Taip LRT RADIJUI sako psichologė Laura Rimkutė. Pasak reklamos specialisto Artūro Olšausko, šiuolaikinis žmogus be interneto – nesavarankiškas ir turintis pasenusią informaciją, prašinėjantis, kad kiti ką nors patikrintų, rastų, užsakytų.

Skiria tris priklausomybės požymius

Priklausomybė nuo interneto pasižymi trimis pagrindiniais požymiais, kaip ir visos kitos priklausomybės, LRT RADIJUI sako L. Rimkutė. Pasak jos, pirmasis požymis – nuolatinis noras naudotis internetu, antrasis – šio įpročio trukdymas normaliam gyvenimui: „Pavyzdžiui, darbe nepavyksta susikaupti ties užduotimis, nes nuolat norisi tikrinti ar „Facebooką“, ar „Delfi“ ir pan. Galiausiai, trečiasis požymis – kai neturint galimybės naudotis internetu kyla irzlumas, pradedama nervintis.“

Psichologės nuomone, laiko leidimas interneto svetainėse, kurios nesusijusios su darbu, yra forma patirti malonumą. „Jei esame įkėlę kokią nors nuotrauką į „Facebooką“ ir sulaukiame bent vieno paspaudimo „patinka“, aktyvuojasi smegenų centrai, atsakingi už malonumo potyrį. Tokiu būdu, dirbdami nemalonius darbus, puolame ieškoti, kaip padidinti malonumą ir einame lengviausiu keliu – atidarome mėgstamas interneto svetaines“, – aiškina pašnekovė.

L. Rimkutė teigia, kad žmogus, kuris „Facebooke“ prie nuotraukos ar parašyto komentaro paspaudžia mygtuką „patinka“, laikomas geresniu draugu: „Mes visada mėgstame tuos, kuriems patinkame patys, ir labiau mėgstame tuos žmones, kurie primena mus.“

Anot pašnekovės, itin draugiški žmonės, sulaukę paspaudimo „patinka“, jaučiasi skolingi. „Jiems rūpi atsilyginti tuo pačiu, todėl galime pastebėti, kad vienos ar dviejų savaičių eigoje jie paspaudžia „patinka“ prie tų žmonių nuotraukų, kurie tai padarė jiems“, – tikina L. Rimkutė.

Paklausta, ar žmonės kreipiasi į psichologus dėl per dažno naudojimosi internetu, specialistė sako tikinti, kad tokių atvejų tikrai yra: „Negaliu atsakyti tiesiogiai, pati dirbu su organizacijomis. Jose taip pat susiduriama su priklausomybe – vedant mokymus dažnai tenka surinkti dalyvių mobiliuosius telefonus, kad jie neturėtų galimybės naudotis internetu mokymo metu.“

Žmonės jaučia nuobodulį

A. Olšauskas, kalbėdamas apie praleistą mėnesį be interneto, teigia, kad tai susiję su bandymais atrasti ką nors nauja. „Buvo ir mėnuo be mėsos, mėnuo be automobilio. Tad nusprendžiau atsisakyti ir interneto. Kodėl? Nes pajutau priklausomybę. Manau, kad daugelis žodžio „priklausomybė“ baidosi, bet, jei pakeistume jį kokiu nors kitu – „noru būti online“ ar „noru turėti prieigą prie interneto“, daug Lietuvos ir užsienio žmonių tuo pasižymėtų“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pasak L. Rimkutės, „Facebookas“ pasižymi dideliu informacijos srautu, bet žmonės pastebi tik žinutes apie tai, kas jiems tuo metu aktualu: „Žvelgiant į visą srautą, tai – gal tik koks procentas, viena iš šimto perskaitytų žinučių. Kitaip yra, kai, pavyzdžiui, pasirenkame skaityti knygą apie tai, kuo domimės.“

A. Olšausko nuomone, žmonės į internetą „šoka“ iš nuobodulio. „Jie ten palaksto ir vėl grįžta atgal. Manau, kad socialinių tinklų fenomenas yra pagrįstas tuo, kad laikas žmonėms yra per lėtas arba viskas nuobodu, pernelyg paprasta, nuspėjama, be jokių aštrių kampų. Taip norisi didesnio triukšmo“, – teigia pašnekovas.

Anot A. Olšausko, gyvenimo tempas – labai greitas, o susidūrus su laukimu, net jei tai kelios minutės, automatiškai pereinama į kažkokią ryšio priemonę: „Manau, kad tai yra nuobodulio, aplinkui esančio didelio greičio, dėl kurio mes patys tampame greiti, ir noro gauti įdomių dalykų pasekmė.“

Polinkis naudotis internetu gali kilti iš vienišumo

Kaip sako A. Olšauskas, persijunginėjimas iš vieno darbo į kitą produktyvumo prasme yra žalingas. „Sakoma, kad elektroninį paštą reikia tikrintis du kartus per dieną – prieš darbą ir po darbo. Nebent darbas susijęs su klientų aptarnavimu, kur reikia reaguoti. Statistika apie koncentraciją įvairi, bet teigiama, kad, kol žmogus įsigilina, jo smegenys pirmąsias 20 min. persijunginėja nuo vieno dalyko prie kito“, – tikina pašnekovas.

A. Olšausko manymu, ateityje bus labai daug nuo interneto priklausomų žmonių: „Matau, kaip sunkiai žmonės dėl to koncentruoja dėmesį ir jį išlaiko. Dabar sunkiai įsivaizduoju, kad kažkas galėtų sėdėti 1,5 val. trukmės paskaitoje ir ją visą išklausytų.“

L. Rimkutė įsitikinusi, kad niekuomet nebūdavo taip, kad kažkas išlaikytų dėmesį 1,5 val. „Jei paskaita teisingai paruošta, joje yra patyrimų, refleksijų. Dirbant su auditorija, kas 8 min. turi nuskambėti auditoriją žadinanti žinutė. 8 min. laiko tarpas yra toks, kai dar galima tikėtis, kad tavo žodžių klausysis įdėmiai. Vėliau žmonės atitrūksta ir, jei neturi telefonų, ima galvoti, ką valgė pusryčiams, apie savo mylimąjį ir t. t.“ – teigia psichologė.

Anot L. Rimkutės, dėl priklausomybės nuo interneto kenčia mūsų santykiai: „Jei gyvenama su žmogumi, turinčiu priklausomybę, įsijungiama ir gyvenama jo ritmu. Jei abu žmonės turi tą priklausomybę, susidėlioja tam tikros taisyklės, kaip bendraujama. Viena vertus, internetas puikus dalykas, nes ten išgyvename daug emocijų, galime save motyvuoti, nusiraminti, bet tuo pačiu mes prarandame ryšį su dabar aplinkui esančiais žmonėmis.“

Psichologės tvirtinimu, socialiniais tinklais dažniau naudojasi vieniši žmonės. „Mokslininkai čia tarsi bando nuspėti, kas yra priežastis, o kas – pasekmė. Ar daugiau laiko socialiniuose tinkluose leidžiame dėl to, kad esame vieniši, ar esame vieniši dėl to, kad tiek laiko leidžiame ten – tai dar didelis klaustukas“, – aiškina pašnekovė.

Internetas gelbsti nuo nesavarankiškumo

A. Olšauskas, paklaustas, kokių problemų turėjo mėnesį nesinaudojęs internetu, teigia, kad problemų buvo daug ir įvairių: „Tiesiog supratau, kad internetą naudoju labai daug kur, kad ir klausant muzikos per skirtingas platformas. Taip pat naudingi tokie dalykai, kaip navigacija. Dažnai juk norisi pasitikslinti maršrutą, net jį žinant. Be interneto reikia tiesiog daugiau galvoti.“

Anot pašnekovo, buvo ir labai akivaizdžių problemų. „Tampi žmogumi prašinėtoju. Vis ateini ir kam nors sakai – gal gali man rasti, pasakyti, užsakyti, patikrinti ir pan. Esi nesavarankiškas ir pasimetęs, su kiek pasenusia informacija“, – dalijasi patirtimi A. Olšauskas.

Tačiau, kaip tvirtina pašnekovas, atsisakius interneto, atsirado daugiau laiko: „Be to, tas laikas tapo kokybiškesnis. Pokalbis, dialogas su kitu žmogumi tokiu atveju taip pat tampa kokybiškesnis. Tiesiog žinai, kad su juo praleisi laiką ir nebus kur nušokti, nulėkti. Kitas dalykas – tuomet pradėjau stebėti aplinką. Atsisakius interneto pakeli galvą ir dairaisi, kas vyksta aplinkui.“

L. Rimkutė įsitikinusi, kad žmogui, kuris yra čia ir dabar, interneto nereikia. „Dabarties būsena – kai stebiu, kas vyksta, ir dalyvauju tame, mano mintys nėra kažkur kitur. Virtuali tikrovė greitai įtraukia ir ji tuo aktualesnė, kuo žemesnę savivertę žmogus turi. Jei asmuo neturi pasitikėjimo savimi, jam reikia palaikymo ir patvirtinimo iš išorės. Daugiau laiko leidžiama socialiniuose tinkluose, renkami paspaudimai „patinka“ ir pan.“ – aiškina psichologė.

Turint pasitikėjimo savimi, anot pašnekovės, tokio palaikymo nereikia ir tuomet interneto poreikis – gerokai mažesnis: „Kuo sveikesnė asmenybė, tuo mažiau jai reikia palaikymo iš išorės ir patvirtinančių žinučių apie jo grožį ir gėrį, tuo lengviau ji gali atsisakyti interneto, o priklausomybė nuo jo – mažesnė.“