Įprastos darbo dienos popietė. Iki treniruotės - dar kone dvi valandos, o Jamesas Andersonas jau prišvartuoja savo „Renault“ vienatūrį prie „Žalgirio“ arenos. Neskubėdamas persirengia ir žengia į treniruočių salę. Uoliu darbu taikliarankis amerikietis nusitiesė tiltus į sėkmingiausią karjeros sezoną.

Nors prieš keletą dienų „Žalgirio“ legionierius gavo priverstinių atostogų, jis tikisi greitai atsikratyti nugaros skausmų ir grįžti į įprastinį ritmą. Neatsiejama šio ritmo dalis – sunkios treniruotės, padedančios ryškiai spindėti svarbiausiais rungtynių momentais.

Du sezono epizodai jau tapo amerikiečio viešnagės Kaune vizitine kortele. Pernai gruodį jo šaltakraujiškas dvitaškis su bauda išgelbėjo „Žalgirio“ sezoną Eurolygoje, o praėjusį mėnesį taiklus metimas paskutinėmis sekundėmis nutildė Vilniaus „Lietuvos ryto“ gerbėjus. Įžūlus gynėjo šūvis per varžovų rankas nulėmė žalgiriečiams Lietuvos krepšinio lygos (LKL) reguliariojo čempionato laurus ir aikštės pranašumą visuose atkrintamųjų varžybų etapuose.

Tačiau 26 metų atletas savo indėlio nesuabsoliutina: „Mes laimime, nes esame tiesiog gera šutvė“.

Paklaustas, ar visada į treniruotes ateina pirmas, J.Andersonas plačiai nusišypso.

„Vienas pirmųjų. Paprastai anksčiausiai susirenka jaunimas, o aš mėgstu su jais prasimėtyti. Nors manau, kad Robertas (Javtokas) ar Jankis (Paulius Jankūnas) atvyksta dar anksčiau, bet jie ilgiau užtrunka pas masažuotoją ruošdami savo senus kūnus krūviams“, - geros nuotaikos nepraranda pašnekovas.

Tad ir „Kauno dienos“ pokalbis su amerikiečiu užsimezgė nuo smagių dalykų.

- Per savo karjerą esate sužaidęs keletą įspūdingų sezonų studentų krepšinyje. Nepaisant pastarosios traumos, ar sezoną Kaune pavadintumėte pačiu sėkmingiausiu per visą karjerą?

- Jei kalbėtume apie profesionalų krepšinį, pernykštis sezonas NBA lygoje buvo tikrai neblogas. Tačiau, nuo  to laiko, kai tapau profesionalu, šis yra pats geriausias. Jaučiu, kad auga ne tik mano rezultatai, bet ir aš pats kaip žaidėjas. Tampu universalesnis, įvaldau naujus elementus.

- Pirmieji jūsų pasirodymai Kaune, ikisezoninėse varžybose nebuvo stulbinantys. Kuriuo momentu aiškiai supratote, kad „Žalgiris“ – jums tinkama komanda, o jūs tapsite jos lyderiu?

- Sakyčiau, kad ikisezoninis pasirengimas man nebuvo prastas. Tačiau prireikė laiko, kad apsiprasčiau naujoje aplinkoje ir kolektyve. Tikrąjį pasitikėjimą savo jėgomis pajutau po gero mėnesio, kai susipažinau su visais mūsų vaikinais, perpratau jų žaidimo subtilybes, o jie priėmė mano žaidimo stilių. O svarbiausia, aiškiai suvokiau, ko iš manęs reikalauja treneriai. Tada pamaniau: šitai komandai aš galėsiu padėti. Turėjau persiorientuoti iš NBA žaidimo manieros, priprasti prie europietiško krepšinio taisyklių.

- Europietiškas krepšinis gerokai skiriasi nuo NBA. Ar šie metai Lietuvoje pakeitė jūsų krepšinio supratimą?

- Neabejotinai. Atvykdamas nežinojau, koks žaidimas manęs čia laukia. Buvo ir nerimo, bet prisitaikiau. Lietuvoje vyrauja labiau gynybinis krepšinis, baudos aikštelė labiau prigrūsta. NBA žaidimas atviresnis, tad tam tikra prasme ten atakuoti yra lengviau. Lietuvoje turiu panaudoti platesnį puolimo veiksmų arsenalą. Čia net įveikęs savo tiesioginį oponentą žinau, kad jam padės komandos draugai, kad galiu gauti „stogą“ nuo aukštaūgių. Išmokau susikurti progų metimui, patobulinau kitus smulkesnius elementus.

- Vos atvykęs į Lietuvą negailėjote gerų žodžių apie mūsų krepšinį, nors jo dorai nė nepažinojote. Tai buvo labiau mandagumo frazės. Kokia jūsų nuomonė apie mūsų nacionalinį čempionatą dabar?

- Lyga auga. Girdėjau, kad anksčiau „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“ būdavo visa galva geresni nei kiti klubai. Dabar tokio atotrūkio nėra. Kiekvienose rungtynėse turime likti susikaupę, nes pergalių čia niekas nedalina.

- NBA susidūrėte su ryškiausiais krepšinio talentais pasaulyje. O kuris LKL žaidėjas jums paliko didžiausią įspūdį?

- Mūsų komandoje yra ne vienas labai gabus žaidėjas. Guda (Artūras Gudaitis) - perspektyvus aukštaūgis. Mūsų įžaidėjai – Lukas (Lekavičius) ir Vaidas (Kariniauskas) gali daug pasiekti. Kalbant apie varžovus, didelį įspūdį paliko „Neptūno“ 13-asis numeris (Deividas Gailius) – puikus metikas. Buvo dar keli vyrukai, kurių pavardžių neatsimenu.

- Kuris sezono epizodas – metimas į Sasario „Dinamo“ ekipos krepšį ar pastarasis į „Lietuvos ryto“ - jums yra brangiausias?

- Sunku išsirinkti. Abu metimai – vieni reikšmingiausių per visą mano karjerą. Juk jei ne pataikymas su italais, Eurolygos sezonas mums būtų pasibaigęs. To labai nenorėjome. Dvitaškis į „Lietuvos ryto“ krepšį mums taip pat lėmė labai daug.

- Prieš Eurolygos „Top 16“ etapą buvo daug gandų, kad jus vilioja turtingi Ispanijos, Izraelio ir Rusijos klubai. Matyt, ir jų siūlomos sutartys gerokai pranoko jūsų turimą. Kodėl likote „Žalgirio“ klube? Juk ne dėl pinigų?

- Tikrai ne. Norėjau pabaigti pradėtus darbus, nes buvau suplanavęs sezoną Kaune. Labai viliojo galimybė patekti į „Top 8“ etapą. Nors ir nepavyko, pasirodėme garbingai. Patiko ir atmosfera klube. Vaikinai mane šiltai priėmė, su jais sutarėme ir už aikštės ribų. Tad nutariau nesiblaškyti.

- Per pirmąjį Eurolygos etapą pagal rezultatyvumą užėmėte 2-ąją vietą turnyre, vidutiniškai per mačą pelnydamas po 17 taškų. Kodėl „Top 16“ etape jūsų asmeniniai rodikliai gerokai smuko – nesiekė 13 taškų?

- „Top 16“ varžybose pajutau kur kas didesnį varžovų dėmesį. Jie net ne po vieną stengėsi neleisti man priimti kamuolio, o jei jau gaudavau, trukdydavo išmesti. Tekdavo atlikti priverstinius metimus, ne iš pačių patogiausių padėčių. Tačiau galiausiai pavykdavo prisitaikyti, daugiau asistuojant komandos draugams, atliekant kitą komandai naudingą darbą.

- Akivaizdu, kad po šio sezono jūsų kaina Europos krepšinio rinkoje bus gerokai aukštesnė nei prieš jam prasidedant. Gal ir anksti klausti, tačiau – ar yra galimybių, kad dar metams liksite „Žalgirio“ klube?

- Kas žino. Po sezono susėsime kartu su mano agentu, šeima ir aptarsime visus variantus. Išsirinksime labiausiai tinkamą visiems. Tad visko gali būti. Turiu ambicijų ir grįžti į NBA. Bet kuriuo atveju, noriu padėkoti „Žalgirio“ aistruoliams už palaikymą. Jie - neįtikėtini. Atmosfera „Žalgirio“ arenoje man priminė koledžo laikus. Tada sirgaliai buvo tokie pat aistringi ir atsidavę krepšiniui, kaip ir Kaune.

- Palyginkite savo pirmuosius įspūdžius Kaune su nuomone apie mūsų miestą bei šalį dabar.

- Kažko labai šokiruojančio nebuvo. Išskyrus orą. Atvykau iš pakankamai šiltos Filadelfijos (praėjusį sezoną atstovavo NBA klubui „Philadelphia 76ers“, o patekau į vėsų rudenį ir šaltą žiemą.

Neskaitant klimato, mane stebina lietuvių šventės. Jos tokios dažnos! Kas porą savaičių čia kažką švenčiate. Pasiklausiu komandos draugų, o jie sako: vaikai neina į mokyklą, nes šiandien – šventė. Kitą kartą – vėl tas pats (garsiai juokiasi. – aut. past.). Amerikoje valstybinių švenčių mažiau. Bet švęsti nėra blogai. Vadinasi, esate laiminga tauta.

- Legionierių gyvenimas Kaune dažniausiai vienodas. Treniruotės, rungtynės, namai, dar pietūs ar vakarienė „Akropolio“ prekybos centre. Ar jūs jau spėjote pamatyti ir originalesnių miesto ar Lietuvos vietovių?

- Tiesą sakant – ne. Bet labiau dėl prasto oro. Kai atšils, bandysiu pamatyti šalį taip, kaip pats noriu. Žinau, kad Lietuvoje yra daug lankytinų vietų. Kaune su Willu (tėvynainiu Willu Cherry – aut. past.) dažnai einame į kiną. Bičiuliaujamės ir su Kasparu (latviu K.Vecvagaru), nes mes – kaimynai, gyvename šalia vienas kito. Ateina ir Siimas (estas S.S.Vene). Pažaidžiame kompiuterinius žaidimus, tiesa, mano amerikietiškas Xbox‘as (žaidimų konsolė) čia „nusprogo“, tad kurį laiką buvau nusiminęs. Bet turiu kompiuterį, tad būdamas namie nemažai laiko praleidžiu internetu bendraudamas su artimaisiais.

- Ar namuose retsykiais pasigaminate maisto?

- Jeigu nesu per daug pavargęs. Esu stiprus gaminant pusryčius (šypsosi. – aut. past.). Kokie įprastiniai? Na, nesu virtuvės šefas, tad gaminu paprastai. Išsiverdu kiaušinių, pasikepu dešrelių, pusryčiauju gana sočiai.

- Po jūsų epopėjinių pasirodymų kai kurie aistruoliai jus praminė Karaliumi Jamesu. Ar jums patinka šį pravardė?

- Pravardžių turėjau tik koledže. Vadino Didžiojo Žaidimo Jamesu (alegorija į taip pat vadintą „Los Angeles Lakers“ legendą Jamesą Worthy. – aut. past.). Jei kauniečiams atrodau panašus į karalių - puiku, galite taip vadinti! Tiesa, o ar ne taip pravardžiuoja LeBroną Jamesą (geriausią pastarojo dešimtmečio NBA žaidėją. – aut. past.)?

- Žalgiriečiai garsėja ne tik gebėjimu palaikyti šiltą atmosferą komandoje, bet ir pokštais. Ar teko tai patirti?

- O, žmogau! Kiekvieną dieną. Tik įženk į rūbinę. Robertas, Siimas, Milas (Artūras Milaknis), Willas. Juokdarių šutvė. Ypač jei laimime, tada visų nuotaika liejasi per kraštus. Aplinkui – daug juokelių. Kartais ir treneriai prisideda. Šaras (Šarūnas Jasikevičius) turi puikų humoro jausmą. Tačiau viskas baigiasi, kai tik pasirodome aikštėje.

- Praėjusią savaitę „Žalgiris“ pradėjo atkrintamųjų varžybų maratoną. 1-osios vietos reguliariajame sezone dėka ketvirtfinalyje ir pusfinalyje gavote kur kas lengvesnius varžovus, nei tuo atveju, jei būtumėte finišavę antri. Ar savo lemiamu pataikymu nepadarėte meškos paslaugos komandai? Ar vaikinams užteks nusiteikimo?

- Aš tikiu mūsų komanda. Visi supranta, kad atkrintamosios – tai visai kita istorija. Čia kiekviena klaida gali kainuoti labai skaudžiai. Todėl darysime viską, kad patektume į finalą ir ten švęstume galutinę sezono pergalę.