„Konstruktyvi kritika, kai kritikuojate Jūs - rašė dramaturgas Bernardas Šo,- destruktyvi, kai kritikuoja Jus."

Merginos vaikinus, vaikai tėvus, sutuoktiniai vienas kitą nuolat ir su malonumu smerkia bei kritikuoja. Jei paklaustume, kodėl tai daro, atsakytų: ‚Kad paauklėtume, kad padėtume tobulėti, kad padarytume geresnius".

Įdomiausia, kad neretai patys tiki tuo, ką sako, ir netgi sugalvoja tokius keistus posakius kaip „geranoriška kritika„, „konstruktyvi kritika“. Tačiau gana retai pabando suvokti, kokie yra tikrieji kritikos rezultatai bei motyvai.

Kritika – tai vertinimas. Ji tarsi brėžia ribą tarp „blogio„ ir „gėrio“. Kritikuojantis visada „gėrio„ ir „tiesos“ pusėje. Be abejo, smagu ten būti. Ypač tada, kai „tiesos" siekimą palaiko ir kiti motyvai.

Toli gražu nepilnas norą kritikuoti sustiprinančių motyvų sąrašas: kritikuojame, nes norime „atsilyginti" už tai, kad mus kritikavo, nes pavydime, nes norime savo klaidas priskirti kitiems, nes norime išvengti galimos kritikos, nes norime atkreipti į save dėmesį, nes esame blogos nuotaikos, nes... Regis, tokį sąrašą galėtume lengvai tęsti ir tęsti, tačiau noro tobulinti kitą jame kaip ir neliko, o liko vien blogos nuotaikos ir nelabai sugyvenamo būdo apraiškos. Visi supranta, jog to nederėtų demonstruoti. Bet taip nesinori valdytis, o kitų kritika tam suteikia puikią progą. Kritikuojantysis ar kritikuojančioji, nors ir gerai žino, (nes ne vieną ir ne du kartus įsitikino), jog kritikuojami žmonės menkai keičiasi, o dėl kritikos barnių kyla tikrai daug, visgi neatsisako šio būdo išlieti neigiamus jausmus.

Savikritiškas bendravimo tobulinimas

Žmogus sugeba išradingai nesikeisti net tada, kai jau suprato, kad pasikeisti derėtų, po kiek laiko „pamiršta„ ir savo gerus ketinimus bei vėl grįžta prie netikusių bendravimo būdų. Todėl supratęs kritikos žalą, paprastai sako: „O ką su jais daryti?“ ir vėl imasi kritikuoti.

Jam labai praverstų įsivaizduoti, ką jaučia kritikuojamas, savęs paklausti: „Ar man patiktų kritika? Kaip aš į ją reaguočiau?" Sąžiningas atsakymas veikiausiai bus toks: supykčiau, susinervinčiau, pasistengčiau pastabas kuo sparčiau užmiršti.

Taigi, santykių su artimais žmonėmis tobulinimą labiau tiktų pradėti ne nuo jų kritikos, o nuo savistabos, nuo pasvarstymų – kiek kartų vakar ir šiandieną sakiau pastabas artimiesiems, kiek kartų juos kritikavau, kiek kartų girdėjau ar skaičiau kritiką, ar jį man patiko.

Tokie pasvarstymai parengtų lyg ir lengvai, bet nenoriai vykdomai užduočiai. Prieš pradedant kritikuoti atsakyti sau: „Koks bus kritikos poveikis? Ką pasieksiu?" O jei visgi pavyko sugalvoti itin svarius argumentus itin pagrįstai kritikai, būtina tuoj pat prisiminti bent tris norimo kritikuoti žmogaus teigiamus bruožus.

Po to jau galima pereiti prie... ne, ne prie kritikos, o pagyrimų. Jei tik yra proga, reikia girti tą, kurį norėta kritikuoti. Ar bent jam (jai) padėkoti. Vėlgi toks siūlymas gali atrodyti gana paprastas. Bet suskaičiavus, kiek progų pagirti artimuosius praleidome per praėjusį pusdienį, akivaizdžiai įsitikiname – galimybių, bendravimą su jais padaryti malonesniu, tikrai yra.

Kito privalumų pastebėjimas

Šie tarsi parengiamieji darbai skirti esmingam bendravimo stiliaus su artimaisiais pakeitimui - kritikos atsisakymui bei veiksmingesniam įtakos turėjimui artimiesiems.

Norint, kad artimieji keistųsi, veiksmingiausia yra juos teigiamai motyvuoti. (Teigiamas motyvavimas mūsų gyvenime toks retas, kad net paprastesnio, šiltesnio žodžio jam apibūdinti neturime.)

Teigiamo motyvavimo pavyzdžiai: darželinukui - tris sagas užsisegei teisingai, esi labai sumanus, pamėgink ir ketvirtą sagą užsisegti, paaugliui – puikiai valdaisi, neerzinai auklėtojos, pamėgink šiandieną padaryti ką nors, kad tave mokykloje pagirtų, vyrui – nuo pirmadienio iki penktadienio neprisigėrė, esi tvirtos valios, pamėgink ir šeštadienį nenusilakti.

Šie teigiamo motyvavimo pavyzdžiai lengvai pakartojami. Sunkesnis, bet dar veiksmingesnis būdas – iš viso neminėti trūkumų, o vien teigiamai motyvuoti.

Teigiamam kitų motyvavimui mūsų vidinis „aš„ neretai priešinasi. Jis nenori teigiamai vertinti mums neįtikusių. Todėl reikia tam vidiniam „aš“ išaiškinti teigiamo motyvavimo privalumus. Iš jų bene didžiausias – galimybė dažniau prašyti ir gauti ko norime. Antai, žmona skundžiasi, kad vyras jai abejingas ir kritikuoja jį už tai, kad šis nevertina jos pastangų. Ir tik po to užuominomis pasako, kad norėtų susilaukti daugiau dėmesio. Supainiotojoje, blogai įsisąmonintoje jos emocinėje buhalterijoje tvirtai nustatytos dėmesio ir pastangų „kainos„. Ji, kaip ir į ją panašios, mėgsta sakyti: „Taip retai prašau, kad jei esate padorūs ir geri, turite į tai atsižvelgti ir būtinai įvykdyti mano prašymą.“ Ir nepaklausia savęs: „Kodėl retai prašau?" Veikiausiai todėl, kad vienu metu kritikuoti ir prašyti keblu. O teigiamai motyvuoti ir prašyti – lengva.