Pernai Eurolygoje „Žalgiris“ po 19-os metų pertraukos pateko į finalinį ketvertą ir Belgrade vykusiose lemiamose kovose iškovojo trečiąją vietą. Natūralu, kad po tokio istoriškai sėkmingo klubui sezono komandos vadovybės laukė sunkus darbas vasarą, siekiant išlaikyti laiminčios komandos branduolį.

Paulius Motiejūnas ir visa „Žalgirio“ organizacija gerai padirbėjo tarpsezoniu, kad ir vėl kauniečių sirgaliai galėtų tikėtis sėkmingo sezono ne tik vietiniame fronte, bet ir Europoje.

Tinklalapis „BasketNews.lt“ prieš Eurolygos sezono startą apžvelgia pirmąsias penkerias „Žalgirio“ rungtynes LKL čempionate bei išskiria Šarūno Jasikevičiaus auklėtinių stiprybes bei žaidimo braižą, kuris atsispindės 2018-2019 metų sezone.

Griežta sistema puolime

Š. Jasikevičius dažnai per savo interviu pabrėžia mažas detales ir nusistovėjusią sistemą. Iš tikrųjų, Šaras nuo tada, kai 2016 metų sausio 10 dieną tapo „Žalgirio“ vyriausiuoju treneriu, pradėjo kurti savo sistemą, akcentuodamas kiekvieną detalę, ir taip pavertė Kauno klubą viena geriausiai taktiškai pasiruošusių komandų visoje Europoje.

Natūralu, kad naujokams iš pradžių nėra lengva įeiti į nusistovėjusią sistemą, kur kiekvienas komandos narys aikštelėje daro tai, ką moka geriausiai.

Jūs retai matote Edgarą Ulanovą žaidžiantį pikenrolą, Antaną Kavaliauską atakuojantį iš toliau nei iš baudos aikštelės ar Nate'o Wolterso žaidimą nugara į krepšį. Esant Artūrui Milakniui aikštėje, jam skiriami specialūs deriniai, išnaudojant jo snaiperio savybes.

Ir taip yra su visais komandos žaidėjais, kurie aikštėje turi savo užduotis ir yra stengiamasi išnaudoti jų stipriąsias savybes. Tai yra procentų žaidimas, Š. Jasikevičiaus taisyklės, o jų laikantis, „Žalgiris“ pernai pasiekė Eurolygos finalinį ketvertą.

„Žalgiris“ pirmosiose LKL kovose darė nemažai žaidybinio broko, bet taip buvo ir pernai, kai sezono pradžioje Š. Jasikevičius buvo užsiminęs, kad naujokai atsinešė blogų įpročių iš prieš tai atstovautų klubų ir užtruks laiko, kad sistema veiktų.

„Žalgirio“ procesą šio sezono pradžioje labai palengvino Š. Jasikevičiaus sistemas jau pažįstantis prancūzas Leo Westermannas.

Statistiškai žiūrint, atrodo, jog puolime dar savęs ieško pernai Vokietijoje žaidęs Thomasas Walkupas. Mariui Grigoniui sezono pradžia taip pat buvo sunki, bet gynėjas buvo labai svarbus žaidėjas puolime, kai „Žalgiris“ ketvirtajame kėlinyje perėmė iniciatyvą iš Vilniaus „Ryto“. Šie žaidėjai yra svarbi šio sezono komandos dalis, o tą pabrėžė ir Š. Jasikevičius po dvikovų tiek su „Nevėžiu“, tiek su „Rytu“.

Prireiks laiko tiek treneriams, įtraukiant į puolimo schemas žaidėjų geriausias savybes, tiek žaidėjams, kol supras sistemą ir atskleis savo stipriausias savybes puolime. Svarbiausia, kad žaidėjai sunkiai dirba gynyboje ir tik laiko klausimas, kada tai atsipirks.

Pernai „Žalgiris“ Eurolygoje iš toli per rungtynes mesdavo po 16,5 karto, o tai buvo mažiausias rezultatas iš visų lygoje dalyvavusių komandų, tačiau pagal pataikymo procentą iš trijų taškų zonos žalgiriečiai pirmavo visoje lygoje – 42,1 procento.

Tai reiškia, jog „Žalgiris“ dažniausiai iš toli atakuodavo tik susikurdami gerą progą, o puolimą grįsdavo iš dviejų taškų zonos.

Tikriausiai, kauniečiai šiemet dar dažniau atakas baiginės iš dviejų taškų zonos, nes „Žalgiris“ prarado patikimą snaiperį Keviną Pangosą, kuris pernai per rungtynes išmesdavo daugiau negu ketvirtadalį visų Lietuvos čempionų tolimų metimų, vidutiniškai po 4,3 karto, o jo vietą užėmė N. Woltersas, kuris yra geras atakų užbaigėjas iš vidutinio nuotolio, tačiau ne toks patikimas snaiperis, kaip buvo kanadietis.

Per pirmąsias penkerias rungtynes LKL „Žalgiris“ metė po 18,8 tritaškio, bet pataikė tik 33 procentų taiklumu.

Dauguma atakų užbaigiama iš baudos aikštelės, o tai parodo ir faktas, kad LKL čempionai vidutiniškai iš ten pelnydavo beveik pusė komandos taškų – po 39,6, todėl šį sezoną galime tikėtis dar daugiau derinių, išvedančių „ant ūselio“ „Žalgirio“ žaidėjus ir nebūtinai tai visada bus aukštaūgiai.

B. Davieso ir E. Ulanovo įtaka puolime

Kalbant apie „Žalgirio“ puolimą, būtina išskirti šiuos du žaidėjus.

„Ryto“ treneris Dainius Adomaitis teigė, jog Brandonas Daviesas šį sezoną bus vienas geriausių centrų visoje Eurolygoje. Lietuvos krepšinio grandų kovoje prieš amerikietį dažnai baudos aikštelėje buvo dvigubinama gynyba, nes prieš praėjusio sezono Eurolygos balandžio mėnesio naudingiausią žaidėją apsiginti 1 prieš 1 yra labai sunku, ką po mačo išskyrė ir M. Grigonis.

Tai iš dalies pristabdė kauniečių vidurio puolėją, kuris tą vakarą pelnė 10 taškų bei atkovojo 5 kamuolius per beveik 21 minutę, bet kai varžovai dvigubino gynybą, erdvių atsirado kitiems komandos žaidėjams.

Iš viso B. Daviesas per pirmąsias penkerias LKL rungtynes pelnydavo po 12,2 taško, atkovodavo po 4,6 kamuolio, atlikdavo po 2,4 rezultatyvaus perdavimo bei surinkdavo vidutiniškai po 15,6 naudingumo balo.

Aikštėje B. Daviesas praleisdavo vos po 18 minučių, o per tą laiką iš vidutinio nuotolio atakavo po 7,2 karto. Tai yra didelis skaičius per tokį trumpą laiką, praleistą ant parketo, tokioje komandoje kaip „Žalgiris“, kurios stiprybė – komandinis žaidimas. Galime spręsti, kad Brandonas bus labai svarbi „Žalgirio“ atakų dalis, atsižvelgiant ir į tai, jog Kauno klubo puolimas yra orientuotas į žaidimą per baudos aikštelę.

Dar vienas žaidėjas, puikiai rungtyniaujantis nugara į krepšį, yra E. Ulanovas. Vasarą jis pratęsė kontraktą su žaliai-baltais ir, anot tinklalapio „24sek.lt“, tapo geriausiai apmokamu komandos žaidėju. Tokia sutartis parodo, kaip „Žalgiris“ tiki Edgaru.

Lengvasis kraštas jau praėjusį sezoną buvo labai svarbus komandos žaidėjas, Eurolygoje už jį ilgiau rungtyniaudavo tik K. Pangosas. E. Ulanovas aikštėje praleisdavo po 27 minutes, pelnydavo po 7,5 taško ir surinkdavo 10,9 naudingumo balo. Verta paminėti, kad Edgaras neretai tapdavo ketvirtojo kėlinio Š. Jasikevičiaus X faktoriumi, kai jam buvo skiriami specialūs deriniai, išvedant jį „ant ūselio“ žaidimui nugara į krepšį.

Šiame sezone galima tikėtis, jog E. Ulanovas bus dar svarbesnė „Žalgirio“ puolimo dalis, jau nekalbant apie jo naudą gynyboje, kur lengvasis kraštas gali gintis prieš žaidėjus nuo 1 iki 4 pozicijos.

E. Ulanovas, sprendžiant iš pirmųjų penkerių rungtynių, vasarą atrodo gerai padirbėjęs su metimu iš trijų taškų zonos. „Žalgirio“ krepšininkas ir pernai atakavo aukštu 45,7 procentų taiklumu iš toli, bet per rungtynes išmesdavo tik 1,3 karto.

Šio sezono pradžioje jaučiasi E. Ulanovo užtikrintumas, kai esant laisvam prie tritaškio linijos yra nedvejojama. Tai atsispindi ir statistikoje: Edgaras vidutiniškai per mačą metė po 3 kartus bei pataikė po 1,6 karto (53,3 procento). Tai – dar vienas E. Ulanovo ginklas, kurį išnaudojus, „Žalgiris“ taps dar pavojingesnė komanda.

Wolterso ir L. Westermanno skirtingos užduotys puolime

Rugsėjo pradžioje nuskambėjo garsioji Š. Jasikevičiaus frazė, kad „Žalgiris“ ieško „mažo ir aštraus“. Bet kaip po to tvirtino pats treneris, žmonės per daug sureikšmino šią, daugiau juoko forma pasakytą frazę.

Grįžę po turnyro Turkijoje, „Žalgirio“ treneriai suprato, kad Kauno komandai labiau reikia ramybės įnešančio įžaidėjo, o toks būtent ir yra L. Westermannas.

Dar vienas prancūzo privalumas jį pasikviečiant į komandą buvo tas, kad šis žaidėjas puikiai supranta Š. Jasikevičiaus sistemą. Pirmosios Leo rungtynės parodė, kad jis dar yra labai toli nuo savo rodyto žaidimo, kurį demonstravo 2016-2017 metų sezone.

„Žalgirio“ treneriai tai supranta, tačiau dabar svarbiausia, kad L. Westermannas išvengtų traumų ir tada bus tik laiko klausimas, kada krepšininkas pasieks optimalią sportinę formą. O šio įžaidėjo ramybė, sistemos žinojimas ir šaltakraujiškumas labai pravers šiame sezone.

Visai kitokio stiliaus žaidėjas yra N. Woltersas. Nors jis ir buvo pirktas kaip pagrindinis įžaidėjas, bet, panašu, jog šis žaidėjas yra labiau mėgstantis improvizuoti, lengvai taškus pelnyti galintis įžaidėjas.

Š. Jasikevičiaus schemos yra labai griežtos, kur žaidimas vyksta iki logiškos atakos pabaigos, bet aikštėje esant N. Woltersui galėsime pamatyti daugiau amerikiečio iniciatyvos pačiam užbaigti atakas ir tik po to ieškoti komandos draugų.

Nate‘as šiek tiek panašus į Vasiliję Micičių, kuris kartais irgi mėgdavo „pasiausti“ ir neretai susilaukdavo Š. Jasikevičiaus priekaištų dėl nutraukto atakos tęsinio.

N. Woltersas sezoną pradėjo gerai ir per pirmąsias penkerias rungtynes pelnė po 12,2 taško, atliko po 3,6 rezultatyvaus perdavimo ir rinko po 13,8 naudingumo balo. Didžiausiame iki šiol sezono išbandyme „Žalgirio“ gynėjas taip pat atrodė solidžiai ir buvo Kauno klubo lyderis prieš „Rytą“, kai pelnė 20 taškų ir atliko 3 rezultatyvius perdavimus.

N. Woltersas bus tas žmogus, kuris galės daugiau improvizuoti ,„Žalgirio“ atakose ir rinkti taškus, o L. Westermanno žaidimo organizavimo savybės bus labai svarbios visam „Žalgirio“ puolimui, kai bus sukuriamos puikios progos komandos draugams.

Spaudimo per visą aikštę naudojimas

Kauniečiai surinko labai įvairiapusišką sudėtį, o gynyba turėtų tapti žalgiriečių stiprybe šį sezoną.

Visų pirma, „Žalgiris“ yra labai aukšta komanda, o dauguma gynėjų gali gintis nuo 1 iki 3 pozicijos (sunkiau būtų tik N. Woltersui).

Taip pat „Žalgiris“ per rungtynes taiko didžiulę rotaciją – iš 12 krepšininkų tik Tadas Sabeckis žaidė trumpiau nei vidutiniškai bent po 9 minutes per rungtynes.

Tai leidžia kauniečiams visų rungtynių metu taikyti aktyvią gynybą nuo galinės linijos, taip neleidžiant organizuoti atakos priešininkų gynėjams.

Agresyvią asmeninę gynybą nuo galinės linijos „Žalgirio“ gynėjai taikė visose penkeriose rungtynėse, o tai leido Kauno klubo krepšininkams vidutiniškai perimti net po 11 kamuolių (1 rezultatas lygoje) ir pelnyti net po 19,4 taško po varžovų klaidų (1 rezultatas lygoje) per rungtynes.

Prie perimtų kamuolių stipriai prisidėjo ir tai, kad „Žalgiris“ dažnai po savo žaidėjo taiklaus baudos metimo taiko zoninį spaudimą, kai išsimetus varžovams kamuolį iš už galinės linijos, yra dvigubinama gynyba, o nepavykus perimti kamuolio yra grįžtama į asmeninę gynybą.

Gynyba prieš pikenrolą

Kaip jau minėjau, „Žalgirio“ gynėjai yra labai aukšti, o tai labai paįvairina gynybą prieš „du prieš du“ derinį.

Sezono pradžioje kauniečiai gynyboje prieš varžovų pikenrolą dažniausiai taikė agresyvų stepoutą. Tai situacija, kai „Žalgirio“ aukštaūgis palieka baudos aikštelę ir agresyviai stabdo su kamuoliu esantį varžovų gynėją. Taip atsiveria daug erdvės varžovų aukštaūgiui, bet sėkmingos komunikacijos dėka pavyksta išvengti lengvų taškų iš po krepšio, taip nutraukiant priešininkų derinį.

Kartais žalgiriečiai tiesiog keisdavosi ginamaisiais nuo pirmos iki penktos pozicijos, o tokia gynyba šiuolaikiniame krepšinyje naudojama vis dažniau.

Galime tikėtis, kad sezono metu „Žalgiris“ irgi dažnai keisis visose pozicijose, o ypač aikštėje esant tokiems aukštiems gynėjams kaip L. Westermannas ar T. Sabeckis bei puikiai kojomis dirbančiu vidurio puolėju B. Daviesu.

Tokios gynybos atvejais reikia komandoje turėti stiprų perimetro žaidėją, kuris galėtų įveikti lėtesnį, bet už save žymiai aukštesnį varžovą. Dažnai matydavome praėjusiuose sezonuose, kad ir patiems žalgiriečiams buvo neparanku, kai tokios komandos kaip Stambulo „Fenerbahče“ ar Maskvos CSKA taikydavo šią gynybos sistemą.

Puikiai pritaikius tokią gynybą, tai gali būti neparanku daugeliui Eurolygos komandų ir gali tapti dar vienu „Žalgirio“ ginklu ginantis.