Jausminio tipo vaikams netinka dirbti prie tvarkingo darbo stalo, jie gali mokyti bet kur: vonioje, ant žemės, virtuvėje, todėl tėvai turi nepykti ir suprasti, kad vaikai kitaip neišmoks, LRT RADIJUI sako edukologė, psichologė Jūratė Bortkevičienė. „O vaikų, kuriems reikia viską matyti, stalas dažniausiai labai tvarkingas, užrašuose svarbiausios vietos pabrauktos spalvotais pieštukais“, – pastebi ji.

– JAV mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad kas šeštas amerikietis atlieka namų darbus už savo vaiką, o daugiau nei 60 proc. tėvų mokosi kartu su vaikais. Lietuvoje situacija irgi labai panaši – net 77 proc. lietuvių tėvų kiekvieną vakarą meta darbus ir sėda su savo atžalomis prie vadovėlių. Kaip psichologai vertina tėvų pagalbą vaikams?

– Tėvai vaikams turėtų padėti tada, kai mokytoja duoda bendrą tėvų ir vaikų užduotį, ir tada, kai vaikai dėl ligos ar kitų priežasčių yra praleidę nemažai pamokų. Dar labai svarbu, kad tėvai žinotų teisingus atsakymus, nes, jeigu jie patys nesupranta, tada geriau nesikišti ir prašyti pagalbos pedagogų. Visais kitais atvejais vaikas pats turi išmokti ruošti namų darbus, tai yra jo pareiga. Tėvai mokyklą jau baigė, reikia leisti ir vaikui ją baigti.

– O kas atsitinka, kai tėvai padeda atlikti praktinį darbą, parašyti rašinį ar išspręsti matematikos uždavinį ir padaro klaidą?

– Tokiu atveju vaikas neprisimis atsakomybės, manys, kad tai ne jo darbas. Ateityje, kai baigs mokyklą, pradės dirbti, nemokės būti atsakingas už savo veiksmus. Ruošdami namų darbus už savo vaikus, tėvai ugdo jų nesavarankiškumą. Juk vaikai patys kuo puikiausiai moka atlikti tai, kas jiems užduota. Tėvams užtenka paklausti, kaip jiems sekėsi mokykloje, ką jie sužinojo.

– O kaip elgtis pamačius vaiko padarytą klaidą?

– Juk ir mes, suaugusieji, klystame, mokomės iš savo klaidų. Labai svarbu leisti vaikui suprasti, kad jis padarė klaidą ir kad ta klaida yra ištaisoma.

– O kaip reaguoti, kai vaikas vengia atlikti namų darbus, sako, kad nemėgsta tam tikro dalyko arba mokytojo?

– Labai dažnai, jei vaikas sako, kad jam nepatinka vienas ar kitas mokomasis dalykas, reiškia, kad jam nepatinka mokytojas. Vaiką reikia išklausyti. Taip pat svarbu bendrauti su mokytojais, ieškoti bendro problemų sprendimo. Gal vaikas turi spragų, dėl kurių nebegali įsisavinti informacijos. Visi vaikai iš prigimties yra smalsūs – juos sugadina suaugusieji.

– Ką daryti, jei vaiką vis dėlto įpratinome prie pagalbos?

– Jei tėvai staiga sugalvos, kad vaikas turi pradėti namų darbus atlikti vienas, natūralu, kad jam bus šokas, suprastės pažymiai. Reikia po truputį ugdyti savarankiškumą ir orientuotis į žinias, o ne į pažymį. Labai svarbu prisiminti tai, kad pažymys ne visada neatspindi vaiko žinias.

– O kiek reikia laiko, kad vaikas išsiugdytų naują įgūdį ruošti namų darbus pats?

– Psichologai sako, kad tam reikia 21 dienos.

– Dauguma šiandieninių vaikų namų darbus ruošia viena akimi žiūrėdami į knygą, kita – į mobilųjį telefoną. Patys vaikai sako, kad geba vienu metu atlikti keletą darbų. Ar tėvai turėtų kontroliuoti, kaip vaikas tvarkosi savo darbo stalą?

– Viskas priklauso nuo to, koks yra vaiko mokymosi tipas. Šiuolaikinė Z karta sugeba vienu metu atlikti daug dalykų: žiūrėti televizorių, bendrauti su draugais internete, atlikti namų darbus. Deja, kokybė dėl to šiek tiek nukenčia. Bet, jei tėvai paims telefoną iš vaiko, jis nenustos galvoti, gal jam kas nors parašė. Todėl svarbu tartis ir kalbėtis su vaiku.

Jausminio tipo vaikams netinka dirbti prie tvarkingo darbo stalo, jie gali mokyti bet kur: vonioje, ant žemės, virtuvėje. Tėvai turi nepykti ir suprasti, kad vaikai kitaip neišmoks.

– O iš kaip sužinoti, kokiam mokymosi stiliui priklauso vaikas?

– Tai nesunku pastebėti. Jausminio tipo vaikas sunkiai nusėdi vienoje vietoje, šokinėja, domisi, tam, kad išmoktų, jam svarbu viską pauostyti, paliesti. Vaikų, kuriems reikia viską matyti, stalas dažniausiai labai tvarkingas, užrašuose svarbiausios vietos pabrauktos spalvotais pieštukais. Klausytojų tipui priklausantiems vaikams labai sunku rašyti. Tokiam vaikui laibai norisi dirbti su tėvais, pasakoti, diskutuoti.

– O ar yra tokių atvejų, kai verta griebtis nuolatinės užduočių kontrolės?

– Nemanau.

– O jei vaikas meluoja?

– Tada reikia kelti klausimą, kodėl jis meluoja ir kam? Be priežasties vaikai niekada nemeluoja, jie nori su tėvais kalbėtis. Kalbantis pasiekiama daug geresnių rezultatų nei kontroliuojant.