Dar XIX a. lietuviai suvokė save esant vieninga gyvųjų ir mirusiųjų bendruomene – abu pasauliai buvo čia pat, tačiau, nustojus tikėti pomirtiniu gyvenimu, atsirado poreikis mirtį „pagražinti“, – sako etnologas Arūnas Vaicekauskas. „Estetizavimas gali pasireikšti kapų tvarkymu, tarkim, per Vėlines matome daugybę gėlių ir žvakių, nors mirusiajam užtenka dviejų žvakelių. Pagal mitologinę sampratą reikia laikytis porinio skaičiaus, kitaip gali ateiti anapusio pasaulio jėgos ir kažką pasiimti į porą“, – teigia A. Vaicekauskas.

Kita vertus, kaip pastebi jis, šiandien įprastos žvakių bei gėlių jūros rodo ir tam tikrą varžymąsi: „Seniau atrodė, kuo didesnį akmenį užversi ant kapo, tuo labiau pagerbsi mirusįjį, o šiandien turi būti kuo didesnė žvakė. Matyt, tos barokinės formos kaimo žmogui siejosi su aukštesne socialine padėtimi, miesto kultūra, bažnyčia, dvaru, o toks supratimas išlieka ir šių dienų visuomenėje.“

– Kaip senovės lietuviai suvokė pomirtinį gyvenimą?

– Vieno suvokimo ikikrikščioniškoje kultūroje nebuvo – lietuvių kultūra nepaprastai sena, todėl sukaupė ir bendrus indoeuropietiškus mitologinius vaizdinius, ir siauresnėje specifinėje aplinkoje susiformavusius vaizdinius. Laikui bėgant, tie vaizdiniai keitėsi, todėl požiūris į pomirtinį gyvenimą yra daugiasluoksnis. Įstabiausia tai, kad netgi labai vėlyvoje tradicijoje, t. y. XIX–XX a., žemdirbiškoje tautosakinėje tradicijoje išlieka vaizdinių, kurie buvo būdingi indoeuropiečiams: mirusiųjų pasaulis buvo suvoktas kaip pieva, kurioje ganosi gyvulių (pirmiausia – stambiųjų raguočių) pavidalo protėvių vėlės. Prisiminkime ir tokius mūsų sakmių, pasakų vaizdinius, kaip pakliuvęs į aną pasaulį žemdirbys sutinka senelį, ganantį avis (dažniausiai – vėlyvojoje tradicijoje).

Be abejo, yra papildomų dalykų, kurie byloja apie tuos nepaprasto senumo mitologinius vaizdinius. Sakysim, matomos dvi avių grupės. Viena ganosi nederlingoje pievoje, tačiau avys gražios, ilgavilnės, o aukštoje, sodrioje žolėje besiganančios avys sudžiūvusios taip, tarsi badautų. Žinoma, čia yra ir vėlyvos kultūros antspaudas, nes atsiranda tam tikras moralinis aspektas: klausiama, kodėl avys tokios, ir atsakoma, kad liesos avys – buvę turtingi žmonės, kurie viską turėjo, bet jiems dar neužteko, o gražiai atrodančios avys – buvę varguoliai, kurie sugebėjo pasitenkinti nedaug kuo.

Dar vienas aspektas – pats atvirkštumas. Beveik visos pasaulio tautos savo mirusiųjų pasaulį kūrė pagal tą, kuriame gyveno patys, tik mirusiųjų pasaulyje viskas yra atvirkščiai.

– Galėtumėte pateikti pavyzdžių?

– Pavyzdžiui, sakmėse pasakojama, kad žmogus patenka į aną pasaulį ir mato, kaip angelai neša rąstą per vartus. Tik neša jį, be abejo, skersai – ne išilgai, kaip neštų žmonės. Jis mėgina mokyti angelus, aiškinti, kad rąstą reikia pernešti išilgai, angelai mėgina jo klausyti ir jiems niekaip nepavyksta. O kai jie daro savaip, viskas gerai. Tokių pavyzdžių galima rasti daug. Kiti archajiški vaizdiniai susieja mirusiuosius su augmenija. Ir vėlyvoje tautosakinėje tradicijoje išliko pasakojimų apie vėles, gyvenančias medžiuose. Dainų tekstai byloja apie galimybę po mirties pavirsti kažkokiu augalu ar medžiu.

Daugelis Rytų tradicijų ir indoeuropietiškos Rytų tradicijos išlaikiusios vaizdinius apie gyvenimo ratą – po mirties žmogus virsta kažkuo kitu, priklausomai nuo to, kaip nugyveno gyvenimą. Teisingai gyvenęs indas atgims aukštesnės kastos, jei gyveno neteisingai, ne pagal tikėjimo nurodymus, gali atgimti net ne žmogumi, o gyvuliu (žinoma, pagal tam tikrą mitologinę tų padarų hierarchiją.

Spėjama, kad mūsų dainos ar pasakos, bylojančios apie žmogaus virtimą augalu, paukščiu (našlaičių dainose – gegute), rodo, kad ir indoeuropiečiams, ir vakariniams indoeuropiečiams (šiuo atveju – baltams) kadaise turėjo būti žinoma nuolatinio atgimimo teorija, nes anapusis pasaulis atsirado šiek tiek vėliau, jau tikroje indoeuropiečių gyvulininkų aplinkoje.

– Atrodo, kad ankstyvosiose kultūrose mirties supratimas ir santykis su mirtimi, pomirtiniu gyvenimu buvo daug glaudesnis negu šiais laikais. Dabar lyg ir žmonės vengia galvoti apie mirtį. Kodėl santykiai su mirtimi, pomirtiniu gyvenimu anksčiau buvo glaudesni, arčiau kasdienybės?

– Tai susiję su pasaulėžiūros pokyčiais. Dar XIX a. lietuviai (kaimo bendruomenės, žemdirbiai) suvokė save esant vieninga gyvųjų ir mirusiųjų bendruomene. Žemdirbių ir mirusiųjų pasaulis buvo čia pat. Tos pačios sakmės, pasakos rodo, kad į mirusiųjų pasaulį galima patekti atitinkamai susiklosčius aplinkybėms – tiesiog važiuodamas kaimo keliu, už kaimo ribų, palei pelkę žmogus netikėtai atsiduria anapusiame pasaulyje. Lygiai taip pat mirusiųjų pasaulio atstovai galėjo per šventes aplankyti gyvuosius, ir tai savo išraišką turėjo netgi ritualinėje plotmėje, sakykim, žiemos švenčių persirengėliai ir išreiškė mirusiųjų apsilankymą pas gyvuosius. Buvo ir tam tikras ritualinis kontaktas, kai apdovanoti mirusiųjų pasaulio atstovai savo ištartais linkėjimais turėjo ir galėjo garantuoti būsimą derlių, ūkinę, asmeninę sėkmę. Apskritai beveik visi mūsų kalendoriniai papročiai gyvuoja mirusių protėvių kulto semantiniame lauke. Mirę giminės yra tas adresatas, į kurį kreipiamasi prašant gero derliaus, buriant asmeninę laimę ir t. t.

Krikščionybė šiuo atveju bendros situacijos nepakeitė. Ji atitolino mirusiųjų pasaulį, metafiziškai jis buvo atskirtas nuo žemiškosios erdvės, tačiau tai buvo tam tikras nieko blogo nežadantis tikslas, kurio turėjo siekti kiekvienas žmogus, t. y. gyvenimas šiame pasaulyje, kaip laikinos kančios vaizdinys, ta kančia turėjo baigtis sulig mirtimi, o tada ateiti amžinasis išganymas (žinoma, jei gyvenai teisingai).

O po XVIII a., po Didžiosios prancūzų revoliucijos, po gamtos mokslų suklestėjimo, po pramoninės revoliucijos XIX a. pr. Europa gana sparčiai juda į kosmopolitinę sekuliarią visuomenę. Ir, be abejo, kai nebelieka aiškiai apibrėžto tikėjimo pomirtiniu gyvenimu, kažkas jį turi pakeisti. Tada atsiranda baimė prarasti artimą. Nors ši baimė seniausioms kultūroms buvo būdinga visada, tačiau praradimą lydėjo viltis kada nors susitikti, žinojimas, kad išsiskyrimas tik laikinas, o anapusis pasaulis sakralesnis negu žemiškasis. Ir mitine prasme jis buvo tikresnis – žmogus tikrąją savo egzistenciją pasiekdavo, kai susiliedavo su antgamtiniu pasauliu. O kai tikruoju pasauliu paverčiamas šis, fizinė netektis tampa skausminga, juo labiau kad netektį lydi dvejojimas, ar yra kas nors už tos ribos, ar nėra. Tai, kokia stipri galia buvo tikėjimas, liudija, kad ir šiandien žmonės visokiausiais pavidalais mėgina bent jau dirbtinai tai susikurti.

Antras dalykas, kuris atsiranda, kai nebelieka tikėjimo, – tam tikras mirties estetizavimas, nes anapusio, antgamtinio pasaulio idėją vis tiek kažkas turi pakeisti. Estetizavimas gali pasireikšti kapų tvarkymu, tarkim, per Vėlines matome daugybę gėlių ir žvakių, nors mirusiajam užtenka dviejų žvakelių. Pagal mitologinę sampratą čia reikia laikytis porinio skaičiaus, nes neporinis žymėjo, kad gali ateiti anapusio pasaulio jėgos ir kažką pasiimti į porą, taigi laidotuvių simbolikoje visą laiką matome porinį gėlių, žvakių skaičių.

Tačiau šiandien matome žvakių jūrą, ypač jei kalbama apie socialinę hierarchiją, jei žmogus buvo žymus, nors tai rodo tam tikrą varžymąsi. Pagaliau šiandien ir žvakių žvakėmis nepavadinsi – tai stiklo ar plastiko indeliai, pripildyti degios medžiagos. Matome ir kasmet vis didėjančias stiklines vazas: seniau atrodė, kuo didesnį akmenį užversi ant kapo, tuo labiau pagerbsi mirusįjį, o šiandien turi būti kuo didesnė žvakė. Matyt, tos barokinės formos kaimo žmogui siejosi su aukštesne socialine padėtimi, miesto kultūra, bažnyčia, dvaru, o toks supratimas išlieka ir šių dienų visuomenėje.

– Kokius archajinius papročius (galbūt pakitusias, tačiau mūsų laikus pasiekusias jų formas) pastebite pats nuėjęs į kapus?

– Archajinius papročius susieti su šiandiena nelengva vien todėl, kad tai, kas mums šiandien atrodo archajiška, gali būti visai nesenos kilmės. Sakykim, gėlės ant kapų atsiranda visai neseniai, netgi pokario metais. Žvakutės pirmą kartą paminėtos 50 metų anksčiau, XIX a. pabaigoje. Taigi iš tų senų laikų ne kažin ką turime. Tradicinis mirusiųjų pagerbimas buvo jų maitinimas, iki šiol išlikęs Kūčių apeigose, o seniau būdavo vėlės maitinamos ir kapuose. Šią tradiciją dar ir dabar išlaiko romų tauta, iš dalies, labiau periferinėse teritorijose – Ukrainos, Baltarusijos kaimų gyventojai ir kai kurios Balkanų tautos. Tačiau lietuviai to seniai, nuo XIX a. pabaigos, nebedaro.

Kalbant apie archajiškumą galima paminėti, kad dalis žmonių kapus lanko tada, kai priklauso, – per Vėlines lapkričio 2 dieną, o ne per Visus šventuosius lapkričio 1-ąją, nors tai ir paversta nedarbo diena ir yra bažnytinė šventė. Tradiciškai į kapus einama vakare, tamsiuoju paros laiku, kuris irgi byloja apie seną tradiciją.

Pagaliau, nors gėlės atsirado vėlai, mirusiojo siejimas su augalu galbūt taip pat yra netiesiogiai suvokta senoji tradicija, nes visais laikais mūsų kapinės buvo žalios, o, mirus vyrui, būdavo sodinamas vyriškosios giminės medis (uosis, ąžuolas), mirus mergaitei ar moteriai – moteriškosios giminės. Šie ženklai labai ilgai išlieka kapų simbolikos, ornamentų pavidalu, ypač prieškario ar pokario kapuose. Vėliau atsiranda tam tikras krikščioniškas motyvas – lieka augalai, tačiau lietuviškus girios medžius keičia rožės motyvas ir panašūs dalykai.

– Kokie buvo senieji, pamatiniai Vėlinių papročiai?

– Mirusiųjų pagerbimo pamatas yra jų maitinimas. Nors Vėlinės Lietuvoje atsirado kaip krikščioniška šventė kartu su vienuoliais benediktinais, kurie visoje Europoje sukūrė mirusiųjų pagerbimo apeigas, liturgiką ir kaip Visų mirusiųjų dieną išpopuliarino lapkričio 2-ąją (lapkričio 1-oji yra Visų šventųjų diena), tačiau visos Europos tautų mirusiųjų pagerbimas ateina iš gerokai senesnių laikų nei pati krikščionybė.

Mirusiųjų maitinimas buvo žinomas ir Vakarų pasaulyje, nes Rytų Europoje krikščionybė ateina vėliau, ypač į Lietuvą. Tad, atėjus krikščionybei, krikščioniškos Vėlinių apeigos labai natūraliai susipina su senuoju mirusiųjų pagerbimu, kuris žinomas nuo amžių amžinųjų ir kurio seniausia forma turbūt yra bendros vaišės kapinėse. Vėliau iš jų lieka tik maisto nešimas į kapines. Beje, išlieka labai ilgai, iki pat XIX a. vidurio, atskirais atvejais netgi antrosios pusės. Kartu formuojasi vaišės uždaroje patalpoje – tai tiesiog šventinės vaišės, kurios yra būtinas bet kurios šventės elementas (pvz., per Kūčias pagerbiame mirusiuosius – paliekame maisto, kviečiame vėles valgyti kartu). Tai ir sudarė Vėlinių esmę. O vėliau, kaip sakiau, atsirado žvakučių deginimas, dar vėliau – kapų puošimas, kuris šiandien ir dominuoja.

– Ar galima teigti, kad Lietuva ir Lenkija Europos mastu per Vėlines išsiskiria ypatingu aktyvumu?

– Kalbėčiau apie visą Centrinę Europą nuo Lietuvos iki pat Albanijos, toli pietuose. Čia per Vėlines pamatysime tokį patį ritualinį akcentą. Kodėl taip yra, sunku pasakyti. Gal todėl, kad visas šis regionas tradiciškai buvo Rytų slavų įtakoje geopolitine, kultūrine prasme. Galbūt kaip tik šis regionas buvo savotiška riba tarp Vakarų ir Rytų, tarp krikščionybės ir stačiatikybės, ten, kur kartais kariuomenė žygiuodavo į Vakarus, kartais – į Rytus, tačiau visą laiką per šiuos kraštus. Gal iš čia tas būties trapumo suvokimas, kuris savo ruožtu skatino didžiulę pagarbą mirusiesiems. Bet tai tik spėlionės.