ar jūs radote atsakymą, kodėl lietuviai pradėdavo žaisti tik tada, kai varžovai pabėgdavo 15–18 taškų?

– Visi puikiai suprantame, kad mūsų komanda yra surinkta iš jaunų žaidėjų, kurie niekada nežaisdavo pagrindinėje rinktinės sudėtyje. Kiekvieną žmogų apima jaudulys prieš bet kokį startą. Tas momentas praeina, kai pasijunti tvirtas aikštėje, kada žinai, ką darai, kad esi rinktinės narys. Kol mūsų žaidėjai neįveikia to jaudulio, taip ir būna, kad nelabai viskas pavyksta. O paskui viskas įeina į savo vėžes. Manau, šis čempionatas mums padės atskleisti daud jaunų gabių krepšininkų, kurie dar šiemet tars žodį ir bus lyderiai kitų metų Europos čempionate.

– Ar labai išgyvenate dėl to, kad negalite būti su komanda Turkijoje?

– Labai džiaugiuosi, kad komandai sekasi ir todėl man lengviau stebėti jų batalijas per televiziją.

– Kaip manote, ar žmonų ir draugių buvimas čempionatuose krepšininkams padeda, ar trukdo?

– Tikrai netrukdo. Esu už tai, kad visą laiką krepšininkų moterys būtų šalia. Nes jos pirmiausia supranta, ką vyrai daro, ir juos palaiko. Tai suteikia didelę paspirtį sunkiam darbui ir reikalui, kurį darai.

– Mūsų rinktinės žaidimas, kovos dvasia man primena legendinį "Žalgirį", kai pasiaukodamai žaisdami su CASK per minutę išplėšėte pergalę.

– Džiaugiuosi, kad prisimenat "Žalgirį", kad esate jo patriotai, bet dabar kalbame apie Lietuvą. Visi sirgaliai, kurie turi savo mylimas komandas, dabar turi sutelkti dėmesį tik į Lietuvos rinktinę. O ją galima būtų palyginti su Lietuvos svajonių komanda, kuri 1992 m. Lietuvai atstovavo Barselonos olimpiadoje ir iškovojo bronzos medalius.

– Ką manote apie būsimą dvikovą su kinais?

– Per pastaruosius metus, ypač vadovaujant Jonui Kazlauskui, Kinijos rinktinė gerokai pažengė į priekį. Nors jos gretose nėra lyderio Yao Mingo, rinktinė turi daug aukštų žaidėjų, kurie gali atlikti jo darbą, ir daug jaunų talentingų krepšininkų, galinčių įmesti ir agresyviai gintis. Aišku, gal jų meistriškumas ir nėra toks, kaip ispanų, bet jie gali būti pavojingi, jeigu išeisime žaisti prieš juos nesusikaupę. Manau, kad mūsų komandai reikia žaisti savo žaidimą ir nepasiduoti mintims, kad nėra prieš ką kovoti. Ir viskas bus gerai.

– Ar Jonas Valančiūnas kitais metais jau galės atstovauti rinktinei?

– Tai tikrai gabus jaunuolis. Manau, kad jis ir Donatas Motiejūnas tikrai turi realių šansų patekti į rinktinę.

– Ką galvojate apie rinktinės psichologą? Istorija rodo, kad lietuvių žaidimas labai priklauso nuo nuotaikos. Ar tokia pareigybė nebūtų naudinga ir reikalinga?

– Aš manau, kad visi specialistai, kurie galėtų padėti komandai tobulėti, būtų reikalingi. Tačiau man labai patinka didžiojo psichologo Vlado Garasto žodžiai, kuriuos įsiminiau visam gyvenimui. Jis mums sakydavo: "Geriausias psichologinis pasiruošimas yra tada, kada mes dar bėgame, o mūsų priešininkas jau nebegali."

– Man buvo netikėta žinia, kad jūs iš rinktinės turite grįžti į treniruojamos komandos stovyklą. Gal atsirado trintis tarp jūsų ir rinktinės vyriausiojo trenerio?

– Kiek esu dirbęs rinktinėje nuo 1998 m. iki dabar, nė karto ir nė vienoje komandoje tarp trenerių nebuvo jokių trinčių ir konfliktų. Prieš Sidnėjaus olimpiadą panašus atvejis buvo ir su Rimantu Girskiu, kai prieš pat skrydį klubas jį išsikvietė ir jam teko paklusti. Bet per visas varžybas jis buvo su mumis. Panašiai yra ir man. Tuo labiau kad su K.Kemzūra negali būti jokių nesutarimų, mes vienas kitą seniai pažįstame ir jau esame dirbę kartu. Abu suprantame, kaip reikia gerbti kito nuomonę ir kaip pasidalyti patirtimi. Esant tokioms sąlygoms, pykčiui nėra vietos. Nors manęs ir nėra su rinktine, aš su ja nuo pat pirmos dienos. Ir būsiu iki galo – nesvarbu, ar laimės, ar pralaimės. Tačiau kai komanda laimi, man yra daug lengviau stebėti jos batalijas iš šono.