Kas jums ateina į galvą, išgirdus žodį "manekenė"? Nelabai protinga, savo išvaizda pernelyg susirūpinusi tuštutė, prabangiame "Ferrrari" glostanti jau pliktelėjusio milijonieriaus piniginę? Ak, dar pamiršau – mintanti tik kava, cigaretėmis ir narkotikais. Nieko panašaus? Tuomet sveikinu, nes dėl kokių nors man nežinomų priežasčių jūs mąstote plačiau ir šis rašinys skirtas tikrai ne jums.

Kas yra manekenė (arba modelis – abu žodžiai apie vieną ir tą patį) ir ką reiškia ja būti, pasakosiu pasitelkdama savo patirtį.
Tik prieš tai skubu teisintis, kodėl teksto nepasirašau savo vardu ir pavarde. Manau, svarbu ne tai, kam visa tai nutiko, o faktas, kad tai nutinka labai dažnai, – juk iš tiesų daug mergaičių šiais laikais staiga tampa manekenėmis! Tik dažnai jos neturi galimybės papasakoti, ką tai reiškia iš tikrųjų. O gal jų niekas tinkamai nepaklausia?..

Grožio mokyklėlė

Prieš gerą dešimtmetį, kai buvau tik paauglė, nedrįstanti pagalvoti apie modelio (ar šiaip bet kokią kitą) karjerą, tikrai neturėjau jokio supratimo, kas yra tos manekenės. Aiškios nuomonės turbūt neturėčiau ir iki šiol, jei anuomet, prieš tuos pačius gerus dešimt metų, nebūčiau atsidūrusi grožio mokyklėlėje.

Buvau ištįsusi keturiolikmetė, iškrypusiu stuburu ir berniukiška eisena. Tad mano mamai, garbinančiai geras manieras ir moteriškumą, labai logiškas sprendimas pasirodė laikraštyje pamatytas skelbimas, kuriame 13–17 metų mergaitės buvo kviečiamos rinktis į mergaičių kursus. Taisyklingos laikysenos, gražaus vaikščiojimo pamokėlės, šokio treniruotės, makiažo paslaptys... Ir visa tai už tikrai prieinamą kainą!

Pamenu, per pirmąjį užsiėmimą buvo nejauku: visos už mane vyresnės, moteriškesnės, dažytais plaukais ir veidais. O aš? Skruostikauliai atsikišę, plaukai pasišiaušę, rankos ir kojos kaip degtukai. Jau mokykloje buvau pratusi prie ironiškų pastabų dėl  savo liesumo. Čia mergaitės į mane žiūrėjo irgi ne kitaip.

Kas yra kastingas?

Po poros savaičių mokyklėlės vadovė užsiminė apie kažkokios prancūzų modelių agentūros kastingą (casting – atranka, angl.) ir pakvietė dalyvauti. Vien iš smalsumo.
Kartingas, kempingas, karbiuratorius – galėjau bent įsivaizduoti, kas tai... Bet kas yra kastingas? Aiškiai nesupratusi, kur esu kviečiama, ir kritiškai vertindama savo išvaizdą kitų merginų kontekste, nusprendžiau negaišti šeštadienio. O siaube, tuomet negalėjau nė įsivaizduoti, kad kitą savaitę sulauksiu tokios gausybės priekaištų dėl savo nerūpestingumo!

Užtat užsiėmimuose netruko pasirodyti kažkokie žmonės. Mes vaikštinėjame, sukiojamės tarsi ant podiumo, o mus stebi. Po užsiėmimo jie su vadove kalbasi, pasikviečia mane ir įteikia šūsnį lapų – čia sutartis tėvams, tegul peržiūri, pamąsto, jei turi klausimų, tegu skambina, geriausia susitikti.

Sutrikusi nešuosi sutartį namo. Kodėl man, o ne toms gražioms mergaitės? Širdyje džiugu – nesvarbu, kad esu kaulėta, vis tiek galiu būti graži! Pasiūlymu tapti modeliu net nesidomiu. Svarbiausia pats padrąsinimas!

Laimi natūralumas

Pasirodo, tą kartą mane taip įdėmiai stebėję žmonės buvo vienos Lietuvos agentūros atstovai. Dažni susitikimai su jais, tėvų vakariniai pamąstymai apie mano manekenės ateitį, informacijos apie mados pasaulį paieška...

Viskas taip greitai įsisuko. Dar prieš akimirką buvau  nerūpestinga moksleivė, o staiga – darbo sutartis analizuojanti jauna dama. Pamažu pradėjau perprasti kai kuriuos šio man visiškai naujo pasaulio veikimo principus. Į Lietuvą nuolat atvyksta įvairių užsienio modelių agentūrų, kurios ieško mergaičių čia, Lietuvoje, atstovų. Mūsų šalies agentūros paprastai vadinamos motininėmis, nes jos sprendžia, į kurią agentūrą geriausia vykti merginai, derasi dėl darbo sutarčių sąlygų, vėliau už tai gauna tam tikrą procentą nuo modelio uždarbio. Taigi tokia Lietuvos agentūra lyg mama globoja jai priklausančią manekenę.

Modelių atrankos – ir konkrečiam darbui, ir bendradarbiavimui su konkrečia užsienio agentūra – vadinamos kastingais. Per juos modelį apžiūri, išmatuoja, dažnai prašo pavaikščioti, papozuoti nuotraukoms. Svarbiausia – pamatyti, kaip mergaitė atrodo iš tikrųjų. Čia laimi natūralumas.

Jokių tatuiruočių, auskarų nosyje, dažytų plaukų, įmantrių šukuosenų, blizgančių drabužių, didelių papuošalų ir įdegio – tai pamokos, kurias tuomet nuolat girdėjau ir kurias moku iki šiol, nors jau senokai esu pasitraukusi iš mados pasaulio.

Į Paryžių!

Tuomet man atrodė, kad tapau modeliu: nusifotografavau jogurto reklamai (gavau už tai 100 litų), pristačiau poros vietos dizainerių kolekcijas (už dyką). "Oho, čia tai pasiekimas", – pati sau naiviai mąsčiau. Nereikia man jokių užsienių: einu į mokyklą, kartais nusifotografuoju ir gyvenu normalų paauglišką gyvenimą.

Bet ne! Su sutartimis ir pirmosiomis atrankomis pasipylė tikrieji pasiūlymai. Vasara Milane, Barselonoje ar Singapūre? Galva sukosi nuo skirtingų galimybių. Kol buvau apimta baimės ir abejonių, ar man iš viso to reikia, sužinojau, kad mano vasara jau suplanuota, – vykstu į mados sostinę Paryžių.

Be mamos ir tėčio, su labai prastomis anglų kalbos žiniomis išlipau iš lėktuvo Paryžiaus Charles’io de Gaulle’io oro uoste. Buvo naktis, mano susivėlusius plaukus kedeno šiltas Prancūzijos vėjas. Čia prasidėjo tikrasis modelio kelias.

Keturi populiarūs mitai

Vėliau mano plaukus plaikstė Milano, Barselonos, Londono, Tokijo ir kitų mados didmiesčių vėjas, o anglų kalbos pramokau. Lagaminas, prikimštas drabužių, aukštakulnių (jie reikalingi atrankoms) ir vadovėlių, tapo nuolatiniu palydovu.

Naktį grįžusi iš mados savaitės Milane, rytą jau rašydavau matematikos kontrolinį, o netrukus vėl vykdavau užsienin. Per kelerius tokius metus gana išsamiai susipažinau su mados pasaulio virtuve – kad galėčiau jį pamilti ir jo nemėgti... Arba bent jau apie jį kalbėti.

Susidurdama su skeptiškomis aplinkinių nuomonėmis ir tikrąja modelio realybe supratau, kad ši profesija – viena iš daugiausia mitais apipintų. O tuos mitus peržvelgti vienodai įdomu ir jų kūrėjams, ir griovėjams.

1. Visos jos anoreksikės

Tik pradėjusi dirbti modeliu atsikračiau komplekso dėl savo lieknumo. Įsivaizduokite, ateini į milžinišką atranką, o ten kelios dešimtys tokių pat merginų. Aš liesa, nes tokia gimiau. O jos?
Gyvendama drauge su kitomis manekenėmis, su jomis lankydamasi kavinėse ar gamindama maistą supratau, kad dauguma jų lygiai taip pat apdovanotos gamtos. Sotūs itališki makaronai vakarienei, desertui – riebus šokoladinis pyragas, užsigeriamas karameliniu kapučinu. Taip atrodė dažnas mūsų vakaras!

Žinoma, kaip ir visi žmonės (modeliai irgi žmonės!), kiekviena turėjome savo mitybos įpročių ir pomėgių – dėl individualaus organizmo, religinių pažiūrų ir pan. Taip pat dera prisiminti, kad modeliais paprastai dirba labai jaunos merginos (14–25 metų), tad jų medžiagų apykaita natūraliai greita.

Būtų visiška nesąmonė sakyti, kad anoreksijos apraiškų šioje srityje nebūna (nors asmeniškai nesusidūriau). Bet ar nėra anoreksija arba bulimija sergančių kitos profesijos žmonių – buhalterių, bankininkų, drabužių pardavėjų?

2. Modelio darbas – lengvas

Per dieną vidutiniškai šešios, kartais net šešiolika, atrankų skirtinguose didmiesčio rajonuose. Su žemėlapiu rankoje (mano darbo laikais GPS nebuvo paplitęs), sunkiu nuotraukų albumu (kitaip – booku ar portfolio) rankinėje lakstai po miestą – kad ir kas nutiktų, privalai atrodyti gerai!

Vos atėjus į susitikimą su klientu, nuovargio, nuspaustų pėdų skausmo, prakaito, blogos nuotaikos turi nelikti nė lašo.

O kaip pats darbas – fotosesijos, dizainerių kolekcijų pristatymai? Čia irgi reikia apsiginkluoti kantrybe ir nepamiršti iš modelių reikalaujamo takto.
Jeigu po penkiolikos fotosesijos valandų tavęs, avinčios dviem dydžiais per mažus aukštakulnius ir vilkinčios vasarišką suknelę ankstyvą pavasarį lauke, paklaus, kaip jauteisi, tavo atsakymas visiškai aiškus: gerai. Žinoma, gali subtiliai užsiminti, kad vėsoka. Tik derėtų nepersūdyti – užsakovai nemėgsta niurnančių ir greitai (!) pavargstančių manekenių.

Faktas, kad ši profesija reikalauja nuolatinių kelionių, taip pat nepalengvina darbo. Paradoksalu, bet klimato skirtumai, laiko zonos, maistas, namų ilgesys ir tas pats lagaminas tampa pastoviausiomis gyvenimo detalėmis. Tiesa, viso to atpildas – nemaži pinigai (nors milijonų tikėtis būtų daugiau nei naivu).

3. Jos – kvailos

Pati darbo specifika – demonstruoti gražius kitų sukurtus daiktus ir visuomet patraukliai atrodyti – diktuoja labai ironišką požiūrį dėl manekenių protinių gabumų. O be reikalo!
Šios "veislės" moterys paprastai pasižymi geru erdviniu mąstymu, kalba įvairiomis užsienio kalbomis, nusimano apie etiketą (juk tenka dirbti ir su aukščiausio lygio mados namais).
Tai puikios pašnekovės kultūrinių tautų skirtumų ir gurmaniško maisto temomis. Ir šios žinios – ne iš interneto enciklopedijos "Vikipedijos", o paremtos asmenine patirtimi bei stebėjimais.
Nemažai modelių nesiskundžia ir išsilavinimu. Nustebtumėte pamatę, kiek daug merginų užkulisiuose, nutvėrusios laisvą minutę, rašo magistrinius darbus, diskutuoja apie genų inžineriją, skaito filosofų veikalus. Čia galima sutikti literačių, chemikių, būsimų medikių.

Klausiate, iš kur tada gimsta kalbos apie jų kvailumą? Prisiminkime kad ir bendraklasę Onutę – neišvaizdžią, tylią, kompleksuotą. Tingėjosi jai mokytis mokykloje, juo labiau nesinorėjo galvoti apie studijas universitete. Sėdi dabar ji braškių lysvėje Švedijoje ir galvos nesuka. Tokių pat pasitaiko ir tarp laibakojų manekenių – tik jos braškių neskina, bet žygiuoja Milano podiumais, o tai reiškia, kad į jas daugiau dėmesio atkreipiama, apie jas noriau rašo spauda.

4. Karjera – per lovą

Modeliu aktyviai dirbau šešerius metus, tačiau jokio dviprasmiško pasiūlymo neteko išgirsti nė karto. Ir tai nieko keista!

Paprastai geros reputacijos užsienio agentūros tokių dalykų sau neleidžia dėl vienos esminės priežasties – manekenės pagulėjimas su kuriuo nors svarbesniu bosu gal ir suteiks trumpalaikį malonumą atskiriems individams, bet viešas skandalas, kainuosiantis ir gerą vardą, ir didelius pinigus, ir klientūrą, gali sugriauti kelis dešimtmečius kurtą imperiją.

Pragmatiškai žiūrint, labai sunku nuspręsti, su kuo pravarčiausia miegoti. Pavyzdžiui, gali miegoti su savo agentu, kuris tave "prakišinėja" klientams. Bet ar permiegosi (ir ar jie su tavimi norės miegoti?!) su visais klientais, investuojančiais milijardus į savo mados ženklą?

Gali būti kokia tik nori tigrė lovoje, bet jei brangiai samdomi "Dior" mados namų rinkodaros specialistai apsisprendė (ir apskaičiavo), kad šių metų veidu turi tapti natūrali raudonplaukė, nieko, visiškai nieko nesitikėk, jei esi brunetė.

Pabaigoje

Kelerius metus metų pavaikščiojusi mados pasaulio podiumais, pozavusi įvairiems žurnalams, suvokiau, kad širdy darosi liūdna ir niūru. Tarsi nieko labai bloga, bet ir nelabai gera.
Toks simuliakrų pasaulis. Žygiuoji podiumu kaip karalienė, o grįžti į svetimą būstą kaip nusiplūkusi braškių skynėja. Sopa ir kojas dėl nepatogių batų, ir širdį dėl namų ilgesio, ir dvasia desperatiškai šaukiasi dėmesio.

O ne, aš nesigailiu! Visos pasaulio sostinės, sutikti žmonės, priimti iššūkiai, išlietas prakaitas ir pritrintos pūslės padovanojo platesnį matymo lauką, o drauge ir tvirtą žinojimą, kad mūsų gyvenimas – įvairių spalvų paletė. Na, lygiai tokia pat spalvinga bei plati, kaip ir mūsų asmenybė ar konkreti profesija.