Kad ir kaip gerai viskas prasidėtų, trenerio karjera komandoje ar rinktinėje dažniausiai visada baigiasi taip pat – nutraukta ar nepratęsta sutartimi, nepateisintais lūkesčiais, neįvykdytais rezultatais. Treneriai dažnai sutinkami kaip mesijai ir išlydimi kaip paskutiniai nevykėliai.

Gintaro Krapiko atveju taip neturėtų būti. Šiandien „Žalgirio“ atleistas strategas turėtų būti prisimenamas kaip žmogus, įnešęs stabilumo atgimstančioje Kauno komandoje ir iškovojęs titulus, kuriuos turėjo iškovoti.

Kai 2014 metų balandį G. Krapikas perėmė „Žalgirio“ vairą, Kauno klubas buvo didžiulėje duobėje. Jis ką tik buvo pralaimėjęs LKF taurės pusfinalyje, Eurolygos „Top 16“ etape turėjo 1 pergalę iš 13, o LKL žengė vos ketvirtoje pozicijoje.

Niekas netikėjo, kad „Žalgiris“ sezoną pabaigs pergalingai. Saulių Štombergą pakeitus G. Krapiku, sirgaliai netryško optimizmu. Komandoje atmosfera buvo prasta – Štombergas prieš tai neturėjo svarbiausių žaidėjų palaikymo. Komandoje netrūkdavo ir tarpusavio ginčų.

Krapikas iššūkį priėmė taip, kaip jam įprasta – pernelyg negalvodamas apie pasekmes ir siekdamas išspausti maksimumą. Per mažiau nei du mėnesius jis sugebėjo stabilizuoti padėtį rūbinėje, įgijo absoliutų krepšininkų pasitikėjimą, o „Žalgiris“ stebuklingai atgijo ir tapo LKL čempionu, pusfinalyje eliminavęs „Lietuvos rytą“.

Po tokios sezono pabaigos G. Krapikas gavo galimybę dirbti dar metus ir į savo komandą pasikvietė krepšininko karjerą baigusį Šarūną Jasikevičių. Kai bet kuris kitas treneris būtų kratęsis tokio žingsnio, G. Krapikas pirmiausia galvojo apie komandą ir naudą, kurią jai gali duoti Š. Jasikevičius, o ne apie tai, kad Šaro šešėlis vis kybos šalia vyriausiojo trenerio.

Praėjęs sezonas „Žalgiriui“ buvo vienas stabiliausių ir ramiausių per ilgą ilgą laiką. G. Krapikas išdirbo nuo pirmų iki paskutinių sezono rungtynių, Kauno klubas LKL finišavo pirmas, laimėdamas visas 10 atkrintamųjų varžybų rungtynių, iškovojo LKF taurę, solidžiai pasirodė Eurolygos „Top 16“ etape (5-9).

Ne mažiau svarbu buvo tai, kokia darbo kultūra susiformavo „Žalgiryje“. Krepšininkai į treniruotes ateidavo (ir vis dar ateina) likus gerai valandai iki oficialios jų pradžios, papildomai dirba po pratybų.

Bet kada atėję į areną, joje žaidėjai rasdavo ir G. Krapiką. „Žalgiryje“ nieko nenustebinsi pasakydamas, kad G. Krapikas yra darboholikas. Jis gyvena krepšiniu 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Jis yra „Žalgirio“ patriotas iš didžiosios raidės ir nenustebsiu, jeigu nurimus aistroms, Kauno klubas jam pasiūlys kokias nors pareigas administracijoje.

G. Krapikas praėjusio sezono pabaigoje prisidėjo ir prie būsimojo sezono komplektacijos. Dar pavasarį jis atidžiai sekė Olivier Hanlano pasirodymus NCAA pirmenybėse, stebėjo Brocko Motumo žaidimą Australijoje. Treneris turėjo didžiulį klubo viceprezidento Gino Rutkausko pasitikėjimą.

Todėl kai šių metų lapkritį-gruodį „Žalgiris“ ėmė buksuoti Eurolygoje ir triuškinamai pralaimėjo Atėnų „Panathinaikos“ bei Krasnodaro „Lokomotiv“, niekas klube nekėlė jokių ultimatumų. Treneris G. Krapikas buvo ta uola, kuri sugerdavo viešą kritiką ir tęsdavo darbus.

Visgi „Top 16“ etapo pradžia tapo per dideliu išbandymu G. Krapiko tvirtumui. Du skaudūs pralaimėjimai bendru 54 taškų skirtumu kainavo jam trenerio vietą ir 54 metų strategas antrą kartą karjeroje turėjo apleisti „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio vietą. 

Tačiau priešingai nei pirmąjį kartą 2009 metais, šį kartą G. Krapikas gali išeiti aukštai iškelta galva. Jo darbai paskutinius pusantrų metų kalba garsiau už nesėkmingą atkarpą Eurolygoje.