Europos vyrų krepšinio čempionato uždanga nusileido prieš savaitę, o Lietuvos rinktinėje jau išsibarstė po klubus. Kas į Ispaniją, kas į Jungtines Valstijas, kas į Rusiją. Vis dėlto didžioji dauguma nacionalinės ekipos narių liko gimtinėje. Net penki rinktinės nariai šeštadienį prisidėjo prie Kauno "Žalgirio" klubo treniruočių ir pradėjo rengtis artėjančiam sezonui.

Lietuvos čempionai spalio 1-ąją pradės pasirodymus šalies krepšinio lygos (LKL) pirmenybėse, o spalio 16-ąją leisis į kovas tarptautinėje arenoje. Pirmosiose Eurolygos C grupės rungtynėse kauniečiai išvykoje egzaminuos Lenkijos čempionę Zieliona Guros "Stelmet" ekipą.

Žinodamas, kad pasirengimui skirtas laikas tirpsta sulig kiekviena diena, Gintaras Krapikas prie darbo klube grįžo gerokai anksčiau nei jo auklėtiniai. "Žalgirio" startegas, pailsėjęs vos vieną dieną, žalgiriečių stovykloje pasirodė dar antradienį –  tą pačią dieną, kai krepšininkai buvo pagerbti šalies prezidentūroje, o vakare Kauno rotušės aikštėje priėmė kauniečių sveikinimus.

Rinktinės trenerio Jono Kazlausko asistentas pokalbyje su "Kauno diena" papasakojo apie savo ir komandos išgyvenimus Europos čempionate Rygoje bei Lilyje, prisiminė džiugiausius ir sunkiausius momentus. Neliko užmirštas ir artėjantis sezonas. Kokį įspūdį strategui palieka "Žalgirio" naujokai, į kokias aukštumas šiemet taikysis kauniečiai.

– Ką, aprimus emocijoms, jums dabar sako protas? Kartėlį po Europos čempionato finalo turbūt pakeitė didelis džiaugsmas?

– Teisingai. Kai pralaimi paskutines čempionato rungtynes, nusivylimas lieka. Bet Europos čempionatas buvo sėkmingas – įvykdėme pagrindinę užduotį. Tiesiogiai patekome į olimpines žaidynes.

Tai padaryti buvo labai nelengva, o patekus į kvalifikacines žaidynių varžybas turbūt būtų dar sunkiau. Žinome, kiek mažai bus vietų ir kiek daug pajėgių komandų kausis dėl kelialapių. Nors, žinoma, Europos čempionate pasiekus finalą labai norėjosi jį laimėti. Juolab kad finale žaidėme antrą kartą iš eilės.

– Ar galima išvesti kokią nors paralelę tarp šių finalų? Žaidžiant su ispanais atrodė, kad jokių galimybių užsikabinti nebuvo.

– Ispanai laimėjo pelnytai ir mes beveik neturėjome jokių galimybių. Tad vargu ar galime rasti kažkokią paralelę. Tiesa, prieš abu finalus popieriuje mūsų komanda nebuvo favoritė, todėl reikėjo sužaisti idealias rungtynes. To nei 2013 m., nei dabar padaryti nepavyko. O varžovai, priešingai, sužaidė labai gerai.

– Paradoksalu, bet iškovojus bronzos medalius būtų daugiau džiaugsmo nei dabar – pelnius sidabro...

– (Šypsosi). Neatsitiktinai sakoma, kad skaudžiausios – antroji ir ypač ketvirtoji vieta, nes čempionatą baigi pralaimėjęs.

– Tačiau sunkiausia turbūt buvo ne finale?

– Visose atkrintamosiose varžybose, nes ten suklupus nebėra antros galimybės. Tai palieka atspaudą. Juolab grupės varžybose nežaidėme užtikrintai, o po jų didelės pertraukos nebuvo, iškart reikėjo žaisti atkrintamąsias rungtynes. Buvo nerimo, matėte, kad su Gruzija žaidėme labai sunkiai. Žinoma, pergalei daug įtakos turėjo nuostabus Jono Mačiulio žaidimas. Bet su italais ir serbais demonstravome tą žaidimą, kuris reikalingas svarbiu metu.

– Grupės varžybose kartais atrodė, kad komanda subyrės, palūš psichologiškai, pergales gimdėte per kančias. Turbūt nesitikėjote sidabro?

– Esu dalis komandos, esu optimistas. Ir jei netikės treneriai, tai kas tada tikės? Nors taip toli negalvojau. Prieš kiekvienas rungtynes tikėjau, kad komanda parodys charakterį ir susitelks prieš stiprius varžovus.

Teigiama, kad aukšto lygio komandos pasirengia taip, kad jų forma augtų vykstant čempionatui. Geriausias pavyzdys – ispanai. Šiemet taip įvyko natūraliai. Pasirengimas čempionatui nebuvo toks, kokio norėjome. Vėlai atvyko Jonas Valančiūnas, po to jis grįžo į Torontą pratęsti kontrakto, tad ilgą laiką nesitreniravo kartu. Tai išbalansuoja, nes žinome, kokią svarbą komandoje turi Jonas. Be jo komanda atranda kitų žaidimo kelių, po to vėl reikia viską keisti. O tam laiko buvo labai mažai. Tai matėme turnyro pradžioje, bet džiugu, kad rinktinė parodė charakterį ir susitelkė sunkiu metu.

– Kas didžiausias rinktinės psichologas? Kas širdimi daugiausia bendravo su krepšininkais?

– Vis dėlto didžiausias psichologas – Jonas Kazlauskas. Jis padeda atsipalaiduoti, pašalinti įtampą, kai reikia, pakalba neutralia tema. Vargu ar žmogus iš šalies, nežinodamas mikroklimato, charakterių, tai sugebėtų, nes žaidėjai turi savo ambicijas, ego.

– Vieša paslaptis, kad J.Kazlauskas – diktatorius, nevengiantis pakelti balso prieš žaidėjus ir savo asistentus? Šiemet atrodė, kad to buvo mažiau.

– Tai – įvaizdis, kuris kartais reikalingas. Taip, Jonas tiesus, bet lygiai taip pat – žmogiškas su kolegomis ir žaidėjais. Tai daro jį dar stipresniu treneriu.

Ir taip turi būti: kartais – kumščiu į stalą, o kartais reikia ir nusileisti, sušvelninti situaciją, balso intonaciją, ramiai pakalbėti su žaidėjais, kuriuos slegia įtampa. O seniau gal ir reikėjo daugiau kumščio?

– Rinktinėje buvo penki žalgiriečiai. Ar jums dėl to buvo lengviau?

– Mantas Kalnietis į "Žalgirį" sugrįžo po ilgesnio laiko, o Renaldas Seibutis dar tik prisidės prie komandos, jis Kaune dar nežaidė nė vienų rungtynių. Nors anksčiau rinktinėje su juo ir buvau dirbęs. Tačiau mes rinktinėje niekada neskirstome, kas – iš "Žalgirio", o kas – iš kitos komandos. Mūsų tikslas bendras.

– Kas labiausiai įstrigo iš etapų Rygoje ir Lilyje?

– Reikia laužyti stereotipus, kad mūsų grupė – silpna, o ten – tik "nemokantys" žaisti ukrainiečiai, belgai, čekai. Matėme, kaip žaidė tos "nemokančios" žaisti komandos. Šis čempionatas įrodė, kad tokios rinktinės akivaizdžiai pakėlė savo žaidimo lygį.

– Čempionato metu pasigirdo kalbų, kad aukštesnio ekonominio lygio šalyje Prancūzijoje sąlygos ir organizacija buvo prastesnė nei Rygoje.

– Nenoriu guostis ir detalizuoti, nes atrodys, kad norėjome išskirtinių sąlygų. Bet, atvykus iš Rygos, kur viskas vyko sklandžiai ir laiku, pasigedome punktualumo ir kai kurių kitų dalykų. Lilyje buvo skirtas viešbutis arčiau oro uosto, kur žmonės dažniausiai atvyksta labai trumpam. Komandos čia gyveno dešimt dienų. Atkreipėme dėmesį į kai kuriuos nesklandumus. Tiesa, ne visos komandos drįso tai pasakyti, laukė, kol kažkas tai pasakys pirmieji. Pavyzdys: laisvą dieną daugelis valgė ne viešbutyje, bet vykdavo toliau, į kitus restoranus. Turbūt į blogesnes vietas valgyti nevažiuotų?

– Ar Rygoje viešbutis buvo geras? Ne taip, kaip 1937 m. Europos čempionate, kai lietuviai, priešingai nei kitos komandos, gyveno atskirai, apleistame Rygos viešbutyje?

– Taip, taip, žinau tą istoriją. Bet šį kartą Rygoje viskas buvo labai gerai organizuota. Neturėjome priekaištų nei dėl maisto, nei dėl nakvynės.

– Ar galėtumėte palyginti 2013 m. Europos, 2014 m. Pasaulio ir dabar įvykusį Europos čempionatus?

– Šiemet turėjome didelį nuostolį – nežaidė Donatas Motiejūnas, kuris jau pernai buvo svarbus žaidėjas, o šiemet NBA sužaidė bene geriausią sezoną. Jo praradimas – didelė netektis, nes Donatas gali žaisti ir vidurio puolėjo, ir sunkaus krašto pozicijoje.

Neigiamos įtakos turėjo ir J.Valančiūno migravimas, ypač pradžioje. Bet rinktinė parodė savo charakterį, komandinį žaidimą, individualiai iššovė J.Mačiulis, J.Valančiūnas, Paulius Jankūnas. Neatsitiktinai mes jau treti pasauliniame reitinge.

– Kokias konkrečias užduotis rinktinėje turėjote jūs ir kiti trenerio asistentai?

– Už viską atsakingas Jonas Kazlauskas. Mes su Darium Maskoliūnu dirbame vienodose pozicijose. Neturime išskirtinių užduočių ar konkrečios sferos, bet turime būti pasirengę, peržiūrėję vaizdo įrašus, turėti maksimaliai informacijos apie varžovus. Jonas išklauso nuomones, o priimti ar ne, yra jo sprendimas. Per treniruotes Darius daugiau dirba su gynėjais, aš – su aukštesniais krepšininkais.

– Paskutinę Europos čempionato dieną matėme M.Kalniečio ašaras. Ar buvo dar kitų ašarų, kurias matėte sportininkų persirengimo kambaryje?

– Tai buvo natūrali reakcija sportininko, kuris svajojo laimėti finale ir tapti Europos čempionu. Nepavyko sužaisti, kaip norėjosi, tad natūralu, kad verkė ir vyrai. Bet daugiau ašarų aš nemačiau.

– Penki žalgiriečiai rinktinėje – ne tik garbė, bet ir galvos skausmas, nes jie grįš į klubą pavargę. Kaip juos gaivinsite? Nuolaidžiausite treniruotėse?

– Tai – neišvengiama visų komandų problema, kurių žaidėjai dalyvavo čempionate. Taip nutinka jau ne pirmą kartą, reikia integruotis, yra ir naujų žaidėjų. Tikėsimės, kad iki LKL sezono pradžios (spalio 1 d.) tai įveiksime neskausmingai, o spalio 16 d., startuojant Eurolygai, jau demonstruosime pagerėjusią formą. Bet į treniruotes vėluoti jie negalės. Pratybos – ne poilsis.

– Bet jūs dirbate be poilsio...

– Dirbu jau nuo antradienio (tądien rinktinės nariai dar priiminėjo sveikinimus Kauno rotušės aikštėje – aut. past.). Bet vėlgi – esu J.Kazlausko asistentas, o visa atsakomybė gulė ant Jono pečių.

– Tačiau palaikėte ryšį ir su "Žalgiriu"?

– Meluočiau teigdamas, kad man nerūpėjo komandos reikalai. Palaikiau kontaktą su klubo vadovais, fizinio pasirengimo treneriu Justinu Grainiu.

– Teoriškai šiemetis "Žalgiris" atrodo solidžiau nei pernai. Kaip jums atrodo iš tiesų?

– Praėjęs Europos čempionatas įrodė, kad popieriuje buvo stipresnių komandų už mus, bet jos baigė užėmę žemesnes pozicijas. Todėl dabar vertinti dar labai sunku.

– Trys nauji legionieriai, Manto, Renaldo atėjimas leidžia prognozuoti, kad komandos braižas keisis.

– Taip, turėtų, nes atėjo kito stiliaus žaidėjai ir reikia efektyviai išnaudoti tai, ką jie moka geriausiai.

– Sklinda gandai, kad "Žalgirį" po dviejų trijų mėnesių sustiprins ir Linas Kleiza, kuris dabar dirba pagal individualią programą.

– Kalbos apie tai sklinda jau seniai. Bet, jei šiuo klausimu turėsime ką atsakyti, pasakysime.

– Be abejonės, palaikėte ryšius ir su savo asistentu klube Šarūnu Jasikevičium. Kokia jo nuomonė apie legionierius?

– Pasirengimo laikotarpiu buvo matyti, kad jie atvyko su ambicijomis. Ne paslaptis, kad Brockas Motumas ir Olivier Hanlanas turi motyvacijos žaisti NBA. Jie supranta, kad turi blizgėti ne po vieną, o žaisti komandinį krepšinį. Kol kas apie legionierius atsiliepimai geri.

– Jau spalio 1 d. žalgiriečių laukia rungtynės su "Šiauliais". Pasirengti laiko praktiškai nebuvo...

– Mėnesiu rugsėjo nepailginsiu, o traukinys sėdinčių nelaukia.

– Ar sekate pagrindinių konkurentų LKL pirmenybėse – Klaipėdos "Neptūno", Vilniaus "Lietuvos ryto" klubų permainas?

–  Taip, abi komandos pasikeitė, jų gretose, kas labai svarbu, atsirado naujų įžaidėjų.

– O vienas jau spėjo pareikšti, kad jo tikslas – nugalėti "Žalgirį".

– (Juokiasi) Jei mes būsime ketvirti, o jie treti, tai tas konkurentas jau bus mus nugalėjęs, ar dar ne? Juokauju, žinoma. Tų komandų tikslai aukšti, kaip ir pernai ar užpernai. Bus įdomu pamatyti pasikeitimus. Klaipėdoje pasikeitė ir treneris, o klubas, matyt, komplektuotas pagal naujo vairininko modelį.

– "Žalgirio" klube – naujas generalinis rėmėjas. Ar klubo biudžetas tapo solidesnis?

– Generalinio rėmėjo atėjimas mums padėjo sustiprėti pasitelkus Renaldą Seibutį ir Ianą Vougiouką. Tai – didelė pagalba klubui.

– Kaip vertinate "Žalgirio" konkurentų Eurolygos grupės varžybose permainas?

– Turkijos čempione Izmiro "Karsiyaka" komanda tapo netikėtai. Ekipa neatrodė galingai, tačiau dabar, sustiprėjusi per vasarą, įrodė, kad jų ambicijos didelės. Akivaizdu, kad išaugo ir Atėnų "Panathinaikos" biudžetas. Graikai pakeitė ir trenerį, nusipirko aukšto kalibro žaidėjus – į NBA norintį vėl patekti Ognjeną Kuzmičių, Serbijos rinktinės žaidėją Miroslavą Raduljicą. Tradiciškai galinga ir "Barcelona" komanda, kuri kelia aukščiausius tikslus. Didelių ambicijų turi patyręs Krasnodaro "Lokomotiv-Kuban" klubas.

– Įprastai "Žalgirio" tikslas Eurolygoje – patekti į "Top-16". Ar šiemet to pakaks?

– Neikime į koridorių neatidarę durų. Dabar komandos tikslas – "Top-16". Juk sezonas ilgas, niekas nėra apdraustas nuo traumų, netikėtumų, kurie nepriklauso nuo mūsų. Kažkas gali nepavykti, todėl į priekį ženkime po žingsnį.

– Ko, prieš prasidedant naujajam sezonui, palinkėtumėte sirgaliams?

– Matome teigiamų pokyčių komplektuojant komandą. Ir, kaip minėjote, žvelgiant į žaidėjų sąrašą, komanda atrodo sustiprėjusi. Grįžo M.Kalnietis, atėjo R.Seibutis, kuris, prasidėjus problemoms turkų "Darussafaka" komandoje, parodė didelį norą pereiti į "Žalgirį". Tai du tvirti rinktinės žaidėjai. Tikiuosi, kad komanda pritrauks daugiau sirgalių, o jų palaikymas, kaip visada mums yra labai svarbus. Ir tai – ne tušti žodžiai.

Žaidėjams norėčiau palinkėti išvengti traumų ir būti pasirengus kiekvienoms rungtynėms.

– O sau?

– Jei bus žiūrovų, sveiki žaidėjai, viskas klostytis sėkmingai, bus ir rezultatas, apie kurį svajojame. Bet nenoriu strapalioti. Žinome "Žalgirio" tikslus – vėl tapti LKL čempionais, vėl laimėti LKF taurę. O Eurolygoje stengsimės eiti į priekį žingsnis po žingsnio.